Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Andersas reagavo ramiau. Jis matė Diną palaužiant ir tvirtesnes šakeles nei Antonas.

– Mes plaukiame į Tronjemą! – tepasakė Dina. Pasikaišė sijonus ir vėl grįžo kajutėn.

Visą naktį Antonas prastovėjo prie vairo nesitverdamas pykčiu. Jis taip širdo, kad vos sutiko eiti gulti, kai paryčiui Andersas atėjo jo pakeisti.

– Kas iš to, jei dabar visi sykiu išsikraustysim iš proto! – šaltai pasakė Andersas.

– Tai tu užsidegei pasiimt į laivą bobą! – suriaumojo Antonas prieš vėją.

Jis stovėjo vienplaukis, apsivilkęs tamsiai mėlyną milinį švarką, kurį įsigijo Bergene. Žalvarinės sagos spigino į akis, kylant rytmečio saulei. Apykaklė buvo su atvartais, pečiai su įdėklais ir platūs lyg daržinės durys.

– Dinai priklauso ir jekta, ir mes, – trumpai pasakė Andersas ir paėmė vairą.

Iš Antono burnos nelyginant vanduo ant įkaitusio priekalo šnypšdami tyško prakeiksmai. Vis dėlto jis atsigulė ir knarkė visą rytą, kad net įgulos kajutė braškėjo, muistydamasis iš skausmo ir baimės.

Vos tik atplaukus į Tronjemą, juos pasiekė žinia, kad Bomarsuną, rusų karinę jūrų bazę Alandų salose, atakavo anglų ir prancūzų eskadros. Laivų statyklos ir medienos sandėliai Suomijos pakrantėje buvo sudeginti.

Ėjo kalbos, jog suomiai lojaliai palaikantys Rusijos pusę. Nelyginant įnirtę žvėrys jie gynė ir savus, ir rusų interesus. Dabar žinovai teigė, jog karalius norįs ir Švediją su Norvegija įtraukti į karo sūkurį.

Andersas domėjosi suomių reikalais. Kadangi kvenų6 buvo jo giminėje. Jo nuomone, suomiai taip elgiasi ne todėl, kad iš tikrųjų simpatizuoja rusams. Juos pykdė tai, kad Vakarų valstybių laivai niokoja suomių valdas ir puldinėja suomių laivus.

– Argi nesigintum, jei kažkokie bepročiai imtų kūrenti laužus ant tavo laiptų? – piktai pasakė jis.

Dina niekaip negalėjo suprasti, ko anglams ir prancūzams su savo paraku reikia Baltijos jūroje.

Antonas jau buvo atlyžęs ir vėl draugiškai nusiteikęs. Tačiau ši tema nelabai jį domino. Jis sakėsi kalbąs tik apie jam suprantamus dalykus. Ne moterims ir ne jūrininkams aptarinėti pasaulinę politiką. Jiems reikią greičiau baigti visus reikalus ir plaukti namo.

– Levas kažką kalbėjo, – susimąsčiusi tarė Dina, nekreipdama dėmesio į Antono žodžius. – Jis sakė, kad tame begaliniame Turkijos–Rusijos kare prancūzai ir anglai esą turkų sąjungininkai ir kad tai kelią grėsmę visam pasauliui… Jis sakė, kad suomiai bet kuriuo atveju nenorės būti vienoje pusėje su Švedija. Kad karalius kvailas, jei šito nesupranta. Jis sakė, kad karą pradėjo ne caras Nikolajus. Kad karo priežastis buvusi paikas dviejų vienuolių kivirčas. Vienas buvęs stačiatikis, o kitas – katalikas.

– Dėl ko jie susiginčijo? – paklausė Andersas.

– Jie negalėjo sutarti, kam priklauso šventos vietos žydų žemėje, – nusijuokė Dina.

– Bet ką tai turi bendra su karu? – suirzęs paklausė Andersas.

– Šventenybės visuomet vienaip ar kitaip susijusios su karu, – ramiai atsakė Dina. – Biblija, Kristus, Mergelė Marija, relikvijos žydų žemėje…

Staiga ji susirietė, tarsi gavusi smūgį į pilvą.

– Tau bloga? – paklausė Andersas.

– Ne! – atkirto ji. – Bet kaip jie sugebėjo į visa tai įtraukti karalių ir carą? – atsitiesusi kalbėjo ji toliau.

– Kai vyksta karas, visuomet būna tokių, kurie tik stebi iš tolo, gaudami dideles dovanas arba iškišdami seną šlamštą, – tarė Antonas.

– Kaip tu manai, iš kur Levas žino, kas pradėjo karą? – paklausė Dina. Ji kreipėsi į Andersą.

– Jis juk daug keliauja. Matyt, šį bei tą išgirsta.

Dina paliko juos vienus. O karas priartėjo tiek, kad visiems darėsi neberamu.

Tarp Karaliaus ir Erlingo Skakės gatvių dar tolimoje praeityje karalius buvo paskyręs visą kvartalą. Tam, kad vienoje vietoje galima būtų surinkti tuos, kurie šiaip valkiotųsi skersgatviuose ir kiemuose.

Tai buvo raupsuotieji, nuskurdėliai, pamišėliai, seniai arba našlaičiai. Gerieji Tronjemo piliečiai testamentais skirdavo dovanų ir rūpindavosi, kad skurdas būtų pažabotas.

Ramumą teikiantis mūro ir medžio derinys. Daugybė pastatų, pilnų žmonijos atmatų ir skurdo. Viskas atrodė labai tvarkingai. Iš išorės.

Dina susirado „Apkasų sargybą“, fasadu išeinančią į Pylimo gatvę. Su atvira arkada ir dailiai nutinkuotomis sienomis. „Apkasų sargybą“ ir „Vergiją“ skyrė erdvi aikštė. Tačiau tvoros buvo aukštos, o durys saugomos.

Ją įleido vidun, kai ji pasisakė, kokiu reikalu. Čia buvo atskiras pasaulis. Nematomas paprastiems žmonėms. Nematomas tiems, kuriems nei vienu, nei kitu būdu negrėsė čia pakliūti.

Lentelėmis apkalti ręstiniai dviaukščiai pastatai. Buvo ir vienas kitas mūrinis namas. Raudoni čerpiniai stogai tarytum jungė juos visus išoriškai bendram likimui.

„Kriminalinių pamišėlių prieglauda“, arba „Vergija“, buvo didelis dviaukštis pastatas su ampyro stiliaus langų ir durų apdaila.

Dina pateko į ovalinę salę pirmajame aukšte. Iš gretutinių patalpų sklido visokiausi garsai. Ji tankiai kvėpavo, tarsi ore tvyrotų viltis ar nelaimės nuojauta.

Pirmasis žmogus, kurį ji išvydo, neskaitant sargybinio, buvo milžiniška į vyrą panaši būtybė, kuri įnirtingai kuitėsi po skarmalų dėžę. Visą laiką jis rodė į kažką sienoje ir ginčijosi su savim, ar verta važiuoti į miestą. Jis klausinėjo ir atsakinėjo dviem skirtingais balsais. Tarsi būtų susiliejęs su dviem netapačiais asmenimis. Vienas buvo tūžmingas ir šiurkštus, o kitas – švelnus ir triūslus. Retkarčiais jis stipriai ranka smogdavo orui sušukdamas: „Še tau! Še tau!“, lyg parodydamas, kad pataikė į kažką, kam bandė suduoti kumščiu.

Jis buvo plikai nuskustas, tarsi jo galva būtų neseniai tapusi žiauraus karo su utėlėmis auka. Tačiau ant pilkų įkritusių skruostų žėlė kelių dienų barzda.

Dina sustojo lyg įbesta. Apėmė kaži koks šiurpulys. Ji visa įsitempė, tarsi pasiruošdama tam, kas atsitiks, kai vyriškis ją pastebės. Tačiau nieko neįvyko.

Sugrįžo sargybinis ir pasakė, kad viršininkas jau buvo beišeinąs, tačiau galėsiąs su ja pasikalbėti šičia. Jis netrukus ateisiąs. Tai buvo akivaizdus nesiskaitymas. Jis nežinojo, kas tokia Dina Grenelv. Ir, matyt, jam nė motais, kad ji norinti sužinoti, kada turėtų atvykti Levas Žukovskis.

Laukdama ji ėmė klausinėti apie daboklę. Sargybinis noriai pasakojo. Apatiniame aukšte esą darbų kambarys, valgykla ir koplyčia. „Anie“, arba „nariai“, buvo įkurdinti areštinėse antram aukšte. Ji taip pat sužinojo, kad pora kamerų yra visiškai tamsių.

– „Juodojoje“ tamsu kaip kape, – pasakė sargybinis su šypsena, kuri atidengė retą eilę dantų, bet šiaip buvo atvira ir nepikta. –Tie, kurie viršuje, jau visai nepataisomi! – tarė jis. – Tačiau kiekvienas turi po metalinę krosnelę. To gero netrūksta!

Viršuje pasigirdo triukšmas. Brūženimas, bildesys ir garsus tūžmingas balsas.

– Ne viskas gerai, kas iš aukštybių, – išsišiepė sargybinis.

Nelaimėlis su skudurais vis dar buvo pasinėręs į savo darbą ir nekreipė į juos dėmesio. Sargybinis pastebėjo jos žvilgsnį ir tarė:

– Bendikas šiandien neramus. Tačiau vis tiek nepavojingas.

– Ką jis čia veikia? – paklausė ji.

– Jis pamišęs! Bet nepavojingas. Žmonės pasakoja, kad Norlane jam nutikusi liūdna istorija. Lyg kažkokia moteris negyvai nudegusi. Nuo to viskas ir prasidėjo. Jis čia pas mus nė musės nėra nuskriaudęs. Tik užsiima savais reikalais. Ne, tie, kurie „tamsiojoje“, visai kas kita. Su tais nenorėčiau susidurti akis į akį.