Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

– Žemėlapis dingo! Kaip į vandenį! Dar prieš Kūčias jis gulėjo štai čia.

Jis nutilo.

Dina tylėdama stebėjo jį.

– Ne, aš tiktai galvojau… – pagaliau tarė jis.

– Kelionė brangiai atsieis, – tyliai pasakė ji.

– Bet tai tebuvo pamąstymas…

– Tikriausiai gavai paskolą banke? Gal tau reikia laiduotojo?

– Aš apie tai negalvojau…

Nylso veido spalva pasikeitė, porą kartų jis persibraukė ranka plaukus.

– Tai gal tu pats turi pinigų?

– Ne, suprask mane teisingai…

Nylsas keikė save, kad iš anksto nepasiruošė tokiai situacijai. Neišmoko atsakymų atmintinai.

Dina visuomet šitaip. Užklumpa tave lyg perkūnas iš giedro dangaus, kai šito mažiausiai tikies.

– Yra vienas dalykas, kurį aš seniai norėjau su tavimi aptarti, Nylsai, – maloniai pasakė ji, tarsi keisdama pokalbio temą.

– Taip? – su palengvėjimu ištarė jis.

– Turiu galvoje skaičius… Tuos, kurie yra, bet kurių neįmanoma rasti… Tuos, kurių per daug… Tuos, kurie pasirodo tik tada, kai suskaičiuoju statines, atvežamus bei išvežamus krovinius ir pasikalbu su žmonėmis apie tai, kiek jie pasiskolina ir kiek grąžina. Aš turiu šį tą užsirašiusi. Nerodžiau nei lensmanui, nei teisėjui, bet aš išsiaiškinau, kur yra skaičiai, Nylsai.

Jis sunkiai nurijo seiles. Tuomet sukaupė visą pagiežą ir įsmeigė žvilgsnį jai į akis.

– Tu ir anksčiau kaltinai mane sukčiavimu knygose! – sušvokštė jis. Lygiai trimis sekundėmis per anksti.

– Taip! – kone šnabždom ištarė ji ir sugriebė už rankos. – Bet šį kartą įsitikinau!

– Kur tavo įrodymai?! – iškošė jis. Neaiškiai nujautė, jog tai rimta.

– Manau juos kol kas pasilaikyti, Nylsai!

– Todėl, kad tu jų neturi. Viskas tėra pyktis. Pyktis ir melas, daugiau nieko! Viskas prasidėjo nuo tos istorijos su Stinės vaiku…

– Su Nylso vaiku, – pataisė ji.

– Vadink, kaip tau patinka! Bet nuo to laiko Reinsnese aš nebeturiu namų. O dabar tu dar nori, kad aš visų akyse tapčiau sukčiumi! Kur įrodymai?! – šaukė jis.

Veidas lempos šviesoje buvo blyškus, o smakras drebėjo.

– Turėtum suprasti, kad nenoriu švaistytis įrodymais atskleisdama juos dabar, kol nežinau, ar tu pats nenori sau padėti.

– Ką turi galvoje?

– Parodyk Dinai, kur yra skaičiai grynais pinigais! Tada bus galima tartis dėl viso kito, taip pat dėl laidavimo tavo kelionei į Ameriką.

– Aš neturiu pinigų!

– Turi! Maža to, tu dar ir nuo savo brolio nusukai tuos dešimt procentų, kurie priklausė jam po kelionės į Bergeną. Tu pateikei skaičius, kurie niekaip neatitinka to, ką Andersas išsivežė į pietus. Čia ir buvo tavo didžiausia klaida. Tu viską suvertei broliui. Taip, kad blogiausiu atveju atrodytų, jog jis yra sukčius. Tik tu pamiršai, kad aš jus pažįstu, ir vieną, ir kitą!

Jis sugniaužė kumščius ir praradęs savitvardą buvo bešokąs iš už stalo ant jos.

– Sėsk, žmogau! – tarė ji. – Ar būtų buvę geriau, jei būčiau pasikvietusi lensmaną su tarnautoju ir paklojusi viską ant stalo? Atsakyk!

– Ne, – tarė jis. Vos girdimai. – Bet aš nieko nepadariau…

– Trauk šen skaičius, geriausia grynaisiais, ir pasiskubink! Išleidai juos ar užkasei? Nes jie nepadėti į jokį banką.

– Iš kur tu žinai? – paklausė jis.

Ji šyptelėjo. Nejaukus gestas. Nuo kurio visa jo oda pašiurpo. Jis užvėrė visas angas. Tarsi bijodamas, kad ji pro poras neįlįstų ir nesunaikintų jo iš vidaus.

Nylsas klestelėjo ant kėdės už stalo. Žvilgsnis nevalingai krypo praustuvės stovo link. Jis elgėsi kaip mažas berniukas, akimis išduodantis, kur paslėpė iš draugo pasiskolintą medinį arkliuką.

– Tu juos užkasei? Ar laikai po čiužiniu?

– Aš nieko neturiu!

Tuomet ji įsmeigė į jį akis. Ir skvarbė lyg su noragu.

– Gerai. Duodu tau laiko iki vakaro. Tada siunčiu žinią lensmanui! – išrėžė ji. Ir pasisuko eiti.

Tarsi kažką prisiminusi, ji žaibiškai vėl atsigręžė į jį.

Jo akys buvo nukreiptos į praustuvės stovą!

Tuomet jis suprato, jog susektas.

– Beje, aš atėjau peržvelgti knygų. Todėl gali eiti, – iš lėto tarė ji. Katė. Kuri dar kartą išleidžia nagus.

Jis atsistojo ir stengėsi išeiti tiesia nugara.

Jam išėjus ji užrakino duris nesijaudindama, kad jis girdi.

Tada atsiraitojo rankoves ir kibo į darbą.

Didžiulis praustuvės stovas su sunkia marmuro plokšte ant viršaus nenorėjo nė krustelėti. Ąžuolas ir marmuras. Svoris ganėtinas.

Ji užgulė visu kūnu.

Nylsas mynė po krautuvę, o ji tuo metu stovėjo su atvira dėžele rankose ir po lempa skaičiavo pinigus.

Kitą rytą Dina išjojo keliu per kalnus. Su sniegpadžiais sau ir arkliui, permestais per kelioninius krepšius.

Kai ji suko pro kalvę, Nylsas kaip tik ėjo nuo krautuvės.

Augalotosios moters ant arklio, išsirengusios joti per kalnus, vaizdas jį taip pribloškė, jog akyse aptemo. Jis žinojo, kur ji susirengė.

Jo viduriai ėmė maištauti jau tada, kai jis išgirdo ją trankantis kontoroje. Abu galai prakiuro taip staigiai, kad jis vos spėjo laiku nusvirduliuoti iki krautuvės tualeto. Prisilenkęs prie vienos skylės lupo ožius, o sėdėdamas ant kitos tuo pat metu tuštinosi.

Vakare jis keletą kartų jau norėjo eit į salę prašyti malonės. Tačiau neįstengė.

Naktis buvo pragariška, pilna košmarų su numirėliais ir skęstančiais laivais.

Atsikėlęs ryte, jis išsimuilavo barzdaplaukius ir ėmė juos gramdyti, tarsi visame pasaulyje nebūtų buvę svarbesnio užsiėmimo.

Jis vis dar ketino nueit į didįjį namą ir bandyti suminkštinti kietą kaip akmenį Dinos Grenelv širdį.

Tačiau nesugebėjo prisiversti. Vis atidėliojo. Net pamatęs jojant ją iš dvaro, dar galėjo suspėti. Pulti jai iš paskos ir sulaikyti arklį.

Jis pažinojo kietą jos būdą. Žinojo, kad jam nebūtų pasigailėjimo tol, kol neimtų šliaužioti keliais.

Bet šito jis neįstengė.

Jam reikėjo išvažiuoti, kol dar buvo laikas! Nereikėjo lūkuriuoti po Kalėdų vien tam, kad į namus atvyko svečias, su kuriuo galima pasikalbėti kaip su žmogum.

O žemėlapis! Kodėl jis taip vaikiškai įsikalė į galvą, jog be žemėlapio negalima važiuoti į Ameriką? Dabar neturi nei žemėlapio, nei pinigų.

Užėjęs į virtuvę, jis išgirdo Olinę sakant, jog Dina išjojo į Fagernesą.

– Kas keisčiausia, ji su lensmanu dar turinti apie ką pasikalbėti, – pasakė Olinė ir gargždžiai nusijuokė.

Jam akis apgaubė tamsi migla. Jis aiškiai nebematė. Virš savęs jau girdėjo griaudint teisėjo balsą.

Jis atsisakė kavos, kurią Olinė jam padėjo ant stalo.

Virtuvėje buvo šviesu ir pernelyg šilta. Visą kelią išimtininkų trobos link jis sunkiai šniokštavo.

Pavakary, kai viena tarnaitė atėjo pažiūrėti, kas jam yra, nes jo niekur nebuvo matyti, jis pasiskundė prasta savijauta ir nieko neįsileido kambarėlin. Tarnaitei atėjus nuo durų parsinešti indų, maistas juose tebebuvo nepaliestas.

Mergina patraukė pečiais. Nylsas ir anksčiau mėgdavo vaidinti ligonį. Tuo jis buvo visai kaip vaikas.

Dina jojo per kalnus su solidžia pinigų suma, kurią ketino padėti į Taupomąjį banką.

Tarpais ir jai, ir arkliui reikėdavo eiti su sniegpadžiais. Arklys pats rinkosi greitį, kai jie kildavo apledijusiu, vietom užpustytu keliu.

Ji stabtelėjo viršūnėje, kur nuo skardžio kone ištisus metus nenutrūkstamai grumėjo upė, baigdama savo kelionę duburyje. Šiandien vandens srovė buvo menka. Nuo krašto išmoningomis kripėmis kybojo žalsvi varvekliai.