Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Jis žinojo, kas dedasi pasaulio politikoje bei prekyboje ir šiaurėj, ir rytuos. Tarp Rusijos ir Anglijos kilę kažkokių nesutarimų. Dėl Turkijos, matyt? Beje, su tais turkais jau seniai esama problemų. Tačiau jis negalėjo paaiškinti, dėl ko jos atsiradusios.

Andersas buvo girdėjęs, jog rusų caras Turkijos atžvilgiu elgiąsis savavališkai.

– Negalima taip savavaliauti, nors ir esi caras, – pasakė jis.

Antrąjį vakarą Dina valgė kartu su jais. Ji paskambino porą kūrinių iš naujųjų natų. Rusai dainavo taip, kad net aidėjo tarp sijų. O punšas nykte nyko.

Šturmano veidas buvo apžėlęs barzda, stambus, guviom akim. Nebe pirmos jaunystės, bet vis dar pilnas jėgų. Ausys nepaprastai didelės, su gluminančiu atkaklumu lendančios iš plaukų ir barzdos puošmens. Rankos kilnojo įrankius ir taures lyg žaisliukus.

Pamažu kompanija išsijudino. Kai motušė Karena išėjo ilsėtis, salonas dar ilgai skendėjo cigarų dūmuose.

Pro atvirus langus juos pasiekdavo žuvėdrų klyksmas. O šviesa plunksnos lengvumu gulė ant grubių milo drabužių. Atidengė jūrininko odos įdegimą, žaidė Stinės rusvais skruostais ir tamsiomis akimis. Peršoko ant Dinos rankų, bėgiojančių klavišais. Ir paglostė Jakobo auksinį žiedą, kurį Dina mūvėjo ant kairiosios rankos didžiojo piršto.

Stinės gagos, pakreipusios galveles, žvilgančiomis akimis ir virpindamos krūtinėlių plunksnas, klausėsi balsų ir stiklo džingsėjimo viduje. Buvo gegužės mėnuo, o pietų dangus ką tik užgimęs.

Dina pabandė iš rusų išgauti, kaip jų denyje atsidūrusios Levo dovanos. Tačiau to niekas dorai nežinojo. Ji neatlyžo.

Galų gale šturmanas pasakė, jog dovanos buvo pakrautos Hamerfeste. Iš kito rusų laivo, kuris plaukė į rytus. Apie siuntėją niekas negalėjo papasakoti. Tačiau jie buvo gavę tikslų paaiškinimą, kur krovinys turi būti pristatytas. Ir dar buvo pridurta, kad jie ten būsią maloniai ir svetingai sutikti!

Naujasis Reinsneso krautuvės vedėjas energingai pakinkavo galva. Tai buvo liesas trisdešimtmetis vyriškis retais plaukais. Pakumpusia nugara ir akimis, tuo pat metu žiūrinčiomis į skirtingas puses. Jis nešiojo monoklį ir laikrodžio grandinėlę. Dabar, po geresnių pietų ir trejeto taurių punšo, šis vyrukas atskleidė tokias savo puses, kurių jie nebuvo pastebėję anksčiau. Jis juokėsi!

Ir dar jiems nespėjus atsitokėti, ėmė pasakoti istoriją apie pirklį iš Bergeno, kuris matęs rusus perkant didelius kiekius krucifiksų, pagamintų iš prastos rūšies beicuoto medžio, ir paveikslų iš kaltinės paauksuotos žalvario skardos. Jie išsiveždavę visa tai, kai grįždavo į savo laivus.

Kitais metais jis apsirūpino dėže, pilna panašių krucifiksų ir paveikslų, tikėdamasis padaryti gerą biznį. Bet rusai jų nenorėjo imti. Kai jis paklausė kodėl, jam atsakė, kad Kristus palenkęs galvą į kairę pusę ir esąs bebarzdis kaip vaikas! Rusai atsisakė juokingo vokiško Kristaus! Jiems neatrodė, kad toks galėtų pagelbėti rusų jūreiviui. Tačiau pirklys nesutriko. Jis tuoj pat kreipėsi į šiaurės norvegus, kurie tarėsi puikiai apsipirkę įsigydami krucifiksus už pusę kainos. Jie buvo gryni liuteronai, tad jiems nereikėjo Kristaus su barzda. Ir Kristaus atvaizdą netrukus galėjai išvysti visuose pakrantės namuose.

Visi iš širdies pasijuokė. O Andersas prisiminė matęs ne vieną jų tose vietose, kur teko lankytis. Vadinasi, istorija galėjo būti ir nepramanyta.

Rusų kapitonas turėjo kitokios patirties, susijusios su šiaurės norvegais ir prekyba. Taip pat barzdomis.

Visi išgėrė už prekybinius ryšius ir svetingumą. Po to jie išgėrė už miežius iš Kolos, kurie buvo labai geros kokybės ir subręsdavo greičiau už miežius iš kitų kraštų.

Po kiek laiko kompanija išsijudino į lauką pažiūrėti naktinės saulės. Ji jau kybojo virš skardžio – ten, kur pražuvo Jakobas.

Dina dar kartą pabandė iškvosti šturmaną, šiek tiek kalbantį norvegiškai, apie Levą.

Tačiau vyriškis apgailestaudamas papurtė galvą.

Eidama pro šalį, ji paspyrė akmenį, nervingu judesiu pasitaisė sijoną ir paprašė perduoti Levui linkėjimų ir pasakyti, kad jis laukiamas iki Kalėdų. Jeigu iki to laiko nepasirodysiąs, dovanos nieko nebepadėsiančios.

Šturmanas stabtelėjo ir paėmė jos ranką.

– Kantrybės, Reinsneso Dina. Kantrybės!

Nieko nelaukusi Dina palinkėjo labos nakties. Nuėjo į arklidę ir atrišo Juodį. Jis buvo nepatenkintas.

Ji susirado virvagalį, susirišo sijoną, tada užšoko ant arklio ir pasileido risčia beržynėlio link. Kartą ji paragino arklį batų galais. Juodis išrietė kaklą ir sužvingo. Tuomet pavasarinis vėjas pasigavo jo karčius. Jie nuskriejo.

Ant plikų uolų šalia valčių prieplaukos stovėjo rusų jūreiviai ir išpūtę akis žiūrėjo į Reinsneso šeimininkę. Šturmanas pasakė, kad ji turinti daugiau rusiškos dvasios nei jų pačių moterys, ir pasiglostė barzdą.

– Ji per daug vyriška, – tarė kapitonas. – Rūko cigarus ir sėdi kaip vyras!

– Tačiau ji turi nuostabius rausvus nagučius, – pasakė antrasis kapitono padėjėjas ir garsiai atsiraugėjo.

Tuomet jie įlipo į valtį ir nusiyrė prie savo didžiulio laivo. Jis stovėjo mėgaudamasis visiška ramybe.

Orą pripildė daugiabalsiai garsai ir nuskriejo tolyn. Ritmiška, graudžia ir negirdėta melodija. Beveik švelnia. Tarytum būtų dainavę vaikui.

Tą gegužės naktį buvo nuspręsta. Ji plauks jekta į Bergeną. Po tokio sprendimo naktis pasidarė verta miego.

Ji apgręžė žirgą ir parjojo namo.

Pelkės ruošėsi žydėti. Palei upės vagą stovėjo žirginiais apsikarstę beržai.

Iš didžiojo namo virtuvės kilo plonas dūmelis. Vadinasi, Olinė jau ant kojų ir pakūrė krosnį lauko darbininkų pusryčiams.

Jai nusiaunant batus, atėjo Jakobas. Prisiminė, kaip jie drauge keliavo į Bergeną. Kaip jodinėjo svečių lovoje Helgelane pakeliui į šiaurę.

Tačiau Jakobas aiškiai nerimavo, kad ji rengiasi į kelionę. Nes Bergene pilna vyrų. Palei visą pakrantę – vyrai. Visur daugybė vyrų.

Kai jekta jau buvo beveik paruošta kelionei į Bergeną, Dina pasiskelbė vyksianti drauge.

Motušė Karena neslėpė pasibaisėjimo šia naujiena, likus vos trims dienoms iki planuojamo išvykimo.

– Neatsakinga taip išvykti strimgalviais, mieloji Dina! Krautuvės vedėjas dar nepakankami įgudęs, kad galėtų vienas atsakyti už buhalteriją ir prekes. O kas prižiūrės šienapjūtę ir gyvulius, jei Tomas vyks sykiu?

– Žmogus, kuris kiekvieną mielą šeštadienį gali pereiti kalnus aplankyti tėvo ir grįžti atgal kiekvieną sekmadienį, bet kokiu oru ir bet kokiais keliais, tikriausiai sugebės pasirūpinti negyvais daiktais lentynose ir spintose. O Tomas… niekur neplauks.

– Bet, Dina, šiom dienom jis apie nieką daugiau ir nekalba.

– Bus taip, kaip pasakiau. Jeigu aš išvažiuoju, be Tomo bus sunku apsieiti. Jis lieka namuos!

– Bet kodėl tu taip staiga užsidegei į Bergeną? Kodėl anksčiau nieko nesakei?

– Man viskas įsiėdė iki gyvo kaulo! – piktai atrėžė Dina ir buvo benueinanti.

Dina buvo pakviesta į motušės Karenos kambarėlį. Senoji sėdėjo švelnioje vakaro šviesoje šalia lango. Tačiau jos nusiteikimas buvo kitoks.

– Tu per daug dirbai. Tau reikia porą dienų pailsėti. Tai aš galiu suprasti… Tačiau vykti į Bergeną nėra poilsinė kelionė. Juk pati žinai.

– Aš negaliu visą amžių smirsti tame Reinsnese! Metai iš metų! Man reikia pamatyti ką nors nauja! – išrėkė ji kiekvieną žodį skyrium. Tarsi tik dabar suvokusi, kaip jai iš tikrųjų yra.

– Aš mačiau, kad tau kažkas negerai… bet kad šitaip blogai… To nežinojau.