Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

– Jums nereikės elgetauti, jei kartais Reinsnese velnias susisuktų gūžtą, – pabrėžtinai aiškiai atsakė Dina.

– Velnių Reinsnese niekada nebuvo, – rimtai pasakė Stinė. Ir vėl užsisklendė. Iš lėto pakilo eiti.

– Matyt, jis pagalvojo apie Haną – prieš padarydamas tai…

– Manau, jog jis galvojo ir apie tave.

– Verčiau nebūtų to padaręs! – netikėtai pratrūko Stinė.

– Nebūtų palikęs pinigų?

– Ne, pasikoręs.

– Galimas daiktas, jog tai buvo vienintelis būdas ką nors jums palikti, – sausai atsakė Dina.

Stinė nurijo seilę. Tada jos veidas nušvito. Masyvios durys su įmantriais rokokiniais ornamentais ir sunkiu žalvariniu bumbulu atsargiai užsivėrė tarp jųdviejų.

Vieną dalyką motušė Karena praminė „pavasario stebuklu“.

Tai kartojosi nuo pirmojo pavasario po to, kai Stinės krūtyse neliko pieno. O prasidėjo viskas tuo, kad Stinė ėmė stebėti tuntą gagų, gyvenančių pakrantės salose ir ant pavienių uolų. Ji buvo girdėjusi, jog anksčiau žmonės prisidurdavo grašį kitą rinkdami gagų pūkus.

Stinė ėmėsi užkariauti gamtą. Savo rankomis ji pastatė gagoms užuovėją. Surišo kadugio šakas, ir jos virto natūralia palapine. Ji lesindavo jas ir kalbėdavosi su jomis.

Labiausiai ji saugojo, kad tik niekas jų netrikdytų ir nevogtų kiaušinių.

Kiekvieną pavasarį paukščiai šimtais traukdavo į gimtas pakrantes, į namus. Iš krūtinės jie pešdavo plunksnelę po plunksnelės ir sukdavo sau lizdus.

Po visą parapiją pasklido gandas apie Reinsneso samę, ganančią gagas. O sumos, kurias ji užsidirbdavo rinkdama pūkus paliktuose lizduose išsiritus jaunikliams, įgavo neregėtą dydį.

Dabar pajamos buvo tokios didelės, kad samė pasidėjo pinigų ir į banką. Ir, matyt, važiuosianti į Ameriką, kad galėtų prasigyventi.

Pasitaikydavo, kad kokia moterėlė, turėdama laiko, bandydavo pasekti Stinės pavyzdžiu. Bet iš to nieko neišeidavo. Nes samė savo burtais visas parapijos gagas prisiviliodavo į Reinsnesą! Tie, kas žinojo daugiau, sakė, jog ji išmananti savo amatą.

Perėjimo metu visose įmanomose ir neįmanomose vietose kyšodavo gagų galvelės. Vienais metais patelė pro atviras duris įsmuko viralinėn ir įsitaisė didžiojoje kepimo krosnyje.

Olinė ir Stinė nesutarė, kas svarbiau tas kelias savaites, kol truks perėjimas: naudotis krosnimi ar palikti patelę ramybėje.

Olinė pralaimėjo kovą nespėjusi praverti burnos.

Kai ji pasiuntė viralinėn berną, kad tas iškeltų lizdą ir pakūrentų krosnį, lyg žaibas įlėkė Stinė. Ji tvirtai sugriebė berną už rankos ir, žaibuodama akimis, iškošė keletą žodžių samų kalba.

To pakako. Visas išbalęs, purtydamas galvą berniokas grįžo į virtuvę.

– Nenoriu, kad mane kaip nors užkeiktų! – pareiškė jis.

Tuo viskas ir baigėsi.

O viralinės ir krosnies durys buvo atidarytos, kad patelė galėtų laisvai išeiti pasiieškoti maisto ir vėl sugrįžtų.

Už kiekvieno kupstelio, po kiekvienu mažiausiu stogeliu kažkas krutėjo.

Stinė pradėdavo rinkti pūkus, kai tik paukštis padėdavo kiaušinius ir atsitūpdavo perėti. Jos sijonai švytuodavo tarp lizdų.

Ji niekada neimdavo visų pūkų iš karto. Papešdavo truputį tai šen, tai ten.

Tarpais susitikdavo dvi poros tamsių akių. Jos tamsrudės ir juodos apvalios gagos akys. Paukštis ramiai tupėdavo, kai ji paimdavo keletą plunksnelių nuo lizdo krašto.

Jai nuėjus paukštis pasipurtydavo, kilstelėdavo sparnus ir vėl užtūpdavo kiaušinius. Po to greitai ir vikriai išsipešdavo žiupsnelį pūkų iš krūtinės, kad pakeistų tuos, kuriuos buvo paėmusi Stinė.

Tomis balandžio ir gegužės savaitėmis ji prižiūrėdavo šimtus naminiais tapusių paukščių. Kiekvienais metais jie vėl atskrisdavo. Tie, kurie išskildavo Reinsnese, sugrįždavo atgal. Taigi pavasario stebuklas darėsi vis nuostabesnis.

Vos tik išsirisdavo jaunikliai, Stinė, susikrovusi į savo drobinę prikyštę, nešdavo tuos pasišiaušusius kamuolėlius prie kranto. Padėdavo gagoms apginti juos nuo varnų.

Gagų eskortas, krykdamas skardžiais balsais, krypuodavo Stinei iš paskos. Lyg klausdavo Stinę patarimų, kaip auklėti vaikus.

Ji prisėsdavo ant akmens ir saugodavo mažąją šeimynėlę, kol susirinkdavo visi ir imdavo turkštis vandenyje. Patinėliai jau būdavo išvykę savais keliais. Ten, kur jūros toliai ir laisvė. Patelės vėl likdavo vienos. Stinė prisiimdavo patelių vienatvę.

O mažieji pūkų kamuoliukai plunksnuodavosi, keisdavo spalvą ir mokydavosi ieškoti maisto. Rudenį išskrisdavo.

Tačiau kraitelės su pūkais tuštėdavo, pūkai būdavo valomi ir pilami į impilus, kad vėliau būtų vežami į Bergeną.

Gagų pūkai buvo paklausi prekė. Ypač jei turėjai ryšių su pirkliais Hamburge ir Kopenhagoje.

Andersas nesismulkino dėl savo procento, kai buvo kalbama apie Stinę. Tiesą pasakius, už nuvežimą ir tarpininkavimą jis neimdavo sau nė grašio.

Stinės akys vis labiau ir labiau priminė vienišos gagos patelės apvalias drėgnas akis, kai patinėlis vėl išskrenda anapus vandenyno.

Ji bijojo, kad neužpultų varnos ir nenusineštų mažytės gyvybės, kurią ji globojo.

Stinė nežinojo, kad motušės Karenos knygoje buvo parašyta, jog „lapiai žino, kas yra skausmas, ir žino, kas netektis“.

4 skyrius

NES ŽIEMA JAU PRAĖJO, LIETUS PALIOVĖ IR NUĖJO. MŪSŲ ŽEMĖJE PASIRODĖ GĖLĖS; ATĖJO METAS KARPYTI VYNMEDŽIUS; GIRDĖTA MŪSŲ ŠALYJE PURPLELIO BALSAS.

(Gg 2, 11–12)

Dina liepė prikalti palaidą grindų lentą kontoroje. Ir dėl viso pikto prigrasino tarnaitę atitraukinėti praustuvės stovą kiekvieną trečiadienį, kai ji darydavo tvarką.

Nylsas ją tik retkarčiais kamuodavo. Dažniausiai, kai ji laužydavo galvą, ar pilni prekių sąrašai, ar nepamiršo ko nors svarbaus. Arba kai ji išvysdavo per kiemą basomis kojomis tipenant Haną, kuriai pridurmu sekdavo Benjaminas.

Nylsas galėdavo ūmai išdygti priešais ją ir nesileisti išprašomas. Tuomet ji turėdavo iš naujo peržiūrėti sąrašus. Kol galutinai įsitikindavo, jog visos detalės ir skaičių eilutės teisingos.

Kartais jis priversdavo ją pasiimti betėvę mergaitę ant kelių.

Nylsas atnešdavo šiokios tokios praktinės naudos, kai sėdėdavo ant sukamosios kėdės kontoroje. Tačiau jis nebuvo nepamainomas.

Dina ėmėsi sudarinėti užsakymų sąrašus ir vesti kasdieninę apskaitą. Ji išmetė visą seną šlamštą, kuris susikaupė per daugelį metų. Sutvarkė lentynas, spintas. Išsiaiškino nesumokėtas skolas.

Ji liepė pakviesti tuos, ką žinojo galint susimokėti, ir išsiuntinėjo įspėjimus tiems, kurie taip gėdijosi savo senų skolų, kad iš tolo lenkdavo Reinsnesą, kai norėdavo parsisamdyti sezono darbams ar žvejybai. Verčiau keliaudavo į Tjelsuną ar kitas vietas.

Įspėjimas buvo nedviprasmiškas: tol, kol ji matysianti juos lankantis Reinsnese, pasirūpinsianti, kad jie visada turėtų iš ko gyventi. Bet jeigu juos pastebės su žvėrių kailiais bei žuvimis kitose vietose, skola būsianti išreikalauta.

Tai paveikė greitai.

Pagrindinis kiemas buvo judrus. Krebždėjo ir krutėjo už kiekvienos sienos, kiekvienoje lovoje.

Vaikščiodama bet kuriuo paros metu, Dina būtinai susidurdavo su kuo nors, ką reikalas prispirdavo į būdelę, virtuvę ar šiaip kur.

Grasiausios būdavo moterys. Jos amžinai šmėkščiodavo aplinkui. Skubančios, triūsiančios, tarškinančios, besisukančios moterys visur kėlė sumaištį. Tačiau be jų negalėjai apsieiti.

Visa tai varė Diną į neviltį.

Ji norėjo įsirengti išimtininkų trobelę ir persikelti gyventi tenai.