Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Dina tyliai įėjo į kambarį, ir tarnaitė su balta, lengva lyg šydas prikyšte tuoj pat jai atnešė kavos su sklindžiu. Ji atsisėdo ant kėdės aukšta atkalte šalia durų, nors kažkuris vyras atsistojęs pasiūlė jai vietą prie stalo.

Lensmanas pasakė, jog teorija apie drėgną jūros orą esanti abejotina. Kadangi, kiek jam žinoma, Jostedalo ledynas esąs vienoje iš sausiausių Sogno apylinkių, o Romsdalo bei Norlano kalnuose, kurie prieina prie pat jūros, ledynų beveik nėra!

Maždaug tuomet kažkas įvyko. Unisonu kilo jaudulys. Kuris neturėjo nieko bendra su Norvegijos ledynais. Sunku pasakyti, kada tai prasidėjo. Tačiau neilgai trukus po kambarį ėmė sklisti vos juntamas dvelksmas. Iš pradžių labai palengva. Specifinis žemiškas kvapas. Liaudis sunerimo.

Po kelių minučių įėjo Levas ir ėmė liaupsinti bažnyčios gražybę. Nuo to savitas druskingų jūrų vėjų ir žemės kvapas nesusilpnėjo. Tačiau tuo metu parapijiečiai su juo buvo kiek apsipratę.

Jiems tai priminė kažkada patirtą jausmą. Tolimoje praeityje? Ankstyvoje jaunystėje? Jausmą, kuris jau kadai nugulė sieloje nelyginant pūdymuojanti žemė?

Vis tiek vienas kitas suvirpindavo šnerves, kai augalotasis rusas prieidavo per arti. Arba kai pro šalį praslysdavo Dinos plaukai ir rankos. Vyrams pasidarė sunku sekti pokalbį. Jie gūžėsi virš kavos puodelių.

Lensmanas išsiblaškęs pasiteiravo, kaip jaučiasi pastorius. Vargšelis, kuris guli palėpėje kamuojamas kosulio. Pastorienė sutrikusi linktelėjo. Lensmanas kartą jau klausė ir gavo atsakymą, kad pastorius vis dar nesikeliąs iš lovos, kosėjąs ir karščiuojąs. Ir kad geriau jo esą netrukdyti. Tačiau ji būtinai perduosianti linkėjimų.

Šį kartą ji trumpai teatsakė: „Ačiū, neblogai!“ ir nubraukė nuo suknelės rankovės dulkelę.

Kelis kartus apėjo ratu padėklai su pyragais. Buvo pilstoma kava. Žmones apgaubė mieguistas pasitenkinimas. O šnervės tarp kiekvieno kąsnio virpėdamos uodė orą.

Jeigu žmonių fantazija ir buvo pakankamai laki, kad atpažintų dvelksmą, ji nebuvo tiek įžūli, kad atsektų, iš kur jis sklinda. Kadangi jo tiesiog negalėjo būti padorių žmonių mintyse.

Tačiau kvapas egzistavo. Savaip veikė apetitą. Netikėtai prasiskverbdavo į pokalbius, ir žodžiai akimirką nuščiūdavo, o žvilgsniai darydavosi palaimingai svajingi. Gulė ant bendruomenės nelyginant jaudinantis balzamas ir pamažu nyko į pasisėdėjimo pabaigą. Tam, kad praėjus kuriam laikui vėl išnirtų kurio nors atmintyje. Stebintis, kodėl pirmąją Kalėdų dieną pastoriaus namuose buvo tokia palaiminga nuotaika.

Pastorienė taip pat kažką jautė. Parapijos vaikams išsiskirsčius, ji palengva traukė nosimi orą.

Pasisėdėjimas buvo nuostabus!

Ji užlipo aukštyn pas savo sergantį vyrą ir atnešė jam didelę sielos ramybę bei paguodą.

Dina sėdėjo laivelyje ir mėgavosi nevaržoma vėjo laisve.

Levas! Jo oda tvilkė ją per paltą ir rūbus. Jos kūnas buvo tarsi stebuklingoji lazdelė, kaip lankas įsitempusi virš nematomo vandens telkinio uoloje.

Ji gerai įsisupo į kailį ir kalbėjosi su motuše Karena bei Johanu. Johanui ji padėkojo už pamokslą. Motušę Kareną pagyrė už tai, kad toji važiavo į bažnyčią, nors pastaruoju metu ir nesijautė labai sveika.

Jos švino pilkumo akys žvilgėjo lyg du duburiai. Levas pagavo jų žvilgsnį. Galėjo be galo be krašto stebeilyti į jų gelmę.

Dina sėdėjo apsupta Johano dėmesio ir Levo, saugančio jos nugarą nuo jūros purslų.

17 skyrius

JIS ĮSIVEDĖ MANE Į VYNYNĄ, PATVARKĖ MANO MEILĘ.

(Gg, 2, 4)

Buvo neįmanoma nuslėpti, jog kažkas vyksta. Lygiai taip, kaip neįmanoma nuslėpti metų laikų nuo žmonių, kurie dirba lauke.

Johanas buvo pirmasis, suvokęs, ką sako Levo ir Dinos žvilgsniai. Jis atsiminė, kaip Dinai magėjo sužinoti Levo planus, kai jis anąsyk išvyko iš Reinsneso.

Per visą studijų laiką jam mintyse kirbėjo tėvo žmonos vaizdas. Tarytum koks begėdiškas vabalas, užkritęs ant Biblijos lapo. Ji buvo kaip Olinės dėželė su pyragaičiais vaikystėje. Aukštai ant lentynos ir neliečiama. Nuodėmingų minčių lizdas.

Jis sapnuodavo ją ir atmerktomis akimis, ir miegodamas. Nuogą, balzganai švytinčią mėnesienoje, su šaltais vandens lašais, varvančiais kūnu. Ligi šakumo stovinčią vandenyje, pašiurpusia oda ir stirksančiais krūtų speneliais. Tokią, kokią jis matė ją tąnakt, kai jie kartu maudėsi prieš jam išvykstant.

Grįžo namo devyneriais metais vyresnis. Ir tarėsi įgijęs atsparą. Vis tiek kiekvienąkart, kai ją pamatydavo, kažkas sukeldavo jam skausmą ir jaudulį. Tačiau Dievui ir žmonėms Dina buvo tėvo nuosavybė. Nesvarbu, kad Jakobas seniai miręs. Ji pagimdė jo įbrolį ir tvarkė bendrą turtą lyg motina.

Motušė Karena šiek tiek susirūpino, pastebėjusi Levo ir Dinos iškalbingus žvilgsnius. Tačiau ją tai maloniai jaudino. Ji greitai išsilaisvino nuo savo sūnaus atminimo. Ir apsiprato su mintimi, jog turinti linkėti Dinai gyvo vyro.

Teisybė, ji abejojo, ar šis rusas turi nors kokio turto. Taip pat nemanė, kad jisai sugebėtų verstis prekyba ir tvarkyti svečių namus.

Tačiau geriau pagalvojus, ir Jakobas tebuvo jūrininkas, kai atėjo į Reinsnesą… Taip, ji jau pradėjo džiaugtis, kad į namus ateis žmogus, su kuriuo bus galima pakalbėti apie meną ir literatūrą. Žmogus, kuris laisvai moka vokiečių ir prancūzų kalbas ir kuris, rodos, buvo nukakęs iki pačios Viduržemio jūros.

Nylsą toks akivaizdus potraukis gąsdino bei glumino. Dėl neaiškios priežasties, kurios jis nesiėmė analizuoti, jam darėsi neramu. Tarsi jam būtų kėlusi grėsmę pati meilės esybė.

Andersas į visa tai žiūrėjo su nuostaba. Tačiau jam sunku buvo patikėti, jog iš to gali kas nors išeiti.

Stinė laikėsi ramiai ir atsargiai, nė vienu mirksniu neišsiduodama, ką žino arba nujaučia. Jai neatrodė, jog dėl Dinos geros nuotaikos ir žaižaruojančios energijos vertėtų nerimauti.

Vos Levas vieną dieną pasirodė virtuvėje, Olinė ėmė garsiai vograuti apie velionio Jakobo tobulybę. Jis atsidėjęs mandagiai klausėsi. Linksėjo ir norėjo smulkiau sužinoti apie herojų, buvusį Reinsneso šeimininką.

Olinė vardijo ir vardijo Jakobo dorybes. Jo veido gražybę, ištvermę, su kuria galėdavęs šokti kiaurą naktį, atidumą samdiniams ir varguoliams. O kur dar jo garbanos ir nesenstanti širdis…

Pati to nejausdama, Olinė užkibo ant Levo meškerės, nes jis mokėjo klausytis. Galų gale jai buvo leista išsikalbėti apie jau trisdešimt metų neblėstančią savo meilę. Viskas baigėsi tuo, kad ji išverkė savo liūdesį bei ilgesį ant Levo krūtinės ir tapo nuo jo neatskiriama.

Tomas grįžo ketvirtą dieną po Kalėdų ir rado virtuvėje Levą, traukiantį graudžias rusų liaudies dainas, kad paguostų apsiašarojusią Olinę. Jis pasijuto benamis.

Nieko nelaukdamas ėmė šnipinėti ir kankinosi dar labiau. Vakare klausėsi klegančio Dinos juoko, kai iš virtuvės į kambarius atsiverdavo durys. Jis patikrino pėdsakus sniege šalia pavėsinės, nes netrukus turėjo stoti pilnatis. Jam atsivėrė širdį draskanti tiesa. Ant šerkšnoto pavėsinės suolelio plytėjo du dideli atitirpę lopai. Taip arti vienas kito, kad susiliejo į vieną žymę. Du kailiniuoti kūnai ant suolo… Kailiniai, atsagstomi per priekį.

Vis dėlto ji atsivedė ten rusą! Ten, kur garbindavo mėnulį!

Jis taip pat nutykino kiek tolėliau nuo namų, kad galėtų pasižiūrėti, vienas ar du šešėliai ant užuolaidų salėje. Tačiau sunkios, tamsios aksominės užuolaidos saugojo visas paslaptis. Kai jam nepavyko išvysti šešėlių, jį ėmė graužti mintis, kodėl ten taip maža šviesos.