Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Penktą valandą būdavo valgomos Kūčios. Mėsos sultinyje suvilgytas paplotėlis su sirupu. Geriamas akvavitas3 ir alus. Iki to laiko visi stengdavosi baigti savo darbus.

Šįkart pasistengė ir Nylsas. Ruso dėka ir jis galėjo jausti malonumą valgydamas kartu su visais.

O dar tas Amerikos žemėlapis. Gal bus įmanoma iš akių atspėti, kas jį nudžiovė.

Valgomajame stalas buvo padengtas visiems. Kūčių niekas nevalgydavo virtuvėje. Šį paprotį įvedė motušė Karena, apsigyvenusi dvare.

Bet ne visi vienodai gerai jautėsi svetainėje. Daug kas bijojo ir žodžiu persimesti, kad nepasirodytų neišauklėti arba nepasakytų, ko nereikia.

Levas su Andersu kiek pagyvino nuotaiką visaip paikiodami su vaikais. Visiems buvo smagaus juoko. Bendro.

Indus čia atnešdavo, čia nunešdavo. Karštų patiekalų garai sėdo ant odos ir maišėsi su syvais, einančiais iš vidaus.

Motušė Karena sėdėjo priešais uždegtą kalėdinę eglutę. Visi namai kvepėjo švente. Pintuose popieriniuose krepšeliuose gulėjo razinos, meduoliai ir rudojo cukraus gabalėliai. Jų nevalia būdavo liesti, kol nepasakydavo motušė Karena.

Ji sėdėjo krėsle galustalėj ir po vakarienės skaitė visiems kalėdinę evangeliją. Iš pradžių norvegiškai. Po to vokiškai, norėdama pradžiuginti poną Levą, kaip ji sakė.

Tačiau Benjaminas su Hana spirgėte spirgėjo laukdami dovanų ir gardėsių. Juodviem kalėdinė evangelija ne tik atrodė dvigubai ilgesnė, bet dar ir virto nepelnyta Dievo bausme.

Vėliau juodu tarpusavy net priežodį ėmė vartoti: „Dabar ji dar vokiškai paskaitys!“

Dina buvo tarsi plati, kambariu srūvanti upė. Vilkinti savo kobalto mėlynumo aksominę suknelę su damasto krūtine. Ji žvelgė tiesiai į žmones ir atrodė beveik draugiška. Skambindama kalėdines psalmes, ji glamonėte glamonėjo klavišus.

Levas, apsitaisęs baltais drobiniais marškiniais plačiom rankovėm su nėriniuotais rankogaliais, vedė dainas. Apykaklėje turėjo įsisegęs sidabrinę sagę ir vilkėjo juodą liemenę.

Buvo uždegtos dvi tripirštės Trijų Karalių žvakės, kurios per kiekvienas Kūčias būdavo statomos ant pianino. Po žvakidėmis blykčiojo sidabriniai padėklai. Jie buvo skirti varvančiam stearinui surinkti. Per vakarą ant jų priželdavo sluoksnis stearino, po žvakėmis sukurdamas tikrą miniatiūrinį peizažą.

Trijų Karalių žvakės buvo Stinės rankų darbas. Viena skirta Hanai, kita – Benjaminui. Nors motušė Karena primygtinai tvirtino, kad jos esančios Kristaus garbei.

Kadangi prieš Kalėdas dvare lankėsi batsiuvys, namiškiams ne taip sunku buvo ir atspėti, ką atras jiems skirtuose paketėliuose. Netrukus visi samdiniai jau matavosi batus.

Levas pakilęs sudainavo rusišką dainelę apie visus pasaulio batus ir batelaičius.

Benjaminas su Hana pritarė. Darkyta rusų kalba. Su ausį rėžiančiu falšu ir rimtais veideliais.

Motušė Karena iškrakmolyta nėrinių apykaklaite ir dailiai sušukuotais plaukais greitai pavargo. Staiga per kambarį perėjo Jertrūda ir paglostė motušės Karenos išblyškusį raukšlėtą skruostą. Ir primerkusi akis, motušė Karena užsnūdo.

Olinė šįvakar leidosi aptarnaujama. Kulkšnyje žiojėjo atvira žaizda. Dabar, per kalėdinį darbymetį, ji dar pablogėjo.

Stinė iš medaus ir žolelių išvirė tepalėlio ir dėjo ant žaizdos. Bet nuo to nieko nebuvo geriau.

Levas pasakė, jog ji turinti sėdėti ir leistis aptarnaujama tol, kol pasveiksianti. Nuo to karto Olinė nebenuleido nuo Levo akių. Lygiai taip pat ji kažkada dovanojo savo prielankumą Jakobui.

Stinė buvo pilna vangios ramybės. Kada ne kada ji pažvelgdavo į Nylsą, tarsi apžiūrinėdama ką tik iššveistas grindis. Mąsliai ir su dideliu pasitenkinimu. Jos akys buvo tamsesnės, veidas rusvesnis nei įprastai. Kietai supinta kasa buvo suriesta į ringę pakaušyje. Tačiau tai neįstengė paslėpti, jog Stinė turėjo nepaprastai gražų sprandą.

Visi Johano kalėdiniai atsiminimai siejosi su Reinsnesu, išskyrus tuos metus, kai jis mokėsi pastoriumi. Jis skendėjo tuose atsiminimuose. Matė Ingeborgą, degančias žvakes, ir motušę Kareną, balsu skaitančią Bibliją. Jakobą, kurio veidas visuomet liepsnodavo nuo prieššventinių išgertuvių su draugais.

Šįvakar, kai motušė Karena pasisodino Benjaminą su Hana ant kelių, jis pasijuto silpnas kaip vaikas. Susigėdo ir atgailavo stengdamasis visiems būti labai draugiškas, o ypač – vaikams.

Be to, jis pastebėjo, kad kol jo čia nebuvo, Dinos dvasia išėjo į naudą Reinsnesui. Ji pakeitė Andersą su Nylsu. Jos akivaizdoje jie tapdavo marionetėmis. Senoji buvo vienintelis jam likęs žmogus.

Andersas tą vakarą buvo tikras saulės brolis. Daugiausia sėdėjo klausydamasis motušės Karenos, Johano ir Levo. Kada ne kada pažvelgdavo į Diną. Kartą linktelėjo jai taip, tarsi juos sietų kokia bendra paslaptis. Buvo akivaizdu, jog šio žmogaus nekankina jokie sąžinės priekaištai.

Nylsas trumpam prisėsdavo didžiojoje troboje. Bet šiaip jis turėjo kitų reikalų, apie kuriuos jo niekas neklausinėjo. Retsykiais jis pasiūlydavo cigarų arba pripildydavo taures. Bet burna buvo kaip užrišta. Jo akys atrodė lyg debesys, neramiai klajojantys virš žmonių kambaryje.

Aš esu Dina. Jertrūda šįvakar stovi lensmano dvaro troboje ir verkia. Ji pakabino angelėlius, girliandas ir paskaitė iš juodosios knygos. Vis vien tai negelbsti. Kažkas nuo švenčių šventimo darosi piktas. Dėl to verkia Jertrūda ir slepia savo subjaurotą veidą. Aš apglėbiu ją ir skaičiuoju batus.

Retsykiais Dina su Levu susižvelgdavo. Pyktis buvo praėjęs. Tarytum ji būtų pamiršusi, jog jis pavėlavo. Pamiršusi ir tą nevykusį pokalbį salėje prieš kelias valandas.

Motušė Karena nuėjo ilsėtis. Vaikai jau miegojo. Neramiai, nuo prakaito sulipusiais plaukeliais ant kaktos po visų saldumynų, pyragų – baimės ir džiugesio kupino Kūčių vakaro Reinsnese, kai tau aštuoneri ir šešeri. Po visų tų pasakojimų apie kaukus, apkabinimų ir sėdėjimo ant kelių. Balsų, muzikos, dovanų.

Samdiniai visus savo darbus buvo pabaigę prieš vakarą ir dabar nuėjo ilsėtis. Merginos į palėpę virš virtuvės, o vaikinai į klėtį. Olinė saugojo virtuvės duris nuo naktinių svečių. Ji miegojo pravėrusi duris į virtuvę.

Olinės parpimas buvo kaip nakties muzika. Jai vieną dieną nutilus, dvaras būtų netekęs savo pagrindinio laikrodžio.

Nylsas kažkur išėjo. Ar išimtininkų trobon, kur jam priklausė du kambarėliai, ar kontoron, niekam tai nerūpėjo.

Niekam, tik Stinei. Bet ji neišsidavė. Slėpė savo mintis po tamsiais lygiais plaukais, niekam dėl to nesukdama galvos. Ji palengva nusirengė priešais veidrodį ir blausioje stearininės žvakės šviesoje tyrinėjo savo kūną.

Tik pirma užtraukė didžiulės lovos, kurioje miegojo vaikai, užuolaidėles.

Praėjęs vakaras jos gyveniman neatnešė nieko naujo. Išskyrus vieną dalyką: ji ėmė kovoti dėl savo vaiko dalies. Iš lėto, bet atkakliai. Dėl to jos apatiniame komodos stalčiuje atsidūrė Amerikos žemėlapis.

Stebėdama Diną, ji šio to išmoko: ką padarysi pats, bus padaryta. Arba: neklausk patarimų, jei gali apsieiti be jų.

Andersas, Johanas, Levas ir Dina pasiliko rūkomajame.

Dina sėdėjo atsilošusi ir žaidė sunkiu šilkiniu kutu prie atkaltės. Ji rūkė švelnų Havanos cigarą. Ir visai ne moteriškai, bet įgudusiai pūtė jiems virš galvų dūmų ratilus.

Andersas pasakojo apie pasiruošimus Lofoteno žūklei. Jis ketino pirma pasiųsti vieną jektą, o tada žiūrėti. Jeigu laimikis būsiąs neblogas, nesunkiai galėsiąs išruošti ir antrą. Jis vylėsi žmonių turėsiąs užtektinai. Jei pranašystės išsipildysiančios, žūklė būsianti tiesiog pasakiška. Ar Levas nenorįs prisidėti?