Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Stinė neaušino burnos aiškinimams. Bet ji laikėsi savo. Benjaminas privaląs miegoti atskirai.

Dina apsimetė negirdėjusi skandalo ir nesipriešino, kad Stinės žodžiai taptų įstatymu.

Tą pačią dieną vėlai vakare Dina ėjo iš kontoros. Mėnesienoje ji išvydo berniuką, kuris nuogas stovėjo antro aukšto lange.

Langas buvo atidarytas, užuolaidos plaikstėsi apie jį tarsi vėliavos. Ji užlipo pas jį į viršų, atsistojo už nugaros ir pašaukė vardu. Jis nenorėjo būti guldomas į lovą. Nei guodžiamas. Nei kalbinamas. Keisčiausia buvo tai, kad jis neverkė iš įtūžio kaip visada tokiais atvejais.

Jis buvo nuplėšęs padus nuo savo geriausių batų ir sukarpęs nertinį lovos užtiesalą su roželėmis ir žvaigždutėmis.

– Kodėl tu toks piktas, Benjaminai?

– Aš noriu miegoti pas Haną. Aš visada ten miegodavau.

– Bet tu su Hana išdarinėji visokius fokusus!

– Kokius fokusus?

– Tu ją išrenginėji.

– Aš turiu ją nurengti, kai ji eina miegoti, aš visada tai darydavau. Ji tokia maža!

– Bet dabar ji tam per didelė.

– Ne!

– Benjaminai, tu per daug suaugai, kad miegotum pas Haną. Vyrai nemiega kartu su moterimis.

– Johanas miega pas Diną!

Dina krūptelėjo.

– Ką tu pasakei? – kimiai tarė ji.

– Aš žinau. Jam irgi nepatinka būti vienam.

– Nekalbėk nesąmonių! – griežtai pasakė ji. Ir suėmusi už apatinių, jautriausių sprando plaukų, privertė nulipti nuo lango.

– Ne! Aš pats mačiau!

– Nutilk! Ir eik į lovą, kol dar tavęs gerai nepapurčiau!

Kai jis išgirdo balsą, apimtas siaubo sustojo vidury kambario ir įsmeigė į ją akis. Žaibišku greičiu jis kilstelėjo abi rankas virš galvos, tarsi laukdamas smūgio.

Ji paleido jį ir skubiai išėjo iš kambario.

Visą vakarą nejudėdamas jis prastovėjo už lango ir stebeilijo žemyn į išimtininkų trobą.

Galiausiai ji vėl užlipo į viršų. Atplėšė drebantį kūnelį nuo lango ir paguldė į lovą. Tuomet susiėmė sijonus ir ramiai prigulė šalia.

Lovoje, reikalui esant, galima buvo išsitekti ir dviese. Įpratusiam miegoti prie šilto Hanos kūnelio ji turėjo atrodyti siaubingai didelė.

Pirmą kartą po daugelio metų Dina matė Benjaminą užmiegant. Ji paglostė jo sudrėkusią kaktą ir, nulipusi laiptais, per kiemą parėjo namo.

Naktį jos reikėjo Jertrūdai, tad ji neramiai žingsniavo po kambarį, kol rytas lange išskleidė savo pilkąją burę.

8 nedidelis dvistiebis burlaivis.

13 skyrius

RINKITĖS, TAUTOS, IR BŪKITE NUGALĖTOS! IŠGIRSKITE VISOS TOLIMOS ŠALYS, SUKAUPKITE SAVO JĖGAS IR BŪKITE NUGALĖTOS! SUSIJUOSKITE IR BŪKITE NUGALĖTOS.

(Iz 8,9)

Krymo karas sudarė palankias sąlygas laivininkystei, prekybai ir žvejybai. Tačiau nutrūko įprastinė prekyba su rusais. Baltoji jūra buvo blokuojama didžiąją praeitos vasaros dalį. Ir atrodė, kad tai pasikartos šiais metais. Kelias rusų laivams buvo atkirstas.

Praėjusį rudenį Tromsės burlaiviai turėjo plaukti net į Archangelską parsivežti grūdų.

Iš tiesų Andersas tą rudenį, kai su Dina grįžo iš Bergeno, turėjo vykti į rytus. Tačiau išėjo taip, kad jis pradėjo ruoštis Lofoteno žūklei, o ir šiaip, jo paties žodžiais tariant, visada stengdavosi daryti „tai, kam buvo tinkamas“.

Per visą pavasarį Dina laikraščiuose bandė išskaityti, ar dėl karo vėl reikės iš Tromsės varyti laivus parsivežti grūdų. Ji stengėsi užmegzti ryšius su Tromsės škiperiais, kurie sutiktų aprūpinti maisto atsargomis. Tačiau tai buvo taip pat smagu ir lengva, kaip lupti gyvus ungurius.

– Geriau būčiau pati ten nuvykusi ir susitarusi! – vieną dieną pasakė ji Tomui ir aptarė šį reikalą su motuše Karena.

Nors praeitą rudenį daugelyje parapijos vietų užderėjo dvidešimtas–dvidešimt penktas grūdas ir metai buvo išskirtiniai, tai ne ką pagelbėjo.

Reinsnese jie neužsiėmė grūdų auginimu. Tebuvo paliktas nedidelis lopinėlis, nes, motušės Karenos manymu, tai būtina. Tomui atrodė, kad iš tokio neva ūkininkavimo daugiau vargo nei naudos. Pats vienas jis kasmet keiksnodavo motušės Karenos pasėlių lauką.

Tačiau didysis grūdų derlius įkvėpė motušei Karenai drąsos, ir ji ėmė įtikinėti kitus, kad pasėlių lauką reikia padidinti. Ypač kai blokada tapo grėsmingu faktu.

Tą dieną ji triumfuodama perskaitė Dinai ir Tomui laikraštį, kur vyriausiasis amtmanas Motsfeltas rašė, jog karas privertė žmones sukrusti ir atsiminti, kaip rizikinga yra misti iš jūros. Jis ragino imtis darbo ir pragyventi be rusiškų miltų, primindamas apie būtinybę taupyti duoną, kuo daugiau užsiauginti jos nuosavoje žemėje ir valgyti ją „savo veido prakaite“.

– Aš visada taip sakydavau. Kad mums reikia didesnio javų lauko, – pasakė motušė Karena.

– Ne taip paprasta Reinsnese auginti javus, – nedrąsiai įsiterpė Tomas.

– Bet kiek įmanoma reikia apsirūpinti patiems. Ir amtmanas taip sako.

Tarpduryje pasirodė Olinė. Ji pašnairavo į laikraštį ir tarė:

– Motsfeltui, matyt, nereikia dėl duonos išlieti tiek prakaito kaip mums Reinsnese!

– Nė vienas iš mūsų nėra pratęs auginti grūdus, – pasakė Dina, – bet galbūt naudingų patarimų galėtų duoti Žemės ūkio bendrovė, jei motušė Karena mano, kad mums būtinai reikia daugiau pasėlių. Galime daryti, kaip mums patinka. Bet tada valstiečiams teks daugiau prievolinio darbo. Ar motušė Karena mano, kad tai būtų teisinga?

– Galbūt mes galėtume samdyti žmones? – pasakė motušė Karena, kuri nebuvo svarsčiusi praktinės pusės.

– Mums reikia galvoti apie tai, kas atsipirktų. Negalime gamintis pašaro tokiam pat skaičiui gyvulių ir dar auginti grūdus. Mes žinome, kad čia, šiaurėje, ne kasmet būna palankūs orai javams. Bet šiek tiek praplėsti lauką įmanoma. Galėtume įdirbti daugiau žemės pietų pusėje, nors vieta galbūt per daug užpučiama jūros vėjo.

– Reikia daug prakaito išlieti, kad žemė ties beržų brūzgynu duotų kokią naudą, – nusiminęs pasakė Tomas.

– Reinsnesas yra prekybos namai. Visi skaičiai rodo, kad kaip tik tai duoda pelną, – tarė Dina. – Motušė Karena linki tik gero, tačiau ji pati niekada nėra dirbusi žemės, net jeigu ji pažįsta vyriausiąjį amtmaną ir labai jį gerbia.

– Amtmanas nesupranta, kad mes negalime pasikliauti, jog naktinės šalnos prasidės vėlai! – pasakė Olinė.

Motušė Karena nutylėjo nepykdama už tai.

Kai Andersas su įgula ir laimikiu grįžo femberingu ir jekta iš Lofoteno, Dina ėmė ruoštis su reikalais į Tromsę.

Ji pareiškė, jog, iš visko sprendžiant, šis karas užtruksiąs, tad nieko kito nelieka, kaip tik atsivežti grūdų iš Archangelsko.

Nebereikėsią kaip prieš metus mokėti baisių pinigų, kad nusipirktum rusiškų miltų, kuriuos parvežė Tromsės pirkliai. Šįmet ji pati aplankysianti mešką, išviliosianti ją iš irštvos ir pažiūrėsianti, gal ir ji gausianti savo dalį.

Ji nebenorėjo dar vieną žiemą mokėti po 4–6 talerius už rugius ir 3–6 talerius už miežius. Andersas ją palaikė.

Tuomet ji peržiūrėjo bergeniškus sandėrius ir apskaičiavo pelną iš Lofoteno žūklės. Galiausiai jie apmetė, kiek miltų geriausia pirkti Archangelske. Vietos sandėliuose jie turėjo pakankamai.

Dina planavo pirkti daugiau miltų, negu jiems reikėjo patiems ir pardavimui krautuvėje. Ji ketino pasirūpinti, kad turėtų atsargų, kai pavasariop užeis sunkesni laikai. Nesinorėjo tikėti, jog Stranstedo ar Tjelsuno pakrantės gyventojai būtų visko pertekę.

Andersas pasakė, kad jeigu ji pasiūlysianti kapitalo, kai Tromsės pirkliams reikės jo ruošiantis į kelionę, tuomet sklandžiau vyksiančios derybos dėl miltų kainos.