Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Andersą buvo apėmęs sielvartas. Dinos žaizda nenorėjo kraujuoti. Danguje žiojėjo gilios properšos, tačiau saulės nesimatė. Mintys lijo kaip lietus.

Kitą rytą jie išplaukė.

Pūtė palankus vėjas. Tačiau Antonas buvo nekaip nusiteikęs.

– Mano sąnariai nujaučia audrą, – tarė jis. Prie vairo stovėjo it sužeistas bulius.

Jie leido jam iki galo surūgti per daug apie jį nešokinėdami.

Andersas su Dina turėjo kitokių sunkumų. Tarp jų ir gerąja, ir blogąja prasme atsirado įtampa. Nauja ir dar neišbandyta. Pokalbis karietoje nebuvo užbaigtas. Jis davė akstiną kažkam, ką buvo sunku valdyti gyvenant vienoje kajutėje.

Anderso akys buvo tarsi biblinis tekstas po didinamuoju stiklu. Jis bylojo: mes esame brolis ir sesuo! Kažkas sujaukė mūsų vaidmenis. Mums reikėtų žinoti, ar toli esame nuėję.

Jis kai ką prisipažino pats sau. Tai, jog jau daugelį metų troško, kad Dina patikėtų jam savo paslaptis. Klaustų patarimo.

Dabar ji atskleidė, kad Nylsas buvo apgavikas. Tai jį sutrikdė ir privertė pajusti gėdą, nes jis labiau džiaugėsi Dinos atvirumu, nei galvojo apie paskutiniąsias Nylso dienas.

Dina buvo tarsi pelėda, tupinti savo medyje ir neapkenčianti dienos šviesos.

6 kvenai – suomių ateivių Šiaurės Norvegijoje palikuonys.

7 trioneriai – Norvegijos srities Trionelago gyventojai.

10 skyrius

TUOMET VIEŠPATS, ATSAKYDAMAS JOBUI IŠ VIESULO, TARĖ: KAS YRA TASAI, KURS VYSTO NUOMONES ŠNEKOMIS BE IŠMONĖS? KUR BUVAI, KAI AŠ DĖJAU ŽEMĖS PAMATUS? PASAKYK MAN, JEI TURI IŠMANYMO. KAS PASKYRĖ MASTAIS JOS DIDUMĄ, JEI ŽINAI? ARBA KAS IŠTEMPĖ ANT JOS VIRVĘ? ANT KO PASTATYTA TVIRTAI JOS RAMSČIAI? ARBA KAS ĮLEIDO JOS KAMPINĮ AKMENĮ, KADA MANE DRAUGE ŠLOVINO RYTMETINĖS ŽVAIGŽDĖS IR DŽIAUGĖSI VISI DIEVO SŪNŪS? KAS UŽDARĖ JŪRĄ DURIMIS, KAI JI VERŽĖSI LYG KAD IŠEIDAMA IŠ MOTINOS ĮSČIOS, KADA AŠ DAVIAU JAI DEBESĮ KAIP APDARĄ IR VYNIOJAU JĄ TAMSYBE KAIP KŪDIKYSTĖS VYSTYKLAIS? AŠ APSTAČIAU JĄ MANO RIBOMIS IR PADARIAU JAI UŽKAIŠTĮ IR VARTUS, IR TARIAU: IKI ČIA TEEISI IR NEŽENGSI TOLIAU, IR ČIA SULAUŽYSI PASIPŪTUSIAS SAVO BANGAS. ARGI TU UŽGIMĘS DAVEI ĮSAKYMĄ RYTMEČIUI IR PARODEI AUŠRAI JOS VIETĄ?

(Job 38, 1–2; 4–12)

Jie išsuko iš Tronjemo fiordo ir nustatė kursą į šiaurę. Andersas matė, kad priešais juos kaupiasi lietaus ir audros debesys. Tai buvo savotiška paguoda.

Kai jie jau nebegalėjo matyti nei lėkštojo Ėrlano dešinėje, nei Agdeneso kairėje ir pasiliko patys vieni stichijos valioje, plaukti trukdė tik nedidelis rūkas ir priešinis vėjas.

Tačiau audra jų neaplenkė. Atslinko lyg švininė pabaisa su šiaurės vakarų vėju ir lietumi.

„Motušei Karenai“ teko paslėpti aukštąją laivo priekio siją. Ir didelį laivą audra mėtė nuo bangų keterų tarsi kavos puoduką be ąselės.

Brangus krovinys buvo dar kartą pritvirtintas ir kiek įmanoma geriau apdengtas.

Kajutėje jau buvo spėjęs atgulti vieno Reinsneso trobelninko sūnus. Maža to, vargšelis apdergė patalynę. Kaimyno, gulinčio šalimais, riksmui ir keiksnojimams nebuvo galo. Bet niekas nesikišo. Visiems buvo per akis savų rūpesčių.

Tvirtojo laivo dugnas braškėjo ir poškėjo. Burės su rėjomis verkė ir aimanavo.

Ėjo valandos – daugiau po vandeniu nei ant vandens. Antonas vis tiek nesiruošė ieškoti uosto. Jis varė laivą pirmyn Folhavo jūros pusėn, tarsi norėdamas išmėginti savo paties jėgas.

Tuomet audra užgriuvo visu smarkumu.

Jute Dina sėdėjo viena, įsikibusi į stalo kraštą.

Sienos nepaliaujamai vartėsi.

Kai ji pamatė ant grindų varvant kraują, tarp šlaunų įsispraudė pagalvės užvalkalą. Po to greit vėl nusitvėrė stalo krašto.

Panikos apimtas kraujo klanas nepaliaujamai blaškėsi ant nenustygstančių grindų lentų. Bėgo į rytus ir vakarus, šiaurę ir pietus, žiūrint, kur pakrypdavo laivas. Pamažu jis virto tiršta ruda upe denio lentų plyšiuose.

Ar aš Dina? Kuri vakar vakare gaudė tarsi vargonai. Su begale koralų, besiveržiančių iš kūno! Todėl, kad aš taip norėjau! Šiandien peiliai pjauna rėžį po rėžio. Aš esu upė, nežinanti, kur ji teka. Nėra netgi riksmo. Aš teku baisiai jau tyliai. Kur dabar Jertrūda?

Motušės Karenos statula laivo priekyje, vaizduojanti aukštą krūtiningą moterį vešliais plaukais, susegtais į nestandų kuodą, pranyko šėlstančiose bangose.

Tačiau ji vėl išdidžiai pakilo. Nusipurtė bangų putas. Dar kartą ir dar kartą. Akis jai aštriu peiliu buvo išdrožęs Vefsno kaimo meistras. Sustingusiu žvilgsniu jos žvelgė tai į putotas bangas, tai į dangų.

Folhavo jūra atskleidė savo tikrąją, aršią prigimtį. Šįmet mažiausiai dviem mėnesiais per anksti.

Antonas paliepė sutraukti rifus ir nuleisti rėjinę burę. Andersas vanago žvilgsniu stebėjo šėlstančią jūrą.

Oras buvo negailestingas. Nebuvo prasmės šlietis prie kranto. Neleido bangų mūša ir šcherai.

Antonas nusprendė likti atviroje jūroje. Kitos išeities nebuvo.

Vėjas buvo netolygus ir permainingas, tačiau neturėjo jokių šansų laimėti, nes per daugelį metų Andersas ir Antonas išsiaiškino visus jo triukus.

Kiekvienąkart, kai jie sumažindavo burių plotą ir Andersas pajusdavo, kad padėtis vėl kontroliuojama, jam pasirodydavo, lyg kažkas kąstų jam į sprandą. Dina! Tai ji kandžiojo jam sprandą.

Kova su audros protrūkiais jį kaskart pripildydavo džiaugsmo. Jusdavo jį dar ne vieną valandą. Jie tramdė bangas, tramdė vėją. Laivą ir bures.

Jam niekad iki šiol neteko panašiomis aplinkybėmis galynėtis su vėju. Apatinė lūpa išsišovė į priekį. Antakiai nuo druskingų purslų pastiro. Išore jis panėšėjo į jūreivišką pirštinę, pririštą ir įmestą į kilvaterį. Viduje buvo tvirtas lyg plienas. Kad ir kas nutiktų. Buriuoti jis mokėjo!

Dina gulėjo už užuolaidos, nieko nematydama pro aptaškytus langus.

Plūsmas nepriklausė nuo jos valios. Po savimi ji pasitiesė ceratą, o sąrėmiams atslūgus abiem rankomis įsikibdavo į gulto kraštus.

Pro langą pas ją atėjo Aleksandras Puškinas ir ėmė kalbėti apie mirtį. Kuri vargšui kliudė kirkšnin! Eidamas jis atsinešė savo poezijos knygą. Dovanų nuo Levo. Jis nusijuokė taip, kad nuskardėjo per visą laivą. Tuomet atsivėdėjęs tėškė knygą jai į pilvą. Tik išėjęs jis vėl įeidavo pro apvalų juto langą, kaskart atsinešdamas po naują knygą. Jos buvo vis sunkesnės ir sunkesnės, vis aštresniais ir aštresniais kampais.

Galiausiai jos skraitas prisipildė kruvinos masės, kuri siauromis plėvelėmis dribo nuo gulto krašto.

Ji bandė jas subraukti ranka, bet tai nieko negelbėjo. Labai jau greitas buvo tamsusis žmogus su savo aštriabriaunėmis knygomis.

Jis šūkalojo apie savo neapykantą moterims skardžiu nevilties kupinu balsu arba košdamas žodžius vadino ją tai „Varinio raitelio“ kekše, tai „savo mieląja Nataša“.

Jis turėjo Levo balsą, kuris sugriaudėdavo sulig kiekvienu vėjo gūsiu. Tarsi kalbėtų per garsiakalbį. Sprogdindavo jos galvą į tūkstančius skeveldrų.

Jis buvo šmėkla! Su kalvio rankomis ir Levo randu ant veido. Galiausiai iš po apsiausto jis išsitraukė Tomo samišką šautuvą ir nusitaikė į ją. Pykšt!

Tačiau kliudė Jertrūdą! Ši stovėjo kampe, o jos veidas buvo viena didžiulė skylė! Kaip galėjo atsitikti?

Dinos šlaunimis tekėjo šiltos srovelės. Šiluma pamažu virto lediniais kompresais.

Plūsmas kiek apstojo.

Dina truputį pasikėlė, kad galėtų susiglemžti paklodę, ir susibruko ją tarp kojų. Tuomet nusvirduliavo prie juto durų ir pašaukė Andersą. Rodės, jog plaučiai išlįs jai pro gerklę. Šaukė lyg ragana pakeliui į Brokeno kalną. Pergalėdama jūros šėlsmą ir vėją.