Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Andersas stengdavosi su krovinių siuntėjais sudaryti jiems palankias sutartis. Jeigu neturėdavo laive tiek vietos, kad galėtų užtikrinti saugų prekės pristatymą, pasirūpindavo, kad krovinį paimtų kitas škiperis.

Dinai padedant, buvo žiūrima drausmės, kad ir siuntėjai laikytųsi sutarties sąlygų ir neitų su savo prekėmis pas kitus.

Vieną kartą Dina prisiteisė baudą nuostoliams padengti, kai jai buvo nusuktas žadėtas krovinys. Vienas siuntėjas iš Stranstedo apmovė Andersą, savo džiovintas žuvis atiduodamas vežti škiperiui iš Kvefjūro.

Ėjo kalbos, jog išreikalauti tokius dalykus esą žymiai lengviau lensmano dukrai nei kam nors kitam.

Jie pateko į visą jektų flotilę iš keturių laivų, kurie traukė į pietus, Bergeno link. Dvi jektos plaukė iš dar tolimesnės šiaurės ir prisivijo juos, nes buvo greitesnės. Trys laivai prisidėjo prie jų Vestfiorde. Oras buvo pakenčiamas, pūtė šiaurės rytų vėjas.

Nuotaika buvo gera. Kiekvienas žinojo savo darbą ir turėjo dalį krovinio, kurio saugumu rūpinosi. Dėl šviesos buvo galima plaukti ne tik dieną. Įgulos nariai pasikeisdami dirbdavo ištisą parą.

Tarp špantų slūgsojo Reinsneso derlius. Dešimt statinių su plunksnomis ir pūkais. Kuriuos rinko, valė ir pakavo Stinė. Penkiasdešimt ankerių5 geltonųjų gervuogių uogienės, kuriai uogas rinko šeimyna, virė ir cukrų bėrė Olinė. Ji buvo prižiūrima ir saugoma per žiemą, kol stovėjo rūsyje. Kad neapaugtų pelėsiais ir kitais parazitais, kurie prastina prekę. Penkiasdešimt elnio kailių ir du ankeriai elnienos, išmainyti arba nupirkti iš samų, kai jie keliavo pro šalį ir norėjo įsigyti maisto produktų. Tomas siuntė tetervinų ir lapių kailių. Buvo septyniasdešimt penkios statinaitės su žuvų taukais ir du tūkstančiai pūdų džiovintų žuvų.

Dina dažnai stovėdavo ant denio ir žiūrėdavo, kaip pro šalį slenka kalnai ir uolos. Ji persimainė. Vėjas juokėsi jai, ir viskas, kas ją erzino bei siutino Reinsnese, dabar nuskendo kilvateryje nelyginant kačiukai.

– Visi turėtų gyventi kaip tu, Andersai! Kaip gali nesidžiaugti tokiu gyvenimu! – sušuko ji nuo juto durų, o Vestfjūro fiordas vienu akimoju išplatėjo ir virto jūra.

Andersas atsisuko ir pažvelgė į ją prisimerkęs nuo stiprios saulės šviesos. Jo stambus valingas smakras buvo išsišovęs į priekį. Po to jis ėmėsi savo darbo.

Jie su Dina dalinosi kajute ir stalu, drauge išlenkdavo ir po vieną kitą stiklelį. Tarp jųdviejų tvyrojo įpareigojantis laisvumas. Keista, bet jis nė kiek nesidrovėjo moteriškos kompanijos. Nekrėsdavo iš to juokų. Tačiau intuityviai nujautė moterų būdą. Prieš įeidamas visuomet pasibelsdavo ir laukdavo atsakymo. O darbinį kombinezoną ir neperšlampamus rūbus kabindavo lauke po juto stogu.

Kai Dina pirmą kartą plaukė su Andersu, šis buvo nusiųstas įgulos kajutėn. Jakobas ir ji didžiąją kelio dalį ritinėjosi lovoje. Šitaip jie net nepastebėjo, kad Vestfiorde pūtė ne visai gaivūs vėjai. Šįkart Jakobas turėjo tenkintis deniu. O Dina su aštriomis vilkės juslėmis stebėjo tvirtą Anderso apatinį žandikaulį ir švelnias lūpas.

5 ankeris – senas skysčių matas Norvegijoje, lygus 38,6 l.

8 skyrius

JIS IŠGELBĖS BETURTĮ IŠ JO SUSPAUDIMO IR ATIDENGS SIELVARTE JO AUSĮ.

(Job 36, 15)

Rūkas avikailio kepurėmis padabino septynias kalnų viršūnes. Šturmanas žinojo, kur jiems geriausia prisišvartuoti. Juos užplūdo kvapai ir vaizdai, nuo seno pažįstami ir viliojantys. Keletui mėnesių jie buvo priversti laikinai nugramzdinti juos į užmarštį. Dabar vėl viskas iškilo. Senų lūkesčių pavasarinis potvynis – ir naujas sugrįžimas.

Vyrai dirbo savo darbus, mėgaudamiesi pažadėtosios žemės vaizdais. Prieplaukos! Miestas! Jektos ir didesni laivai stovėjo šonas prie šono. Užgoždamos ratų dardesį grindiniu, įlankoje skardėjo žvalios komandos.

Tarpais imdavo gailiai čirpti talės, kylančios virš atvirų sandėlio durų. Jie rikiavosi vienas greta kito. Didingai ir oriai, tarsi amžinas gamtovaizdis, juosė visą įlanką. Pilka Bergenhuso tvirtovė panėšėjo į milžiną, atgulusį iki pat savo dienų galo. Stūksojo visiems ant akių. Paties kalno nejudrus brolis.

Dar jiems neradus kur prisišvartuoti, prie jektos šono prigužėjo valtelių.

Guvios ir žvalios Bergeno moteriškaitės atplaukė pasiūlyti riestainių. Skambant juokui ir šūksniams, vyrai joms padėjo užlipti ant denio.

Abiem rankom jos laikė įsitvėrusios pintinių. Ir galėjai beveik pamanyti, kad jos verčiau sutiktų pulti į jūrą negu atiduoti nors vieną riestainėlį veltui. Tačiau kai prekyba buvo baigta, po skarelėmis ir kykais atsivėrė plačios šypsenos. Tada atėjo magaryčių ir nekalto flirto eilė.

Dar visai jaunutė Bergeno mergina apsižergė turėklus. Buvo su ryškia mėlyna šilkine kepuraite, papuošta purpurinėmis gaidžio plunksnomis, ir žalsva atlasine suknele. Ji darė gėdą visoms elegantiškoms bergenietėms.

Dina net pašiurpo nuo tokio vaizdo. Ji su Andersu linksmai susižvelgė, kai Antonas puolė liaupsinti panelę ir jos riestainius.

Saulė spindėjo tarsi nauja moneta tviskančioje piniginėje. Vyrai persirengė baltais marškiniais. Ta proga susišukavo plaukus ir buvo be kepurių.

Pasiekti kelionės tikslą – visuomet šventė.

Dina buvo su plačiakrašte skrybėle ir žaliu kelioniniu kostiumėliu. Ta proga ji net susisegė plaukus. Iš po skrybėlės jie tarsi netyčia krito sunkiomis vilnimis.

Andersas erzino ją dėl puošnių rūbų ir šukuosenos.

– Dabar tapai padoria škiperio našle! – gėrėdamasis pasakė jis, kai ji išėjo ant denio.

– Tu gerokai pakelsi mūsų žuvų kainą, – pridūrė jis.

Ji pažiūrėjo į jį ugningu žvilgsniu ir lenta, permesta į gretimą jektą, išlipo į krantą. Tačiau kai jiedu ėjo prieplaukomis, ji tvirtai įsikibo jam į parankę.

Šnerves kuteno neįprasti kvapai. Net jūros kvapas čia buvo kitoks. Sumišęs su puvėsių, latakų, dervuotų laivų ir žuvų tvaiku. Prekystaliai palei visą uostą lūžte lūžo nuo visokiausių prekių. Ir viskas skleidė gaižų daugialypį miesto dvoką.

Priešais dirbtuves, kuriose pagal viską turėjo būti parduodami ir taisomi vežimai, saulės atokaitoje stovėjo nepriekaištingai apsitaisęs vyriškis. Pasirėmęs neišskleistu lietsargiu, jis paskutiniais žodžiais plūdo račių. Tūždamas vis rodė į arklį, kuris palaidas stovėjo šalia vežimo ir ėdė iš maišo šieną. Jis kaltino meistrą pardavus jam supuvusius plėškių kaištelius.

Dina trūktelėjo Andersui už rankos ir sustojo pasiklausyti žodžiavimosi. Račius ėmė atsikirtinėti. Tačiau jis nebuvo toks iškalbingas kaip jo užpuolėjas.

Netikėtai Dina priėjo prie jų.

– Jums vertėtų turėti plėškių kaištelius iš blindės, – pertraukė ji.

Kaip pagal komandą vyrai pakėlė galvas ir įsmeigė į ją akis. Ponas taip suglumo, kad net pamiršo, kurioj vietoj baigė savo ilgą kalbą.

O račius atsikrenkštė, nusilenkė ir mandagiai pasakė, kad, ko gero, ji būsianti teisi…

– Blindė tampri, – tarstelėjo Dina ir priėjusi prie grąžulo apžiūrėjo plėškes.

Vyrai išpūtė akis. Tačiau burnos nepravėrė. Visa iškalba tarsi išgaravo saulėje.

– Kaištelis lūžęs per šaką, – pareiškė ji. Surinko lūženas ir padavė.

Račius paėmė jas nuo dervos pajuodusiais pirštais. Dina linktelėjo ir neatsisukdama nuėjo prie Anderso.

Jai už nugaros tvyrojo tyla.

Aludės glaudėsi viena prie kitos. Viešbučiai ir nakvynės namai –taip pat.

Aplinkui vaikštinėjo kaži koks sargas ir šaukė žinąs, kur geriausia apsistoti. Smarkiai mostaguodamas rankomis, jis žemu valdingu balsu paminėjo porą pavadinimų. Buvo akivaizdu, jog jis tai darė už pinigus.