Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

– Nesijaudink. Aš tik surašysiu, kam mano valia atiteks tai, kas man priklauso.

– Taip, taip…

– Tau, Andersai, atiteks jekta „Motušė Karena“. Jekta tavo! Ji pergyvens ir tave, ir mane.

Jis keletą sykių giliai įtraukė oro.

– Ar iš tikrųjų? – vargais negalais išlemeno jis po ilgos tylos.

– Jeigu jau sakau, vadinasi, taip ir padarysiu.

Ant praustuvės krito šviesa ir lyg rūku aptraukė gėlėmis išpieštą jos pakraštį. Ji šoktelėjo ant standžių šviesių Anderso plaukų. Ir išryškino žiles virš smilkinių.

Jis jau nebebuvo lyg blogo oro žmogutis iš motušės Karenos barometro. Buvo it cherubinas su fakelu ant motušės Karenos knygos žymeklio!

– Tu nieko negirdėjai? – paklausė ji po ilgos pauzės.

– Ko negirdėjau?

– Ar yra tokių, kas stebėtųsi? – rūškanai tarė ji. – Stebėtųsi Dinos liga?

Jo apatinė lūpa užsirietė.

– Ne. Niekas! Aš papasakojau, kaip viskas buvo. Kaip klostėsi. Ir kiek laiko visa tai truko.

– O jeigu vis vien būtų užvesta byla… – sušnabždėjo ji ir įsisiurbė į jį akimis.

– Tada Andersas galės paliudyti ir prisiekti, – negalvojęs tvirtai pasakė jis.

Staiga su didele jėga ji atsisėdo tiesiai. Palinko į priekį ir abiem rankom suėmė jo galvą. Stipriai prispaudė jį prie savęs. Tarsi slėgtuvais, įsispitrėdama jam į akis.

Tą beprotišką akimirksnį kažkas tarp jų virptelėjo. Antrą kartą jie sutvirtino paktą. Suprato viens antro ženklus. Tuo viskas ir baigėsi.

Priemenėje jis įsistojo į batus ir išėjo laukan.

Jo apatinė lūpa tądien buvo glebna. Kaip visuomet, kai grįždavo iš tolimos kelionės, jis buvo nusigremžęs barzdą. O tos veido vietos, kurios nebuvo tiek mačiusios saulės kaip kitos, švelniai paraudo.

Jam žengiant per kiemą, pečiai buvo neįprastai tiesūs.

12 skyrius

GALINGŲJŲ RANKA VIEŠPATAUS, TINGI TURĖS DUOTI ČYŽĘ.

(Pat 12, 24)

Pasibaigus spaliui, ant beržų tebuvo likęs vienas kitas lapelis. Sniegą vėjas nešė į jūrą dar nespėjusį nusileisti ant žemės, o šaltis įsitaisė didžiajame vandens kubile priešais viralinę. Krosnys buvo kūrenamos nuo ankstyvo ryto iki tol, kol žmonės eidavo gulti. Medžioklės sezonas buvo sugadintas, o bruknės sušalo ant uogienojų.

Tačiau Dina galų gale pasveiko.

Motušė Karena gavo laišką nuo Johano. Graudų laišką. Johanui blogai einąsi Helgelane. Klebonija apleista. Stogas prakiuręs, jam pačiam trūkstą būtiniausių daiktų. Tarnaičių gauti negali, nebent mokėtum auksu. O parapijiečiai šykštūs ir visai nenusiteikę padėti. Jei motušė Karena galėtų paaukoti sumelę, nesvarbu, didelę ar mažą, kaip priedą prie rentos, kurią jis kasmet gauna iš motinos palikimo, tuomet jis galėtų įsigyti naują arnotą ir šiek tiek patalynės.

Motušė Karena atėjo pas Diną ir sielvartinga mina perskaitė laišką balsu. Grąžydama rankas ji prisėdo su šaliu ant pečių šalia baltosios ketinės krosnelės.

– Motušei Karenai tuoj išsileis plaukai, – ramiai tarė Dina ir taip pat atsisėdo.

Sutrikusi motušė Karena pabandė pasitvarkyti kuodelį.

Liepsna lyžčiojo atviras ketinės krosnelės dureles. Tolydžio ieškodama, ką dar praryti.

– Jam nenusisekė su ta parapija, – nusiminusi tarė motušė Karena ir pažvelgė į Diną prašančiu žvilgsniu.

– Be jokios abejonės, – pasakė Dina. – Ir dabar jis nori truputėlio motušės Karenos rentos? – pridūrė ji ir skersomis dėbtelėjo į senutę.

– Aš negaliu daug duoti, – susigėdusi pratarė ši, – didžiąją dalį jis jau gavo, kol mokėsi pastoriumi. Viskas taip brangu Kopenhagoje. Nepaprastai brangu…

Ji palingavo ir atsidūsėjo.

– Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi, bet tai brangiai įsigyjamas turtas, – pridūrė ji.

– Galbūt Johanas norėtų gauti daugiau iš savo palikimo, – geraširdiškai pasakė Dina.

– Taip, turbūt šitaip būtų geriausia, – tarė motušė Karena pradžiugusi, kad Dina taip greitai perėjo prie reikalo ir jai nereikės už Johaną prašyti išmaldos.

– Aš pakalbėsiu su lensmanu, pasakysiu, kad viską paskaičiuotų ir surašytų aktą prie patikimų liudininkų.

– Ar būtinai reikia tiek daug ceremonijų?

– Taip. Kai kalba eina apie palikimą, ceremonijų niekada nebūna per daug, motuše Karena. Reinsnesas turi ne vieną paveldėtoją.

Motušė Karena skubiai žvilgtelėjo į ją ir nedrąsiai pratarė:

– Maniau, kad įmanoma mažumėlę sušelpti… viso to neskaičiuojant.

Dina sužaibavo akimis ir speiste užspeitė senutę į kampą.

– Tai motušė Karena nori, kad Benjaminas suaugusiam ir pastoriaus mokslus išėjusiam įbroliui atiduotų savo palikimą? – tarė ji tyliai, bet labai aiškiai.

Motušė Karena susigūžė. Nestandus baltas plaukų kuodelis rodė tiesiai į viršų. Ties ausimis virpėjo sidabro baltumo garbanėlės.

Ji grabaliojo kryželį, kurį visuomet nešiojo ant kaklo.

– Ne, ne, aš ne tai norėjau pasakyti, – tarė ji ir atsiduso.

– Aš taip ir maniau, mes paprasčiausiai nesusišnekėjome, – nusileido Dina. – Vadinasi, aš prašau lensmaną rasti liudininkus ir surinkti reikalingus parašus, kad jam iš anksto galėtų būti išmokėta palikimo dalis, be viso to, ką jis jau yra gavęs.

– Jam nebus lengva, tokiu būdu išparceliavus tėvų žemę ir palikimą, – sielvartingai tarė senutė.

– Niekada nebuvo lengva gyventi ne pagal išgales. Bent jau vėliau, – atkirto Dina.

– Bet, mieloji Dina, taigi Johanas negalėjo…

– Galėjo, dar ir kaip galėjo! – pertraukė ją Dina. – Mokydamasis pastoriumi, jis gaudavo nuolatinę rentą, ir dar tu sukišai jam visus savo pinigus!

Stojo tyla. Senoji sėdėjo taip, tarsi jai kas būtų sudavęs. Ji ištiesė rankas į Diną. Norėdama apsiginti. Po to nuleido jas į skraitą. Rankos drebėjo, kai ji pabandė jas tvirtai sunerti.

– Mieloji, mieloji Dina, – kimiai ištarė ji.

– Mieloji, mieloji motuše Karena! – pasakė Dina. – Prieš mirdamas Johanas galėtų nudirbti vieną kitą darbelį. Aš kalbu tiesmukai, kad ir kaip jis man patiktų.

– Bet jis juk turi dvasininko pašaukimą…

– O ant manęs gulė atsakomybė už Reinsnesą, kol jis čia dykinėjo rūpindamasis sielos gyvenimu bei valgymo džiaugsmais! Ir nepajudino nė piršto!

– Tu pasidarei griežta, Dina. Aš vos galiu tave atpažinti.

– Kada aš buvau kitokia?

– Tada, kai buvai jaunamartė ir labai mielai vartydavaisi lovoj lig pietų, nedarydama nieko.

– Nuo to laiko praėjo visa amžinybė!

Motušė Karena staiga pakilo nuo kėdės ir žengė keletą netvirtų žingsnelių Dinos kėdės link. Pasilenkė ir paglostė didžiajai moteriai plaukus.

– Tu turi per daug rūpesčių, Dina. Per daug atsakomybės. Išties, išties. Aš turbūt geriausiai pajėgiu tave suprasti, pažinojusi tave anuomet… Tau reikėtų vėl ištekėti. Negerai būti vienai kaip dabar. Tu dar jauna…

Dina šiurkščiai nusijuokė, tačiau neišsisukinėjo.

– Gal pažįsti tinkamą vyriškį? – tarė ji, žiūrėdama į šalį.

– Tas keliauninkas rusas būtų pats tas, – pasakė senutė.

Dina smarkiai nuraudo.

– Kodėl motušė Karena taip sako?

– Todėl, kad matau, kaip lakstai vėliavos kalnan ir dairais į jūrą ir pakrantę taip, tarsi kažko lauktum. Ir todėl, kad mačiau, kaip per praėjusias Kalėdas, išvydusios rusą, Dinos akys ėmė spindėti nelyginant kalėdinė eglutė su žvakutėmis. Ir todėl, kad mačiau, kaip suniurai, vos tik tas rusas pavasarį išvyko savo keliais.

Diną ėmė krėsti drebulys.