Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Motušė Karena pagalvojo, kad jis nematęs Reinsneso Stinės. Tačiau ji nieko nesakė garsiai. Tik paslėpė knygą už kitų. Tam atvejui, jei kartais Stinė valytų dulkes.

Motušė Karena su savo vyru buvo mačiusi pasaulio. Lankėsi prie Viduržemio jūros, Paryžiuje ir Bremene. Žinojo, kad žmogus nenuslėps savo nuodėmių nuo Dievo, kad ir kokios kilmės jis būtų.

Motušė Karena pati apsiėmė išmokyti Stinę skaityti ir rašyti, kai vieną dieną paaiškėjo, kad ji beraštė.

Ji mokėsi sparčiai. Tarsi būtų priglaudusi stiklinę prie lūpų ir gerte gėrusi žinias. Taip pat motušė Karena paskelbė karą Olinei. Ir po ilgos apgulties privertė ją pripažinti, jog Stinė turinti įgimtų gabumų tvarkyti didelius namus.

Pamažu Stinė, kaip ir Olinė su Tomu, įgijo savo nepamainomą vietą ir buvo už tai gerbiama.

Tačiau už dvaro ribų ji liko lape mergina, globojama Dinos. Tai, kad Dina suteikė jai garbę stovėti bažnyčioje, kai buvo krikštijamas Benjaminas, negalėjo pakeisti žmonių nuomonės apie sames.

Dabar ėjo kalbos, kad Nylsą pražudę kerai. O tuo metu, kai gyvuliai ir visas ūkis Reinsnese klestėte klestėjo, ponia, išvijusi ją iš Tjelsuno, pasimirė. Samai tarnai turėjo atkentėti už viską, ką Stinė buvo gavusi.

Stinė retai išvykdavo toliau už Reinsneso. Su tylia energija gyslotas jos kūnas nardė po namus.

Rodės, ją taip slėgė liūdesys, jog nuolatos turėjo ką nors dirbti, kad nepalūžtų.

Raumenyse buvo susikaupęs protėvių palikimas. Tarnaitėms, kurias ji apmokydavo, perduodavo ramius, grakščius judesius.

Ji retai parodydavo, ką galvojanti. Veidas ir akys savo tamsiu spindėjimu sakė: aš galiu būti tam pačiam kambary su tavim, bet neturiu ko tau pasakyti.

Išsišovę skruostikauliai ir daininga tartis išdavė kilmę. Balse skambėjo erdvė ir upių tėkmės ritmas.

Ji nebedėvėjo odinio švarkelio vasarą ir trumpų kailinukų žiemą. Tačiau peilis ir žirklės raugintos odos makštyje, adatinė su žalvariniu piršteliu ir dzinguliuojantys žalvariniai žiedai tebekabojo ant diržo kaip ir tą dieną, kai ji atvyko į Reinsnesą žindyti Benjamino.

Vieną kartą Dina ją paklausė, iš kur kilusi. Stinė papasakojo savo trumpą istoriją. Kad esanti iš švedų samių giminės, kuri dar prieš jai gimstant pūgoje prarado visus savo elnius. Jie ilgai klajoję švedų pusėje. Gaudę laukinius elnius, medžioję ir žuvavę.

Bet paskui tėvas su seneliu užsitraukę nešlovę. Vogdami gyvulius iš kitų bandų.

Visa šeima turėjusi bėgti per sieną.

Galiausiai jie apsigyvenę vienoje trobelėje Skolane, įsigiję valčių ir ėmę verstis žvejyba. Tačiau lapiai be elnių, gaudantys žuvį, patys nelaikę savęs tikrais lapiais.

Norvegams jie buvo nusigyvenę „laukiniai samai“, jie net nebuvo traukiami į gyventojų sąrašus.

Nuo dvylikos metelių Stinė turėjusi eiti iš namų ir pati pelnytis duoną. Ji žiūrėjusi gyvulius viename dvare Tjelsuno pietuose. Kai vieną dieną jai gimęs negyvas kūdikis, tarnyba buvus baigta. Niekas negalėjęs jos apkaltinti vaiko nužudymu. Kalbėta tik apie nuodėmingą sanguliavimą.

Šeimininkas bandęs ją užstoti. Tačiau ponia ir akyse nenorėjusi matyti lapės tarnaitės. Ji turėjusi dingti iš dvaro. Pieno pritvinkusiom krūtim ir su kruvinais skudurais tarpukojy.

– Moteriškės dažnai suplėšo žmones į skutelius ir paleidžia pavėjui. Paskui važiuoja bažnyčion! – pareiškė Dina.

– Iš kur tu tai ištraukei? – suabejojo Stinė.

– Iš lensmano.

– Reinsnese jos ne tokios, – pasakė Stinė.

– Ne, bet čia nėra ir vyriškių lensmanų! – atkirto Dina.

– Ar Dinos motina buvo tokia?

– Ne! – tarė Dina ir skubiai išėjo iš kambario.

Kiekvienas metų laikas Stinei turėjo nusistovėjusį ritualą. Kraitelių pynimas, servetėlių audimas, vaistažolių rinkimas ir siūlų dažymas. Jos kambarėlyje atsidavė blakėmis ir vilna ir galėjai užuosti sveiką vaikų kvapą.

Kamaroje jai priklausė kelios lentynos. Ant jų buvo aušinami nuovirai. Ar sodinamos drumzlės prieš supilstant į butelaičius. Tam atvejui, jei bėda prispirtų.

Po to, kai Nylsas buvo nuleistas nuo išimtininkų trobos palubės, ji tebuvo dvi dirbančios rankos. Dar ilgai.

Vieną vakarą Dina ją pasišaukė. Vėlai, kai visi jau buvo nuėję ilsėtis, Stinė pasibeldė į Dinos duris ir padavė jai sulankstytą Amerikos žemėlapį.

– Man seniai reikėjo atiduoti tau jo žemėlapį, bet vis neprisiruošiau, – pasakė.

Dina išskleidė jį ant lovos, pasilenkė ir nuodugniai apžiūrėjo.

– Šiaip jau aš nežinojau, kad Nylso žemėlapis buvo pas tave. Bet ne apie tai norėjau pakalbėti… Tu būtum važiavusi kartu?

– Ne! – atkirto Stinė.

– Tai kodėl žemėlapis pas tave?

– Aš jį paėmiau. Jis negalėjo išvažiuoti be žemėlapio!

Dina atsitiesė ir sugavo Stinės žvilgsnį.

– Tu nenorėjai, kad jis išvažiuotų?

– Ne.

– Kodėl norėjai, kad jis liktų čia?

– Dėl Hanos dalies… – sušnibždėjo ji.

– Bet jeigu jis būtų tave pakvietęs, ar būtum važiavus kartu į Ameriką?

Kambaryje stojo tyla. Garsai iš kitų kambarių gulė ant jų lyg dangtis, nesandariai dengiantis skardinį kibirą. Jos tupėjo tame kibire. Uždarytos viena su kita. Ir su savim.

Stinei toptelėjo, jog šis kamantinėjimas nėra šiaip sau.

– Ne, – pagaliau atsakė ji.

– Kodėl ne?

– Todėl, kad aš noriu gyventi Reinsnese.

– Bet ten jūs galėjot gerai susitvarkyti gyvenimą.

– Nemanau.

– Sakai, dėl to viskas ir įvyko? – paklausė Dina.

– Ne…

– Kodėl jis, tavo manymu, taip padarė? Kodėl pasikorė?

– Aš nežinau… Dėl to ir atėjau pas tave su žemėlapiu.

– Aš žinau, kodėl jis taip padarė, Stine. Ir tu čia niekuo dėta!

– Žmonės kalba, kad aš savo burtais nuvariusi jį į kapus.

– Žmonės niekus skiedžia, – suurzgė Dina.

– Gali būti… kad žmonės teisūs…

– Ne!

– Kaip tu gali būti tokia tikra?

– Tai atsitiko dėl kitų priežasčių, kurios žinomos man vienai. Jis negalėjo čia likti.

– Ar tai dėl to, kad jam reikėjo Dinos? – netikėtai paklausė Stinė.

– Jam reikėjo Reinsneso. Tai buvo vienintelis dalykas, kuris mus siejo, Stine.

Jų žvilgsniai susitiko. Dina linktelėjo.

– Ar tu moki burti, Stine?

– Aš nežinau… – atsakė ji vos girdimai.

– Gal tu ne viena tokia, – tarė Dina. – O žmonės tegul patys saugosi, ar ne tiesa?

Stinė išpūtė akis.

– Dina nejuokauja?

– Ne!

– Tu pripažįsti… kad esama jėgų?..

– Jėgų yra! Kaipgi kitaip mums išeitų?

– Man darosi baisu.

– Baisu… Kodėl gi?

– Todėl, kad tai yra… velnias…

– Velnias neužsiima niekniekiais. Gali pasiklausti motušę Kareną, jei nori.

– Tai, kad Nylsas pasikorė, nėra niekniekis.

– Tu mylėjai Nylsą? – paklausė Dina.

– Aš nežinau, kaip tai pavadinti.

– Tas jausmas nepraeina, net kai žmogus pasikaria.

– Taip, tikrai.

– Aš manau, jog tavo meilė išgelbės Nylsą nuo visko, net ir nuo savęs paties. Vadinasi, jis ne be reikalo pasikorė.

– Dina iš tiesų taip mano?

– Taip. O Nylsas, šiaip ar taip, padarė nors vieną gerą darbą. Dėl to aš ir pasikviečiau tave. Jis įdėjo į banką nedidelę rentą Hanai. Tu esi jos globėja. Tai yra maždaug tiek, kiek reikėtų kelionei į Ameriką.

– O Viešpatie, – sumurmėjo Stinė ir ėmėsi tyrinėti prikyštės langelius. – Aš girdėjau žmones kalbant apie tai, bet maniau, jog melas – kaip ir viskas, ką jie apie mane šneka. Ką man daryti su tais pinigais? – vėl sušnabždėjo ji.