Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

– Kiek tau metų?

– Trisdešimt devyneri, – šypsodamasis atsakė jis. – Tau atrodo, kad aš senas?

– Tai nepriklauso nuo amžiaus.

Jis garsiai nusijuokė.

– Ar tu iš kilmingųjų? Priklausei aukštuomenei? – smalsiai paklausė ji.

– Aš bandžiau į ją patekti.

– Kodėl tau nepavyko?

– Dėl to, kad mirė Puškinas.

– Tas, kuris rašė eiles?

– Taip.

– Kaip jis mirė?

– Dvikovoje. Sako, ji buvusi dėl pavydo. Bet iš tikrųjų jis tapo politinių intrigų auka. Rusija pūva iš vidaus. Tai mes visi jaučiam. Puškinas buvo didis menininkas, kurį supo menki žmogeliai.

– Iš to, ką pasakei, jis irgi neatrodo labai didingas, – išrėžė ji.

– Visi mes esame menki, kai susiduriame su meile.

Ji metė skubų žvilgsnį į jį ir tarė:

– Ar įsivaizduoji, kad galėtum ką nors nušauti iš pavydo?

– Nežinau. Galbūt…

– Kur jam pataikė?

– Į kirkšnį…

– Bloga vieta, – sausai pasakė ji.

– Tau nebūdinga užuojauta, Dina? – pasakė jis, staiga suirzęs.

– Kodėl?

– Nors esi moteris, tavęs visai nejaudina kalbos apie kančias ir mirtį. Kai tu šneki apie savo mirusį vyrą… Apie Nylsą… O dabar apie Puškiną. Tai labai neįprasta.

– Aš nepažįstu to Puškino.

– Ne, bet kitus…

– Ko tu tikiesi?

– Šiek tiek užuojautos moters balse.

– Moterys visuomet laidoja mirusiuosius. Vyrai tik atgula ir miršta. Negi raudosi dėl kažkokios kvailos šautinės žaizdos kirkšnyje. Beje, pas mus vyrai taip nemiršta. Jie skęsta.

– Arba pasikaria. O moterys Norlane taip pat verkia.

– Man tai nerūpi.

Atžarūs buvo ne tik žodžiai.

– Tavo motina taip pat mirusi? Ne savo mirtimi? – toliau kalbėjo jis, tarsi nenugirdęs jos paskutinių žodžių.

Dina pasilenkė ir pakėlė ganėtinai didelį akmenį. Atsivėdėjo ir su didžiule jėga sviedė į prarają.

– Ant jos išvirto daugybė litrų verdančio šarmo, – atrėžė ji, nežiūrėdama jo pusėn. – Dėl to lensmanas nugriovė skalbyklą Fagernese ir negali atsidžiaugti, kad aš gyvenu Reinsnese.

Tuomet, įkišusi pirštus į burną, ji sušvilpė arkliui.

Levas stovėjo nuleidęs rankas. Kažkur jo žalių akių gelmėje staiga užgimė beribis švelnumas.

– Aš supratau, kad kažkas turėjo būti… Ta scena su tavo tėvu per Kalėdas. Tu nelabai draugiška savo tėvui, Dina?

– Tai jis nedraugiškas Dinai!

– Iš tavo pusės vaikiška taip kalbėti.

– Bet tai tiesa.

– Papasakok savo istoriją.

– Bet iš pradžių turi papasakoti savąją, – niauriai pasakė ji. Bet netrukus tarė: – Ką tu būtum daręs, jei tavo vaikas būtų patraukęs rankeną, kuri išpylė šarmą? Ir ką būtum daręs, jei tavo žmona būtų mirusi tau nespėjus parodyti jai nė trupučio meilės ir kankinus ją metų metus?

Levas priėjo prie jos. Apkabino ją. Priglaudė prie savęs. Ir aklai, stipriai išbučiavo.

Krioklys buvo tarsi bažnyčios vargonai. Dangus paslėpė arklį. Jakobas tebuvo angelas. Nes šalia stovėjo Jertrūdos naujasis pasiuntinys.

– Visai negražu, kad pribraukai savo knygose, – netikėtai pasakė ji, kai jie jau leidosi nuo skardžio.

Jis žaibiškai nuslėpė nuostabą ir atsakė:

– Tu šnipinėji. Naršai po kelioninius krepšius ir knygas.

– Kai žmonės patys nenori pasipasakoti, kas jie tokie, tada imu ir naršau.

– Aš papasakojau…

– Apie Puškiną, kurį tu taip dievini. Tu žadėjai vertimą.

– Tu jį gausi.

– Aš noriu, kad jis būtų kaip tik tos knygos, kurią gavau iš tavęs.

– Tu jos negavai iš manęs. Paėmei! O gavai kitą.

– Tu turėjai dvi tokias pačias knygas. Vieną su pabraukymais, o kitą – be. Man labiau patiko pribraukytoji.

– Ji viską žino, – tarė jis, tarsi kalbėdamas pats su savim.

Sėdėdama ant arklio, ji atsigrįžo ir pažiūrėjo į jį pašaipiu žvilgsniu.

– Privalai saugotis!

– Nuo šiol saugosiuos. Ta knyga iš tiesų buvo svarbi… – tarė jis, bet staigiai prikando liežuvį.

– Kam tu čia dalini rusiškas knygas?

– Pavyzdžiui, tau.

– Man reikėjo tos knygos.

– Tu nė kiek nesivaržai, – sausai tarė jis.

– Ne.

– Kodėl pasiėmei tą knygą, kuri buvo pribraukyta?

– Todėl, kad ji tau svarbiausia!

Jis nieko nebeatsakė. Ji išvargino jį.

– Ar vežiesi tą kitą knygą į šiaurę?

– Ne.

– Kur ją padėjai?

– Viena našlė pavogė.

– Bergene?

– Taip, Bergene.

– Tu supykai.

– Taip, supykau.

– Ar ateisi šįvakar į salę ir išversi, kas tau labiausiai patinka Puškino knygoje?

– Ar pridera taip?

Čia ji nusikvatojo, o sėdmenys pliaukšėjo į arklio nugarą leidžiantis stačiu keliu. Ji sėdėjo apžargomis. Jos šlaunys atsainiai ir laisvai gludo prie arklio šonų, o klubai suposi tuo pačiu ritmu kaip ir bėgantis gyvulys.

Vyriškis troško, kad būtų vasara. Pradingtų šaltis. Tuomet jis pririštų arklį prie medžio.

Trečią dieną jis iškeliavo. Dina ėmė vaikščioti naktimis. O pavasaris dirbo savo darbą.

4 Vertė A. Churginas.

5 skyrius

NEATIDENGSI SAVO TĖVO MOTERS NUOGUMO; NES TAI TAVO TĖVO NUOGUMAS.

(Kun 18, 18)

Reinsneso moterys buvo nelyginant Reinsneso jektos. Išvilktos ant to paties kranto. Tačiau nevienodos paskirties, vos tik atsidurdavo ant vandens. Su skirtingais kroviniais. Nevienodomis burių savybėmis.

Tačiau jektos turėjo škiperius, o moterys pačios išskleisdavo savo bures prieš vėją. Iš pažiūros savavališkai ir su didele asmenine jėga.

Kai kas tikėjo, jog Stinė galinti iššaukti vėją. Kiti tvirtino, kad Dina einanti išvien su blogio jėgomis. Nes antraip mėnesėtomis žiemos naktimis ko sėdėtų apsigobusi vilkenos kailiniais ir gertų vyną?

Dar kiti tvirtino, jog Reinsnese vyraujanti pusiausvyra tarp blogųjų ir gerųjų jėgų. Tačiau tą dieną, kai nebeliksią motušės Karenos, turėsianti įvykti katastrofa.

Senoji laikėsi įsikibusi į gyvenimą. Pažiūrėti ji buvo kaip švytinti minkšta beržo tošelė. Balta su tamsiomis dėmelėmis. Plaukus kasdien kruopščiai sušukuodavo Stinė. Kas savaitę perplaunami kadugio nuoviru, jie visuomet turėjo auksinį atspalvį. Ir šukuojami būdavo švelnūs kaip šilkas.

Ant išsišovusios knerptos noselės kūpsojo monoklis. Kiekvieną dieną ji skaitydavo po tris valandas. Laikraščius, knygas, senus ir naujus laiškus. Ji sakė, jog senatvėje esą svarbu neleisti dvasiai užsnūsti.

Įprastu metu ji numigdavo pokaičio krėsle su aukšta atkalte, kelius užsiklojusi languotu pledu. Ji guldavo kartu su samdiniais ir keldavosi su gaidžiais. Tai, kad buvo tokia silpna iš kojų, buvo tikras vargas. Tačiau dabar, kai gavo kambarėlį valgomojo pašonėje ir nebereikėjo laipioti laiptais, jai tas neberūpėjo.

Motušė Karena nepritarė Dinos statyboms ir remontui išimtininkų troboje. Bet kadangi Dina nenusileido ir darbininkai ėmėsi darbo, ji pakeitė savo nuomonę.

Išimtininkų troba buvo naujinama ir puošiama, kol galų gale virto tikra grožybe.

Tą pačią dieną, kai baigus darbus į vidų buvo sunešti Dinos daiktai, per kiemą atėjo motušė Karena, norėdama viską apžiūrėti.

Ji buvo patarusi nudažyti namą geltonai, baltus paliekant langų rėmus bei ornamentus.

Dinai toji mintis patiko. Išimtininkų troba turi būti nudažyta geltona spalva! Užtenka dvare vieno didelio balto namo. Kita vertus, išimtininkų troba neturėtų būti raudona kaip ūkiniai pastatai.

Didžiausia namo puošmena buvo naujoji stiklinė veranda jūros pusėje. Su bokšteliais ir spalvoto stiklo langais. Dvivėrėmis durimis ir plačiais laiptais. Ten galėjai sėdėti arba įeiti ir išeiti nepastebėtas iš kitų trobesių.