Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

– Tada ne taip jau blogai, kad jis puolė muštis?

– Man neblogai. Bet jam geruoju nesibaigė.

– Ar jis atrodo kaip visi žmonės? – pasmalsavo berniukas.

– Kai nusiprausia ir nusiskuta, tada taip.

– Ką jis veikė prieš nužudydamas žmogų?

– Šito aš nežinau.

– Kas jam dabar bus? – norėjo sužinoti Benjaminas.

– Jis labai ilgai turės pasilikti ten, kur yra dabar.

– Ar ten blogiau nei Vardėhuse?

– Taip sako, – tarė Levas.

– Tu manai, kad jis vėl padarytų tą patį? Ką nors nužudytų?

– Ne, – atsakė Levas taip pat rimtai kaip ir anksčiau.

– O Nylsas pasikorė! – netikėtai tarė Benjaminas ir pažvelgė augalotajam vyriškiui į veidą.

Randas pilkšvai rudoje odoje sušvito melsva spalva.

– Bet Tomas sako, kad jau beveik dešimt metų Reinsnese niekas nemirė, – toliau kalbėjo Benjaminas. – Paskutinis buvo Jakobas, – žinovo tonu pridūrė jis.

Berniukas stovėjo kambario viduryje ir akimis vedžiojo visus suaugusiuosius paeiliui. Tarsi norėdamas, kad tie paaiškintų. Tyla spengė ausyse.

Dinos akys nežadėjo nieko gero. Jos sijonai grėsmingai sušnarėjo, ir ji nelyginant jekta ėmė greitai artėti prie jo.

– Pasiimk Haną ir eik žaisti! – tarė Dina atšiauriu, bet nepiktu balsu.

Benjaminas paėmė Haną už rankos. Ir juodu pranyko.

– Taip, Nylso nebėra, – tarė motušė Karena, nepastebimai išėjusi iš savo kambarėlio. Sugniaužusi lazdos sidabrinį bumbulą, ji atsargiai užstūmė duris. Tuomet vėl atsisuko, vargais negalais perėjo kambarį ir padavė Levui ranką.

Lyg sapnuodamas jis pakilo ir užleido jai kėdę.

– Bet mes turime gyventi toliau. Sveikas gyvas, sugrįžęs į Reinsnesą!

Buvo papasakota visa istorija. Viskas įvardyta paprastais žodžiais. Tačiau jie nusėdo ant jų veidų kaip dulkių sluoksnis.

Motušė Karena prisiėmė šią užduotį. Kartą tarp sakinių išsprūdo atodūsis. Kitą kartą: „Dieve mano!..“

– Bet kodėl?.. – įtariai paklausė Levas. Jis žiūrėjo į Diną.

Stinė patyliukais įeidavo į kambarį ir vėl išeidavo. Andersas užsidengė veidą abiem rudai įdegusiomis rankomis kaip tuščiais valčių dugnais. Johanas sėdėjo kietai suspaudęs lūpas, klajojančiomis akimis. Motušė Karena peržegnojo vargšelį Nylsą.

– Kodėl jis tai padarė? – pakartojo Levas.

– Viešpaties keliai nežinomi, – tarė motušė Karena.

– Viešpats čia niekuo dėtas, motuše Karena. Tai buvo Nylso laisva valia. Šito mes neturime pamiršti, – tyliai pasakė Johanas.

– Tačiau be Viešpaties žinios ir plaukas nuo galvos nenukrenta, – atkakliai tvirtino motušė Karena.

– Taip, tu teisi, mieloji motuše Karena, – nuolankiai tarė Johanas.

– Bet kodėl jis tai padarė? Kuo tam žmogui buvo blogai? Kodėl jis nebenorėjo gyventi? – pakartojo Levas.

– Galbūt jis neturėjo dėl ko gyventi, – tarė Andersas.

Balsas buvo kimus.

– Kiekvienas turi tai, ką sugeba matyti, turbūt kažkas užtemdė Nylsui akis, – tarė Johanas.

Levas žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą. Ir jis nesistengė nuslėpti, jog sukrėstas. Staiga jis pakilo, įsirėmė į stalo kraštą ir atsikrenkštė, tarsi ruošdamasis sakyti kalbą. Ir uždainavo.

Liūdną negirdėtą melodiją. Kaip vaikas jis skendėjo liūdesyje. Atkraginęs galvą tarsi jo sriūbtelėjo, bet dainavo toliau. Ilgai. Kartodamas priedainį:

Užgeso saulė jau skaisčioji,

ir jūrą mėlyną jau apdengė rūkai.

Šlamėk, šlamėki, bure paklusnioji,

banguokit po manim, niūrieji vandenai! 4

Jie nieko panašaus nebuvo nei matę, nei girdėję. Jis buvo pasiųstas padėti jiems įveikti tai, ką jie savaitėmis slėpė vieni nuo kitų. Nelemtą vienintelį klausimą: „Ar aš kaltas?“

Pavalgę Dina ir Levas išjojo pajodinėti, jiems į nugaras smigo pilnas nevilties Tomo žvilgsnis.

Dar ilgai virš jų lyg išgaląsto peilio ašmenys švytėjo pavasarinė saulė.

– Tu jodinėji su Tomu? – paklausė Levas.

– Taip, kartais.

Vietom tebedryksojo sniego lopiniai.

Ji pasuko keliu į kalnus.

– Ar Tomas seniai čia gyvena?

– Taip. Kodėl klausi?

– Jo akys kaip šuns.

– Šit kaip, – tarė ji ir nusijuokė. – Tik jos kiek ypatingos – viena mėlyna, o kita ruda… Jis sumanus. Juo galima pasitikėti.

– Tuo aš neabejoju. Tačiau į Diną jis žiūri tokiomis pat akimis kaip Nylsas…

– Neminėk man daugiau Nylso! – sušnypštė ji ir paleido arklį šuoliais stačiu keliu.

– Tu vyrus varai iš proto! – šūktelėjo jis jai pavymui.

Ji neatsigręžė. Neatsakė.

Jis prisivijo ją ir sugriebė už jos arklio pavadžio. Juodis pasibaidė ir stojosi piestu, pašėliškai žvengdamas.

– Paleisk! Arkliui nepatinka! – riktelėjo ji. Balsas buvo toks, tarytum valandų valandas nebūtų galėjęs išsiveržti.

– Tu žinai, kodėl Nylsas nuėjo į kapus? – primygtinai paklausė jis.

– Taip, jis pasikorė! – suurzgė ji ir ištrūko.

– Tu žiauri!

– Ką nori iš manęs išgirsti? Kad jį numarinau, nes nenorėjau jo imti? Negi manai, kad tai buvo tikroji priežastis, Levai Žukovski?

Jis neatsakė.

Jie tylėjo užsisklendę.

Aš esu Dina. Kodėl atsivedžiau čionai Jertrūdos pasiuntinį? Ar tam, kad jis išvystų laiką bei vietą? Pamatytų roges duburyje? O kai pamatys, ar tada jis tylės?

Kai jie pakilo ant paties skardžio viršaus, nuo kur nudardėjo Jakobas su rogėmis, Dina sulaikė arklį ir tarė:

– Ar visą laiką buvai Tronjeme?

– Ne.

– Tai kur buvai? Neatsiuntei jokios žinutės.

Ji nušoko nuo arklio ir leido jam vaikštinėti kur patinka. Prieš atsakydamas Levas pasekė jos pavyzdžiu.

– Maniau, kad kur kas anksčiau galėsiu vykt į šiaurę.

– Iš kur?

– Iš Bergeno.

– Ką ten veikei, Levai? Ar ir ten turi našlę?

– Ne. Nė vienos našlės Bergene. Nė vienos našlės Tronjeme. Nė vienos našlės Archangelske, tiktai Reinsnese…

Ji neatsakė.

Juodis neramiai žvingavo, ieškojo Dinos artumo. Snukiu lietė jai plaukus.

– Kodėl jis taip nerimsta? – paklausė Levas.

– Čia jam nepatinka.

– Šit kaip? Kodėl? Jis bijo krioklio griausmo?

– Šioje vietoje nukrito Jakobas. Arklys ir aš likome ant krašto.

Levas atsisuko ir tiriamai pažvelgė į ją.

– Ir tai atsitiko beveik prieš dešimt metų, kaip sakė Benjaminas?

– Taip, arklys jau paseno. Greitai man reikės naujo.

– Tai turėjo būti – siaubinga…

– Malonumas menkas, – trumpai atsakė ji ir pasilenkė virš skardžio.

– Tu mylėjai Jakobą? – po kiek laiko paklausė jis.

– Ar aš jį mylėjau?

– Taip, kiek suprantu, jis buvo už tave daug vyresnis?

– Vyresnis už mano tėvą.

Jis žiūrėjo į ją su smalsumu ir nuostaba veide, kol ji paklausė:

– Ar daug žmonių mes mylime iš sutiktųjų? Turėtum žinoti, juk esi daug keliavęs?

– Tik vieną kitą…

– Jeigu esi toks tiesus ir klausi mane, ar aš mylėjau Jakobą, galbūt gali man atsakyti, ką tu mylėjai iš sutiktų žmonių.

– Mylėjau savo motiną. Bet jos nebėra. Jai niekuomet nebuvo gera Rusijoje. Nuolat ilgėjosi Bergeno. Greičiausiai jūros… Dar aš turėjau žmoną nuo tada, kai man buvo dvidešimt, iki suėjo dvidešimt treji. Mus taip pat išskyrė mirtis.

– O dabar tu ją dažnai matai?

– Jeigu tu turi galvoje, ar aš ją prisimenu… Taip, kartais. Kaip dabar… Jeigu jau klausi. Tačiau aš nemylėjau jos taip, kaip būčiau turėjęs. Mūsų šeimos nusprendė, jog mudu esame vienas kitam tinkama partija. Aš tebuvau nerūpestingas medicinos studentas, kuriam labiau prie širdies buvo dėtis radikalu, pataikauti menininkams bei turtingiems šarlatanams caro rūmuose. Aš studijavau ir gėriau vyną… Sakiau politines kalbas ir…