Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

– Stiklinė veranda su dvivėrėmis durimis pietvakarių pusėje! Vien malkų pleškinimas ir skersvėjai! – išrėžė Olinė. – O vazonai su paparčiais ir rožių kerai žiemą nepratrauks nė dienos!

– Didybės manijos priepuolis, – išdrožė lensmanas, užsukęs į svečius. – Stiklinė veranda nedera prie durpinio stogo, – pasakė jis. Tačiau šypsojosi.

Andersas palaikė Diną. Jo nuomone, išėjęs visai simpatiškas namelis.

– Vis tiek žiemą stiklinėje verandoje kur kas geriau sėdėti negu pavėsinėje, – pasakė jis ir pamerkė Dinai. Šitokiu būdu jis atvirai įvardijo Dinos ydą.

Motušė Karena parinko tvirtesnių snapučio atžalų naujiems namo langams.

Įkurtuvių dieną ji sėdėjo supamojoj kėdėje ir šypsodamasi žiūrėjo į visas gražybes. Nė karto neužsiminė apie tai, kad išimtininkų troboje mirė Nylsas.

– Kad Jakobas tai matytų, Dina! Tik pamanyk! – šūktelėjo ji ir suplojo delnais.

– Jakobas ir taip mato, – tarė Dina ir pripylė dvi mažas taureles šerio.

Baigę darbus, vyrai išėjo ir leido joms pabūti vienoms. Anetė buvo pakūrusi krosnį. Virš namo stogo palengva kilo dūmelis ir dailiai vinguriavo sąsiaurio link. Tarsi plonytis šiurės kuokštelis dangaus platybėje.

– Dabar reikia pasikviesti Olinę su Stine! – pasakė senutė.

Dina pravėrė naująjį langą ir pašaukė per kiemą. Netrukus jos buvo čia. Keturios moterys sėdėjo po išimtininkų trobos skliautais.

Olinė dėbčiojo palubėn, nuo kur buvo nuimtas Nylsas.

– Dabar troboje kitoks kvapas nei anksčiau? – tarstelėjo ji, stambiais pirštais sukinėdama mažytėlaitę taurelę.

– Kvepia medžiu – ir jaučiasi dar kiek gaižumo nuo naujosios krosnies, – pasakė Stinė.

– Čia tai tikras stebuklas! Balta krosnis! Dedu galvą, kad niekas visoje parapijoje neturi baltos krosnies! – išdidžiai pasakė Olinė.

Dina negalėjo iš salės susinešti visų baldų. Turėjo atsisakyti lovos su baldakimu. Ją paliko Johanui. Tačiau ovalus stalas su kėdėmis, motušės Karenos parsigabentas į dvarą, užėmė kambaryje garbingą vietą. Baldai derėjo prie šviesių drobinių tapetų ir skaisčiai žalio panelio. Taip pat prie veidrodžio su spintele bei sidabrinio kandeliabro.

Vasarą ji planavo užsisakyti keletą naujų baldų iš Bergeno.

Hanai su Benjaminu ji užsiminė norinti nusipirkti dėželę su slaptu skyreliu auksui, sidabrui ir brangakmeniams.

Taip pat nusprendė įsigyti plačią, gerą našlės lovą.

Virtuvė buvo apstatyta tik būtiniausiais rakandais. Niekas netikėjo, kad Dina ten ką nors veiktų, bet garsiai šito nesakė.

Violončelės buvo įkurdintos svetainėje. Ir viena, ir kita. Tą neeilinę dieną nutaisiusi rūškaną miną, ji pati savo rankomis pernešė jas per kiemą.

Ištuštinusi taurelę, ji atlapojo duris į verandą ir atsisėdo su Lorcho violončele tarp šlaunų.

Atsukusi joms nugarą, o veidą jūrai, ji griežė polonezus. Tarp spalvoto stiklo langų stiklinėje verandoje. O jūra, matoma pro skirtingus langus, buvo kruvina arba auksinė, žydra arba žalsva. Pasaulis nuolatos keitė spalvas.

Ant kėdžių kambario gilumoje sunėrusios rankas sėdėjo Reinsneso moterys ir klausėsi. Pirmą kartą jos surado laisvą valandėlę visos vienu metu, kad galėtų pabūti drauge.

Aš esu Dina. Jis vaikšto po mano naujai išdažytus kambarius. Palenkia galvą prie stalo ir klausosi Lorcho violončelės. Kairėje galvos pusėje turi verpetą, tokį ryškų, kad, rodos, visi plaukai srūva iš to paties taško ir kaip rudas krioklys užplūsta galvą. Jo plaukai – tirpstančių ledynų vanduo, pakeliui į jūrą virtęs šilkinėmis gijomis. Jie trykšta man į akis.

Levas!

Jis kaip senos mintys, prie kurių visąlaik sugrįžti. Tai tas pats kaip stovėti šalia Helės tvartelio ir šildyti basas kojas šviežiam karvės blyne vėlyvą rudenį. Kai jis eina per kambarį, imu stebėtis, kad galiu judėti, išspausti garsus, jausti plaukuose vėją. Arba koją dėlioti už kojos. Iš kur randasi jėgų? Iš kur randasi visa sula, visa drėgmė? Visa, kas iš pradžių būna gaivu, bet paskui virsta šlykščia, gličia dvokiančia mase. O akmuo? Kas suteikė akmeniui begalinę tvirtybę? Kad galėtų ten pat nuolatos gulėti! O pasikartojimai. Kas sugalvojo visus tuos pasikartojimus? Garsus, kurie nuolatos skamba ta pačia derme. Begalines, dėsningas skaičių eiles. Ir šiaurės pašvaistės plaikstymąsi danguje! Visuomet tokiomis trajektorijomis, kurių aš nesuprantu. Tačiau tai turi savo sistemą. Kuri yra mįslė. Ši nuostaba, apėmusi mane, tampa lengviau pakeliama, kai jis su didžiuoju verpetu plaukuose vaikšto po mano kambarius. Jis išveja visus lauk. Nes jis matė skardį. Jis žino apie Jertrūdą. Ir vis tiek su manim kalba.

Ar jis sugrįš?

Kas aš esu? Ta, kuri gimdo šias mintis? Ar aš Dina? Ta, kuri daro, kas jai patinka?

Naktimis iš išimtininkų trobos jie girdėdavo Lorcho violončelę. Dina sukrito nelyginant žieminė bulvė, pakąsta šalnos.

Olinė pirmoji tai pastebėjo savo vanagiškomis akimis. Ir ji tiesiai šviesiai išrėžė: kad apsigyvendama mirties namuos užsitraukusi prakeiksmą. Niekas negalįs įsibrauti po tokiu stogu nenubaustas. Tokios baisios nuodėmės neuždengsi pakulomis, tapetais ir dažais. Ji neišnyks per amžius. Amen.

Tačiau visi matė, kad šis prakeiksmas turėjo Dinai ir kitokį poveikį. Jos darbo diena buvo ne trumpesnė už samdinio. Keldavosi ji brėkštant. Ir dar ilgai po vidurnakčio galėdavai matyti šešėlius jos languose ir girdėti iš stiklinės verandos sklindant muziką.

Tomas buvo įsuktas į Reinsneso kasdieninių darbų ratą. Jis galėjo užuosti Diną pro silkių statines, lydomus žuvų taukus ir Olinės duonos kvapą. Jis laimino tą dieną, kai rusas paliko namus ir Dina pradėjo dirbti kaip jautis.

Tomas uodė jos kvapą, matė jos strėnas ir stebėjosi, kad suplonėjo riešai. Kad plaukai ėmė netekti blizgesio.

Ji netgi nebeimdavo jo su savim jodinėti. Liovėsi žaidusi. Žvilgsnis pasidarė skvarbus kaip seno žvejo. O balsas suskambėdavo retai, bet būdavo neišvengiamas kaip perkūno griausmas.

Kai Dina persikėlė į išimtininkų trobą, jis tikėjosi, kad ji duos žinią.

Jos verandos durys buvo matomos tiktai nuo jūros.

Vieną dieną atėjo laku užantspauduotas laiškas. Johanui.

Buvo pavasario diena, kupina žuvėdrų klyksmo ir triukšmo, nes buvo susirinkę žmonės nuleisti į vandenį jektos, kuri turėjo išplaukti į Bergeną.

Bėgdamas nuo erzelynės, Johanas su laišku rankoj atsidūrė krautuvėje. Ten kaip tik buvo tuščia. Tada jis atplėšė laišką. Jame buvo pranešama, kad jam pagaliau paskirta nedidelė parapija Helgelano pakrantėje.

Jis nuėjo sandėlių link, prie jūros. Apžvelgė prieplaukas, ūkinius trobesius, didįjį kiemą, išimtininkų trobą, kurią žmonės buvo pradėję vadinti Dinos troba. Pasiklausė knibždėlyno pakrantėje, kur žmonės stūmė į vandenį laivą. Valstiečiai, vaikai ir šiaip prašalaičiai. Žiūrovai ir talkininkai. Andersas su vairininku vadovavo. Valdingais balsais.

Kiek tik akys užmatė, jau žaliavo pievos, siekiančios žemaūgį mišką ir kalnus. Mėlynai žalią įlanką ir kalnyną gaubė balta lyg pienas giedros miglelė.

Ir visa tai jis turės palikti?

Atsisukęs į didįjį kiemą, kurio viduryje lyg dvi akys žvilgėjo salės langai, jis pamatė alėja ateinančią Diną raudona it kraujas liemene ir vėjyje besiplaikstančiais plaukais.

Staiga jo akys pritvinko ašarų, ir jis nusigręžė, kad tai nuslėptų.

Laiškas, kurio sulaukti mažai beturėjo vilties, staiga užklupo jį lyg nuosprendis.