Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Kitaip nė negalėjai pagalvoti. Kažkas atsitiko.

Andersas buvo sužvarbęs ir nusiplūkęs, skaudančiomis akimis. Tačiau jis surado, kas jį pakeistų. Ir nusigavo į jutą, iš kur Dina nenumaldomai stūgaudama šaukė jį vardu.

Prie durų jis stabtelėjo, kad atgautų kvapą. Vanduo žliaugte žliaugė nuo jo odinių rūbų.

Jau keletą valandų jūroje siautėjo pietvakarių vėjas. Nuo šviesių druskuotų plaukų per veidą ir kaklą žemyn tekėjo upeliai. Prigludusiais prie viršugalvio plaukais jis buvo panašus į išerzintą ruonį. Smakras išsišovęs labiau nei paprastai.

Jis įsistebeilijo į moterį kajutėje. Iš pradžių nenorėjo patikėti savo akimis.

Dienos šviesa skverbėsi pro druskėtas langų stiklų apnašas, išryškindama nuogas Dinos šlaunis. Ir baltą paklodę, permirkusią kraujais. Jos aimanos buvo tarsi palaidų stiebo skersinių dejonė smarkioje audroje. Ji ištiesė rankas į jį. Akys maldavo.

– O Viešpatie!! – jis susmuko priešais ją ant kelių.

– Padėk man, Andersai!

Ji nė nebandė prisidengti nuo jo akių. Nebesuvokdamas, ką daro, jis apglėbė ją ir apimtas nevilties kaži ką mykė.

– Man viskas suplyšo. Ten, viduje, man suplyšo… – sušnabždėjo ji ir nevalingai užmerkė akis.

Andersas pakilo nuo grindų ir jau norėjo pult į denį šauktis pagalbos. Nes visa tai viršijo jo jėgas.

Tuomet ji praplėšė akis ir įsmeigusi į jį skvarbų žvilgsnį iškošė:

– Tylėk! Sakau, tylėk! Nė žodžio! Padėk man!

Jis atsigrįžo ir bejėgiškai pažvelgė į ją. Tuomet ėmė suvokti jos žodžių prasmę. Atmintyje iškilo viena kita girdėta istorija. Apie moterų prigimtį. Moterų nelaimes. Moterų likimus. Moterų gėdą.

Valandėlei jam užkando žadą. Po to, išbalęs lyg drobė, jis linktelėjo. Atvėrė kajutės duris, kostelėdamas pravalė balsą po šešias valandas trukusių grumtynių su audra Folhave ir griausmingai suriko Antonui:

– Dina serga! Tolefas mane pavaduos! Pasakyk jungai, tegul pašildo vandens!

Antonas, stovėdamas audroje, nesitvėrė pykčiu. Tegu velniai tas bobas jūroje! Silpnos ir paliegusios, o į Tronjemą varinėti sugeba! Per jas vienos nelaimės! Ir gyvas vargas!

Jūrlige besigaluojantis trobelninko sūnus atnešė medinį kaušą garuojančio vandens, bet pusę jo buvo išlaistęs pakeliui. Andersas pasitiko jį tarpdury. Abu drebėjo ir buvo išblyškę. Tik dėl skirtingų priežasčių.

Berniukas nebuvo įleistas vidun, o priešais Dinos gultą Andersas užtraukė užuolaidėles. Buvo nusimetęs odinius rūbus ir paimdamas indą stovėjo nuogas iki pusės. Trumpai įsakė atnešti daugiau vandens.

Junga buvo išsekęs. Iškankintas jūrligės, išsigandęs ir liūdnas. Jo veidas buvo bekraujis lyg plika ranka, per speigą liečianti geležį.

– Judinkis, šunkara! – tėškė Andersas. Tai buvo taip nepanašu į jį, kad berniukas strimgalviais nėrė šalin.

Dabar Dina visai nutilo. Jis pavertė ją ant šono, kad galėtų ištraukti kruviną patalynę. Jam atrodė, kad viskas jau kiaurai permirko.

Į nosį mušė salsvas ir šleikštus kvapas. Vieną akimirką jam lyg kažkas sukilo. Paskui jis pasidygėjimą užgniaužė.

– Kas, po velniais, pasėjo Dinon tą sėklą! Kas tai padarė? Rusas?

Mintys maišėsi Anderso galvoje, kol jis ją valė ir tvarkė. Jis niekada nėra buvęs taip arti moters. Niekad šitaip… Buvo nerangus, drovus ir įniršęs.

Po švaria paklode, kurią rado Dinos skrynioje, jis patiesė seną odinį švarką ir paguldė ją ant viršaus. Ji buvo apsunkusi ir vis mažiau berodė gyvybės ženklų. Akių nebeatmerkė, tik sunkiai alsavo ir gniaužė jo riešus. Jis turėjo išsilaisvinti, kad galėtų jai padėti.

Kraujas nebeplūdo. Tačiau vis dar vienodai sunkėsi. Suterštus lovos baltinius jis batu nuspyrė į kampą.

Staiga toje raudonoje masėje išvydo melsvą plėvėtą gniužulėlį. Jis pašiurpo. Kam, po velniais, reikia už visa tai dėkoti?! Jis sukando dantis, kad nesurėktų to paties balsu.

Ji buvo leisgyvė. Matyt, jau seniai kraujuoja. Kad tik… Jis nebaigė minties. Tik dar labiau atkišo į priekį apatinę lūpą ir jai į tarpukojį įbruko storą palaidinę. Vilnonis audinys gėrė ne per geriausiai. Jis prispaudė jį dar tvirčiau. Prisimindamas visas mokėtas maldas.

Tarpais ji atsipeikėdavo ir pažvelgdavo į jį stiklinėmis akimis. Per grindis atšliaužė baimė ir įsiropštė į lovą pas juos.

Tuomet jis tyliai ėmė melstis.

Vėjas atslūgo, o jekta pergalingai skynėsi kelią per bangas.

Andersas pastebėjo, kad jie ir vieni gerai tvarkosi su burėmis. Tai tik mažumą palengvino jo naštą. Nes Dina tebekraujavo.

Jie vis norėjo pakliūti vidun. Vienas įgulos narys paskui kitą. Bet jis pasitikdavo juos juto tarpduryje. Paprašydavo tik atnešti šiltos sriubos ir šilto vandens.

Neiškentęs Antonas subliovė jam išvesti Reinsneso ponią ant denio, kad išsivemtų į jūrą kaip ir visi žmonės.

Andersas pravėrė duris ir pamosavo Antonui kumščiu palei pat veidą. Po to taip trenkė durimis, jog didžiajai šturmano nosiai akimirksnį grėsė pavojus būti privertai.

Už durų pasidarė ramu. Jekta skrodė bangas. Atkeliavo sriubos kaušas. Taip pat vandens. Vyrai susitaikė su padėtimi.

Pamažu jie, matyt, suprato, jog tai šis tas rimčiau nei jūrligė. Jie vėl pasinėrė į savo įprastus darbus.

Valandos virto para. Danguje patekėjo saulė, o vėjas krypo į pietus.

Kajutėje snaudė Dina. Kraujoplūdis pagaliau baigėsi.

Andersas, kuris jau nebematė prasmės viską valyti, pagaliau galėjo perkelti ją į šoną ir švariai patiesti seną odinį švarką. Keliama ji laikėsi jam už kaklo. Tarpais jis dar patikrindavo, ar ji vėl nepradėjo kraujuoti.

Ji nė nebandė slėptis. Po tiekos pragariškų valandų tai nebebuvo būtina.

Neatrodė, kad Dinos orumą žeistų tokie dalykai. Ji viską atidavė į vyro rankas. Tarpais prarasdavo sąmonę, o atsipeikėjusi kaskart tyliai jį pašaukdavo. Kartą jai kažką sumurmėjus, jis gerai nenugirdo. Pasirodė, lyg ji šauktųsi Biblijos plėšiko. Taigi. Barabo!

Jis suvalgydino jai porą šaukštų sriubos. Vandenį ji godžiai gėrė dideliais gurkšniais. Vanduo varvėjo jai iš burnos kampučių ir drėgnomis dėmėmis taškė marškinius. Jos plaukai buvo sumirkę prakaitu ir susivėlę. Bet jis neišmanė, kaip juos tvarkyti, tad paliko kaip buvo.

Retkarčiais atsargiai ją pakrutindavo, kad įsitikintų, ar gyva. O pastebėjęs, kad ją vargina šviesa, uždangstė langus. Prieblandoje vis tiek matė jos gelsvai blyškią spalvą. Virš akiduobių ir giliai paakiuose tamsavo šešėliai. Nosis pasmailėjo. Tiesi, blyškiomis šnervėmis.

Andersas nemokėjo kerų, grąžinančių žmonėms sveikatą. Nebuvo jis labai ir pamaldus. Tačiau tą sekmadienio priešpietę, uosdamas seno kraujo tvaiką, jis meldėsi už Dinos gyvybę.

Tuo metu vyrai sudėliojo į vietas krovinius, o jekta „Motušė Karena“, aplenkusi Vegos salą, artėjo namų link.

Ar nuo maldų, ar nuo kažko kito jos kvėpavimas sutolygėjo. Ilgi balti pirštai gulėjo ant apkloto. Jis matė ligi pat rausvų nagų išsišakojusias kraujagysles.

Atsargiai palietė jos antakį norėdamas pažiūrėti, ar kruta akies vokas. Tuomet ji pramerkė akis ir pažvelgė į jį. Labai įdėmiai. Tarsi ką tik būtų išnirusi iš rūko.

Jam rodės, jog ji pravirks. Bet ji tik giliai įkvėpė ir užsimerkė.

Jis suabejojo, ar ji išvis kada nors verkia, jei nepravirko dabar.

Tas žvilgsnis į moterų gyvenimą paliko slogų įspūdį. Tačiau giliai širdyje buvo jai dėkingas, kad ji nepravirko.

– Kokia ten velniava dėjosi kajutėje? – pasiteiravo Antonas. Jis aprimo kartu su vėju. Dabar norėjo sužinoti, kaip viskas buvo iš tikrųjų.