Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Dinos apsilankymas pakėlė lensmanui nuotaiką. Jis pasipasakojo apie vieną ginčą su vyriausiuoju amtmanu Tromsėje. Lensmano nuomone, amtmanas per daug geranoriškai žiūrįs į lensmanus, studijavusius teisę, tuos kvaišas, atvykusius iš pietų ir nieko nenutuokiančius apie Norlano žmones bei jų gyvenimą. O senieji darbininkai, pažįstantys parapiją ir žmonių dvasią, laikomi nebepajėgiais.

– Nematau nieko blogo, kad žmonės išsimokslinę, – įgėlė Dina. Puikiai žinodama, kad mina lensmanui ant nuospaudos.

– Taip, bet kaipgi jie nepastebi, kad kitas taip pat šį tą sugeba remdamasis patyrimu ir išmintimi! – įsižeidė lensmanas.

– Tikriausiai tu ten tiek prišnekėjai, kad byla bus nutraukta, – tarė Dina ir mirktelėjo Dagnei.

– Jis iš tiesų siūlė susitaikyti, – pasakė Dagnė.

– Bet dėl ko toji byla? – paklausė Dina.

– Dėl nekrikščioniško sprendimo, – iškošė lensmanas. – Viena valstiečio našlė tinge buvo nubausta du mėnesius kalėti Tronjeme už tai, kad iš dvaro, kuriame atliko prievolę, paėmė vieną gėlėtą rankšluostį, tris sūrius ir šiek tiek pinigų! Aš apskundžiau vyriausiajam teisėjui Ibestade. Ir nuosprendį, ir liudininkus. Bet tie jau buvo susigiedoję su vyriausiuoju amtmanu.

– Saugokis, tėve, tai galingi priešai, – juokėsi ji.

Lensmanas pyktelėjo.

– Jie uja paprastus žmones kaip gyvulius! O sąžiningus lensmanus kaip kokias utėles! Aš tau pasakysiu, laikai tokie. Laikai, kai pamirštama pagarba.

– Taigi, tokie laikai, – pripažino Dina ir atvirai nusižiovavo. – O mano tėvo sąžinės neslegia nė vienas neteisingas nuosprendis?

– Ne, kaip Dievą ir karalių myliu!

– O nuosprendis Dinai?

– Nuosprendis Dinai?

– Taip.

– Koks nuosprendis?

– Dėl Jertrūdos!

Visi nustojo kramtę. Kambarinė užstūmė duris į virtuvę. Sienos ir lubos laikėsi vienos už kitų.

– Dina, Dina… – kimiai pratarė lensmanas. – Tu kalbi keisčiausius dalykus.

Dagnė nuvarė berniukus nuo stalo ir pati išsekė jiems iš paskos. Lensmanas su Dina liko sėdėt vieni du po sietynu. Durys buvo uždarytos, praeitis aitrino karščiuojančias žaizdas.

– Vaiko nevalia kaltinti, – sunkiai prakalbo lensmanas. Jis nežiūrėjo į ją.

– Tai kodėl ją kaltina?

– Niekas nekaltina.

– Tu kaltini!

– Ne, betgi Dina…

– Tu išsiuntei mane iš namų. Aš buvau niekas. Kol nepardavei manęs Jakobui. Laimei, jis buvo žmogus. O aš buvau virtusi vilkiuku.

– Kaip įžūliai tu kalbi! Pardavei! Kaip tu gali…

– Nes tiesa. Aš stovėjau skersai kelio. Buvau neišauklėta. Jei pastorius nebūtų tavęs įspėjęs, aš po šiai dienai tebemelžčiau karves ir ožkas Helėje! Manai, nežinau? O tu gailiesi svetimų žmonių, kurie vagia gėlėtus rankšluosčius ir pinigus! Ar žinai, kas rašoma juodojoje Jertrūdos knygoje apie tokius kaip tu?

– Dina!

Lensmanas oriai pakilo iš vietos, barkštelėdamas įrankiais ir apversdamas taurę.

– Siusk kiek nori! Bet tu nežinai, kas parašyta Jertrūdos knygoje. Esi lensmanas, o nieko nežinai! Renki žmogelius, kurie tavęs net nepažįsta. Galėsi juos po to sukabinti ant laikrodžio grandinėlės. Kad visi matytų, jog lensmanas Holmas iš Fagerneso – teisingas žmogus.

– Dina…

Ūmai lensmanas susirietė virš stalo ir visas nubalo. Tada dailiai susmuko į kėdę ir tėškėsi ant grindų. Kojos ir kūnas buvo kaip išklibęs lenktinis peiliukas.

Dagnė įlėkė pro duris it kulka. Ji verkė ir glėbesčiavo ant grindų gulintį vyrą. Dina pasodino jį į kėdę, padavė iš savo stiklinės vandens ir nuėjo nuo stalo.

Lensmanas greitai atsigaivelėjo. Susigėdęs paaiškino, jog širdis ėmusi lapatuoti.

Desertą jie valgė visi kartu, beveik valanda vėliau, rodydami pakantumą.

Lensmanas pašaukė Diną iš antrojo aukšto žemyn skardžiu, maldaujamu balsu, laikydamasis už laiptų stulpelio ir vis dar neatgaudamas jėgų.

Berniukai spoksojo į Diną su baimingu susižavėjimu, kai ji nulipusi žemyn atsisėdo prie stalo.

Berniukams nebuvo leista nei klausytis, nei žiūrėti. Vis dėlto šiandien jie dar kartą pamatė, kaip Dina sutramdė tėvo įtūžį. Jie patyrė, jog dėl to ji nenumirė. Priešingai. Ant žemės griuvo lensmanas.

Kol Dina sėdėjo prie stalo, Dagnė be paliovos kaitaliojo veido išraišką. Kai ji žiūrėjo į lensmaną, buvo lyg ankstyvas vėdryno žiedas griovyje. Kai pasisukdavo į Diną, atrodydavo panaši į tręštančius dumblius.

Aš esu Dina. Mano pėdos įauga į grindis, kol aš stoviu naktiniais marškiniais ir žiūriu į mėnulį, riedantį Jertrūdos dangum. Jis turi veidą. Akis, lūpas ir nosį. Vienas skruostas kiek įdubęs. Jertrūda tebestovi šalia mano lovos ir verkia, kai mano, jog aš miegu. Bet aš nemiegu. Einu per dangų skaičiuodama žvaigždes, kad ji mane pastebėtų.

Atvykusi į svečius Dina smagindavosi perstatinėdama daiktus. Kilnodavo juos į senąsias vietas. Ten, kur jie buvo prieš Dagnės laikus.

Dagnė laikė prikandusi liežuvį. Per tiek metų spėjo pažinti Dinos būdą. Nenorėjo suteikti jai džiaugsmo, parodydama susierzinimą. Tik laukdavo sukandusi dantis, kol viešnia išvyks.

Šįkart jai tereikėjo sulaukti ryto. Tuomet ji šnypšdama lakstė po kambarius ir viską tampė į vietas. Dėžutę su siuvimo reikmenimis iš rūkomojo atgal į kabinetą. Jertrūdos šeimos paveikslą iš valgomojo į antrojo aukšto koridorių.

Vietoj jo Dina buvo pakabinus porcelianinę lėkštę auksiniu krašteliu su mėlynai nutapytu princu Oskaru.

Ir vargas tiems, kas pasipainiodavo Dagnei ant tako arba sušnekdavo apie jos užsiėmimą.

Pavakary, kai lensmanas užsirūkė savo popietinį cigarą ir galvojo pasimėgausiąs ramybe, ji neištvėrė:

– Iš tiesų reikia sugebėti taip netaktiškai ir įžūliai elgtis kaip Dina!

– Taigi, taigi… Kas nutiko šįkart?

Moterys jį vargino. Jis jų nesuprato. Nenorėjo nieko nei girdėti, nei ką nors užsistoti. Vis tiek buvo priverstas paklausti.

– Ji tave iškoneveikia! Sugadina pietus! Perstatinėja daiktus, tarsi čia tebebūtų jos namai. Visur kiša Jertrūdos šeimą, kad paniekintų mane! – suspiegė Dagnė.

– Dinos sunkus būdas… Matyt, ji ne iš piktos valios…

– O kaipgi kitaip?

Jis atsiduso ir nieko neatsakė.

– Džiaugiuosi iš visos širdies, teturėdamas tą vieną dukterį, – sumurmėjo jis.

– Aš taip pat! – iškošė ji.

– Dabar pakaks, Dagne!

– Taip, iki kito karto, kai ji vėl atlėks per kaimą apžargom ir be balno kaip koks arklidės bernas ir elgsis taip, tarytum jai priklausytų visas lensmano dvaras! Ir kai tavo širdis vėl ims lapatuoti!

– Ne taip jau dažnai…

– Taip, dėkui Dievui ir visiems šventiesiems!

Jis pasikrapštė galvą ir nusinešė pypkę į kontorą. Jam jau sunkiau sekėsi palaikyti namuose tvarką. Buvo gėda, kad griežtai nesudraudė žmonos, tada namuose būtų ramybė. Jautė, jog sensta ir vis mažiau pagali. Tuo pat metu turėjo pripažinti, kad Dinos atvykimas jam buvo kaip gryno oro gurkšnis. Vis dėlto jis sutiko padaryti jai paslaugą! Kurios padaryti niekas daugiau negalėjo. Šiaip ar taip, ji lensmano dukra. O kaipgi! Be to, smagu turėti žmogų, su kuriuo retkarčiais gali pasipešioti. Nes šiaip žmonės baisiai jautrūs!

Jis atsiduso, klestelėjo į didelę kėdę aukšta atkalte, pasidėjo pypkę ant stalo ir vietoj jos griebėsi uostomojo tabako.

Su žiupsniu tabako lensmanui geriau būdavo galvoti. O būtent dabar jis turėjo minčių, kurias norėjo išgvildenti iki galo. Tik nelabai žinojo, nuo ko pradėti.