Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

– Tada Johanas galės persikraustyti į salę su visomis savo knygomis, – pasakė Dina Andersui.

Jis pirmasis sužinodavo apie planus. Ir buvo pagrindinis visų sumanymų vykdytojas.

Andersas išvyko į Namsosą parsigabenti statybinių medžiagų kajutei, kurią planavo statyti femberinge.

Ir koks buvo visų pasibaisėjimas, kai jis grįžo namo atsitempdamas visą medžiagų flotilę. Jis turėjo ryšių, tad kaina buvo prieinama, o mediena pirmarūšė.

Iš pradžių tik jis vienas žinojo planus, todėl visas dvaras pakraupo patyręs, jog Dina norinti įsirengti nelemtąją trobą, kurioje pasikorė Nylsas.

Olinė pratrūko raudoti. Ji visada buvo tokios nuomonės, kad išimtininkų namą reikia nugriauti ir užmiršti. Tik ji neprisiruošė šito pasakyti. Anksčiau.

– Negi normalus žmogus kraustysis į tą nelemtą trobą? Motušė Karena ten negyvens! Taigi yra tiek kambarių didžiajam name! – laidė ji gerklę.

Dina ir Andersas aiškino, rodė brėžinius. Pasakojo apie įstiklintą verandą, kurią jie pastatysią į jūros pusę. Galėsią ramiai ir jaukiai sėdėti ir žiūrėti, kaip arimu stypinėja jūrinė šarka, medžiodama sliekus ankstyvą pavasario rytą. Jie pasakojo apie kaminą, kurį ji norinti permūryti. Apie langus, kurie būsią perkelti pietvakarių pusėn.

Be to, buvo paaiškinta, jog ten gyvensianti pati Dina.

Tačiau Olinė dar nenurimo. Dabar ji verkė gailėdama Dinos. Ir Benjaminėlio, kuris su savo motina turėsiąs gyventi mirties namuose.

– Jau geriau žaibas trenktų į tokį namą! Kad nė ženklo neliktų! – įsikarščiavo ji.

Tuomet reikalo ėmėsi motušė Karena. Niekas neturi teisės švaistytis tokiais prakeiksmais. Olinė turinti atsiimti savo nekrikščioniškus žodžius ir pažadėti, jog kitą kartą laikysianti savo piktą liežuvį už dantų. Jeigu Dina mano galėsianti gyventi išimtininkų troboje, lai gyvena. Jauniems žmonėms reikia kai kada pabūti vieniems. Dina juk turinti tiek rūpesčių ir tiek visokių painių minčių. Ir ūkio tvarkymas, ir prekyba, ir skaičiai.

Motušė Karena surado daug pateisinamų priežasčių.

Olinė vis dar niurzgėjo. Jos galva, Dina kuo puikiausiai galinti galvoti apie skaičius bei darbus ir krautuvės kontoroje. Taškas!

Pamažu Dinos kantrybė baigėsi, ir ji išrėžė, kad jai nėra reikalo su samdiniais aptarinėti namo statybos. Žodžiai kaip užnuodyta strėlė įsmigo į Olinės krūtinę. Ji akimirksniu nunarino galvą, bet šito niekuomet nepamiršo!

Dina jau anksčiau buvo užsakiusi spalvotus stiklus verandos langams iš Tronjemo ir baltą ketinę krosnį iš Hamburgo.

Ji leido Nylso santaupas – pritrūkus pinigų prašydavo lensmaną paimti iš banko.

Tokiu būdu ji ir jam padėjo susiremontuoti išimtininkų trobą. Taigi lensmanui nebuvo kuo skųstis.

Plyšį tarp lubų lentų ir sijos Dina liepė užtaisyti. Motušei Karenai primygtinai reikalaujant. Ši nenorėjo, kad kiekvienąkart, užėjus į trobą, būtų primenama apie paskutinį nelaimingojo Nylso poelgį.

Darbininkus bei samdinius reikėjo maitinti ir žiūrėti. Darbo Olinei buvo per akis.

Tačiau ji viską dirbo palengva. Per galvą nesiversdavo. Jos nuomone, geriau žmonės pabus alkani pusę valandos ir sulauks gero maisto, negu kad prisikimš maisto likučių ir visokio niekalo.

Todėl ne kas kitas, o Olinė nustatė, kad penktą valandą ryto turi būti valgomi ankstyvieji pusryčiai.

O tie, kas nesuspėdavo ateiti laiku, kai tris kartus bambtelėdavo svirno varpas, niekada nebūdavo aptarnaujami atskirai.

– Indai nuo stalo – valgis nuo stalo! – prodainiais pasakydavo ji ir griežtai pažvelgdavo į nelaimėlį, kuris tuščiu skrandžiu turėdavo sliūkinti prie darbo.

Nei motušei Karenai, nei Dinai neatėjo į galvą pasipriešinti geležinei Olinės tvarkai. Kadangi jos dėka dauguma darbų, kuriuos reikėdavo padaryti, būdavo užbaigiami gerokai prieš vakarą.

Pasitaikydavo darbininkų, kurie negalėdavo susitaikyti su tokia griežta tvarka, ir tie, pasiprašę atleidžiami, dingdavo.

Tuomet Olinė sausai ištardavo:

– Dar geriau, kai vėjas nusineša supuvusius šiaudus.

Vieną dieną, kai Dina stovėjo ant vėliavos kalno, kartu su Hana ir Benjaminu skaičiuodama kalnų viršūnes, atplaukė „Princas Gustavas“. Naujasis krautuvės tarnautojas išsiyrė paimti pašto bei prekių.

Tai buvo jis! Apsirengęs kaip jūrininkas. Su kuprine ir kelioniniu krepšiu. Jo veidas bolavo tolumoje.

Valtis pasuko prieplaukos link, o garlaivis ūktelėjo – ir nuplaukė į šiaurę.

Dina timptelėjo Benjaminui už plaukų ir skaičiavo viršūnes šiaurėje taip, kad aplinkui skardėjo. Ji visas išvardijo. Greitakalbe, akmenuotu taku tempdama vaikus į trobą. Tada ji atsikratė jais tokia veido išraiška, tarsi būtų mačiusi juos pirmą kartą gyvenime.

Ji prasmuko į salę. Nerado, kuo apsirengti. Nei plaukų šepečio. Nei tinkamos minos. Kliuvinėjo už kilimo.

O išimtininkų troba dar nebuvo baigta, kad joje galima būtų priimti svečius, kuriuos ji nori turėt pati sau!

Tuo metu jis jau buvo pasiekęs Olinės mėlynai dažytą virtuvę. Jo balsas skriejo laiptais aukštyn pro atviras duris. Nusėdo ausų kanalėliuose. Tarytum mira iš Jertrūdos knygos.

Ji pasisveikino su juo kaip su namų draugu, visų akivaizdoje. Tačiau Olinė ir tarnaitės žinojo daugiau. Ne kiekvieną Dina apkabindavo pasisveikindama. Jos nusisuko ir ėmėsi savo darbų, stengdamosios visą laiką būti šalia.

Stinė pasilabino su svečiu ir ėmė dengti stalą visam būriui žmonių. Johanas su Andersu įėjo į koridorių, tempdami Levo jūreivišką kuprinę. Jie padrėbė ją šalia laiptų į antrąjį aukštą ir įėjo kambarin.

Andersas kyštelėjo galvą pas Olinę ir pasiteiravo, ar negalima būtų kuo nors pavaišinti svečią.

Johanas šūktelėjo dar iš koridoriaus. Kabindamas viršutinius drabužius, paklausė, koks buvo kelionėje oras ir apie sveikatą.

Atpažinę atvykėlį, atėjo vaikai. Lyg dvi mažos pelytės, šmirinėjančios aplink savo urvelį ir visą laiką bijančios, kad neatsėlintų katinas ir nepradėtų medžioklės.

Kalbos gyvai keliavo aplink stalą.

– O kur kalinys? – staiga paklausė Dina.

Susitiko dvi žalios ir dvi ledu žvilgančios akys.

– Amnestija buvo atšaukta, – pasakė jis ir tiriamai pažvelgė į ją. Tarytum nustebęs, kad ji nepamiršo to kalinio.

Jis sėdėjo šalia. Kvepėjo derva ir druskingais vėjais.

– Kodėl? – paklausė ji.

– Mat jis sukvailiojo ir pliauska puolė prižiūrėtoją.

– Jis kliudė prižiūrėtoją?

– Taip, šiek tiek, – atsakė jis ir pamerkė Benjaminui, kuris sėdėjo ir klausėsi pražiojęs burną.

– Koks kalinys? – neiškentęs paklausė Benjaminas ir prisiartino prie Levo kelių.

– Cit! – nepiktai sudraudė Dina.

– Tas, kurį aš turėjau lydėti į Vardėhusą, nes, šiaip ar taip, plaukiu į šiaurę, – atsakė Levas.

– Ką jis padarė?

– Baisų dalyką, – pasakė Levas.

– O kokį? – neatlyžo Benjaminas. Nepaisydamas Dinos žvilgsnio, kurį jautei taip, tarsi netyčia būtum priėjęs per arti besikūrenančios krosnies.

– Jis kirviu užmušė savo žmoną.

– Kirviu?

– Kirviu.

– Velniai rautų! – šūktelėjo Benjaminas. – Už ką?

– Matyt, perpyko. Arba ji stovėjo jam skersai kelio. Kas žino? – Levas neišmanė, kaip patenkinti vaikišką smalsumą.

– O tu būtum pasiėmęs jį pas mus, jeigu jis nebūtų trenkęs prižiūrėtojui pliauska? – paklausė Benjaminas.

– Ne, – rimtai atsakė Levas. – Tokių svečių čia nevalia vežtis. Tuomet man būtų tekę praplaukti pro šalį.