Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Porą dienų talkino ir Antonas. Be to, jis sutiko padėti velkant jektą į krantą. Laivu nebebuvo planuojama plaukioti iki Lofoteno žūklės. Ne pro šalį buvo ją pastatyti sausai, kol šalia tiek vyrų. Palikti jektą vandeny nederėjo. Į sudrėkusią jektą labai greitai galėjo įsimesti kinivarpos. Ir oras nebuvo gailestingas jektoms, kurios paliekamos likimo valiai be jokios priežiūros.

Tą rudenį jekta į krantą buvo išvilkta per dvi dienas. Labai daug pagelbėjo bernai ir degtinė. Tai, kad jektos škiperiui degtinės priklauso daugiau nei kitiems, ir būtent prie tokio svarbaus darbo, savo ištarme dar 1778 metais įteisino velionis amtmanas Knagenhylmas. Tačiau Andersas broliškai dalijosi visomis gėrybėmis.

Į pagalbą jiems neatėjo pavasarinis potvynis, tačiau apsieita ir be jo. Pasitelkus išmonę, keiksmus ir palaiminimus. O kur dar tokie praktiški įrenginiai kaip talės, lynai ir buksyrai. Naudojami pakaitomis.

Vaišėmis pasirūpino Olinė. Ji neleido jiems šipinti dantų į kelioninius džiūvėsius ar spėjusius sužiedėti bergeniškus riestainius. Ji užkaitė puodą sūdytos mėsos ir pakūreno krosnį viralinėje duonai kepti ir prausimuisi.

Ji žinojo, kad po sūdytos mėsos vyrai norės gerti. Bet tai buvo ne jos reikalas. Ji negailėjo sirupo ir kavos.

Kas atsiyrė valtimi, kas atjojo, o kas atėjo pėsčiomis. Visi tie, kurių prekės keliavo į Bergeną arba kurie dėl kitų priežasčių jautė, kad naudinga būtų padirbėti kokią dienelę Reinsnese.

Visada apsimokėdavo atvykti. Anksčiau ar vėliau tekdavo pasigailėti, jei nepasirodydavai be priežasties. Tokios jau buvo taisyklės. Galiojančios nuo seno ir nesudėtingos.

Darbas ilgai neužtrukdavo. Niekada neapsieidavo be šventimo. Viską pabaigus, Andreaso prieplaukoj prasidėdavo šokiai.

O kur dar gausios vaišės! Juokai. Pokštavimai.

Reinsneso tarnaitės buvo kažkuo ypatingos. Jos buvo geriau prižiūrimos nei samdinės kitose vietose. Bet švelnios ir minkštos kaip sviestas saulės atokaitoje. Bent jau taip kalbėta.

Andersas vaikštinėjo ir vadovavo. Dina gulėjo neseniai pirktoje našlės lovoje.

Dvarą apėmė keista nuotaika, kai paaiškėjo, kad ji neateis. Netrauks, nediriguos, kai bus tempiamos talės, ir negniauš kumščių, kai kas nors nutrūks.

Tai visada būdavo kažkas ypatinga, apie ką galėdavai pasakoti sutikęs žmonių iš kitų vietų. Kad milžinė moteris stovėjo įsisprendusi ir plušo sykiu. To nebūdavo kituose dvaruose.

Dinos negalia labai prislėgė motušę Kareną. Kasdien ji nuklibendavo per kiemą ir porą valandų praleisdavo pas ją, skaitydama balsu ir bendraudama.

Dina prie to priprato su savotiška linksmybe akyse. Ji skundėsi motušei Karenai ir Stinei, kad negalinti gerti vandens. Nuo jo pykstanti širdis.

Pasak Stinės, tai ženklas, kad jai daug geriau, jei ėmusi apie tai galvoti. Bet motušė Karena sakė, jog esą šventvagystė skųstis tokiais dalykais, kai ji taip sunkiai sirgusi.

Olinė maitino ją kepenimis, grietinėle ir šviežiomis mėlynėmis. Tai turėję numušti karštį ir padaugint kūne kraujo.

Motušė Karena norėjo pakviesti gydytoją, tačiau Dina tik nusijuokė. Pats blogumas jau praėjęs. Dabar tereikėjo leisti laikui gydyti.

Du kartus per dieną Stinė padėdavo jai susišukuoti plaukus, kaip nuolat talkindavo ir motušei Karenai. Apie Dinos ligą ji nusimanė daugiau, nei pasakė žodžiais. Atrodė, lyg prasitarus būtų laukusi didžiulė bausmė. Kambarys ir visi daiktai turėjo ausis.

Stinė žinojo, kam turi dėkoti, kad gyvena Reinsnese. Ji dirsčiojo į Diną iš po vešlių tamsių blakstienų. Akimis lyg prisirpusios rugsėjo gervuogės kalnų kemsynuose. Geltonomis tarsi gintaras. Minkštomis.

Kai Dina užsigeidė muilo gabalėlių, kuriuos ji kaupė po kiekvieno Jakobo apsilankymo mieste, Stinė atnešė kartoninę dėžę ir ją atidengė.

Į kambarį lyg gėlių jūra plūstelėjo muilo aromatas, užpildydamas visą būtį, o Stinė išlygino pagalvių užvalkalus ir atnešė mėlynių sulčių senojoj krištolo ropinėje.

Olinę ji paprašė papuošti padėklą cukruotomis avietėmis. O Haną nusiuntė į arklių ganyklą pririnkti žemuogių. Jas po to suvėrė ant smilgos ir atnešė jai lėkštutėje auksiniu krašteliu kartu su balta medžiagine servetėle ir maderos taure.

Kažkada iš turgaus Dina buvo į namus parsivežusi vieną merginą, mat ši turėjo nuostabų balsą. Ji liko dvare, kad patarnautų Dinai išimtininkų troboje.

Dabar merginai ėmėsi vadovauti Olinė. Stinė intuityviai suprato, kad sveikai, drūtai moteriškei, kuri su visomis savo grožybėmis švytruoja po kambarius, čia ne vieta. Merginos kvapai, judesiai ir alpus moteriškumas vertė kambarį sulaikyti kvėpavimą. Nuo šito Diną reikėjo apsaugoti, kol ji guli tokia. Stinė išvėdino kambarį, kad išeitų merginos ir Dinos kvapai.

Tada kambaryje dvelkė vien Jakobo muilu ir švelniu Stinės aromatu. Stinė kvepėjo viržiais ir lauke išdžiūvusiais lovos baltiniais, žaliuoju muilu ir visokiausiomis džiovintomis žolelėmis. Tokius kvapus pastebi tik tada, kai vieną dieną jie išnyksta.

Po keleto dienų Dina pasišaukė Andersą. Jis įėjo į jos kambarėlį vienomis kojinėmis ir buvo visiškai svetimas. Atrodė, tarsi jis niekada nebūtų matęs jos kitokios, kaip tik gulinčios didelėje lovoje su vokiškų nėrinių užuolaidomis ir tokiu pat užtiesalu. Tarsi niekada nebūtų valęs jos kraujo krešulių ar bandęs apšvarinti ją po tvano, ištikusio pakeliui į namus, Folhave.

Jis stovėjo vienplaukis, susimetęs rankas už nugaros ir jautėsi lyg ne savo kaily.

– Sveikatėlė ima taisytis? – paklausė jis.

– Viskas gerai, – tarė ji ir pamojo jam prieiti prie lovos. – Sėsk, Andersai! Man reikia pasikalbėti su tavim apie ūkio reikalus.

Pečiai su palengvėjimu nusileido, nieko nelaukęs jis paėmė kėdę ir atsisėdo prideramu atstumu nuo lovos. Tada atsikvėpė ir plačiai nusišypsojo.

– Nuo to laiko, kai išplaukiau į Bergeną, negalėjau sužiūrėti skaičių krautuvėje.

Jis energingai pakinkavo galvą parodydamas, jog supranta.

– Ar gali man padėti juos peržiūrėti? Matai, kol kas aš nedaug pajėgiu.

Jis vėl linktelėjo. Panašus į vargšą žmogelį motušės Karenos barometre, kuris, pablogėjus orui, iššokdavo ir imdavo lankstytis visu liemeniu.

– Aš greit atsistosiu ant kojų ir pati galėsiu viską perimti. Bet dabar reikia paruošti užsakymus žiemai ir išsiuntinėti įspėjimus tiems, kas turi susimokėti skolas, kol galės gauti kokią nors paramą. Tokių bus nedaug. Bet tu pats žinai…

Ji atsilošė į pagalvę ir įdėmiai pažvelgė jam į akis.

– Trobelninkams gali dovanoti skolas arba leisti atidirbti per kalėdinį darbymetį…

Burna suglebo, o akys akimirksnį suplazdėjo. Ji ištiesė ranką.

Jis sėdėjo nejudrus, tarsi negalėdamas pasitikėti situacija. Po to pasistūmė su kėde arčiau lovos ir sugriebė jos ranką.

– Andersai? – staiga sušnabždėjo ji.

– Taip, – šnabždomis atsakė jis.

– Man tavęs reikia, Andersai!

Jis nurijo seilę ir nukreipė žvilgsnį į šalį. Mažas berniukas atkakliu smakru, netaisyklingu sukandimu ir rimtom mėlynom akim. Tarsi pirmą kartą žengęs prie altoriaus ir išvydęs degant visas didžiąsias vaškines žvakes.

– Aš čia, – ištarė jis, spausdamas jos ranką abiem delnais.

– Tau reikia pakviesti lensmaną. Aš noriu surašyti testamentą.

– Bet Dina, ką tu sugalvojai? Tikiuosi, nemanai, kad… Tu juk greitai pasveiksi.

– Giltinė niekuomet nesirenka pagal amžių ar šiuose kraštuose užimamą padėtį, – tarė ji.

– Nekalbėk taip bedieviškai.