Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Andersas nieko nenužudys. Tačiau aš noriu jį turėti.

Tai, kad Nylsas su visais sėdėjo prie stalo ir be paliovos kalbino Levą, nuodijo Dinai valgį. Iš pradžių ji stebėjo jį su savo vos įžiūrima šypsenėle, po to ėmė reikalauti Anderso ir Levo dėmesio.

Stinė taip pat sėdėjo lyg ant adatų, kol Nylsas buvo tame pačiame kambaryje. Tarpais ji prabildavo į vaikus tyliu, griežtu balsu. Su jais ji elgėsi valdingai, bet švelniai. Nusižengdami namų tvarkai, jie šįkart sėdėjo prie stalo kartu su suaugusiaisiais. Kai baigė valgyti, jiems buvo leista nueiti nuo stalo. Sunku buvo nuvaryti vaikus į lovą. Tačiau Reinsnese rykštė nebuvo naudojama. Dina taip nusprendė. Jei sugebi joti ant laukinio arklio teparodydamas jam rimbą, dviem mažiems vaikams sutramdyti pakanka žvilgsnio.

Stinė su tuo ne visuomet norėdavo sutikti, tačiau nesiginčydavo. Jei retkarčiais būdavo priversta peštelėti Benjaminui už plaukų, tai likdavo tarp jųdviejų.

Benjaminas nesipriešindavo Stinės bausmėms, nes jos visuomet būdavo pelnytos. Be to, karščiuodamasi Stinė skleisdavo kažkokį ypatingą kvapą. Nuo pat kūdikystės šis kvapas teikdavo Benjaminui palaimą.

Jis pakęsdavo jos ranką, kai ji bausdavo įsikarščiavusi arba santūriai, kaip pakeliamos oro permainos arba metų laikai. Jis nenešiodavo pagiežos, išverkdavo ją tuoj pat.

Hana buvo kitokia. Jai reikėdavo žinoti, už ką baudžiama. Kitaip bausmė galėdavo sukelti riksmų, baimės ir keršto laviną. Kai niekas negali paguosti, tik Benjaminas.

Tą dieną, kai lensmanas su savo berniukais atkako pasisvečiuoti prieš Kalėdas, Benjaminas lyg tyčia ypač nenustygo prie stalo.

Lensmanas susierzinęs murmėjo, kaip esą blogai, kad Reinsnese du vaikai užaugę be tėviškos rankos.

Stinė nunarino galvą nutvieksta gėdos. Nylsas įsistebeilijo į sieną, tarsi vidury žiemos užtikęs neregėtą vabzdį.

O Dina nusijuokė ir abudu, Benjaminą ir Haną, pavarė nuo stalo, liepdama baigt valgyti pas Olinę.

Jie pasiėmė savo lėkštes ir patenkinti nudrožė nuo stalo nesusigėdę nė per nago juodymą.

– Negalėčiau pasakyti, jog tėvo buvimas nulėmė tai, kad aš užaugau. Ir tai žino visi.

Galėjai pamanyti, kad lensmanui į akį krislas įkrito.

Motušė Karena sutrikusi žvilgčiojo tai į vieną, tai į kitą. Tačiau nesugalvojo, ką pasakyti. Kambario nuotaika padviso aitriais kepenų taukais, kai Dina dar pridūrė:

– Augdama pas trobelninkus Helėje, Dinutė mažai jautė tėvišką ranką. O dabar ji – Reinsneso ponia.

Lensmanas taip įpyko, kad vos nepašoko. Tačiau Dagnė stipriai suspaudė jam ranką. Ji buvo griežtai įspėjusi. Jeigu jis viešint Reinsnese negalės taikiai sugyventi su Dina, ji ten daugiau kojos nekelsianti.

Nes Dinos kerštavimas bei pagiežingi atkirčiai į lensmano pamokslavimus žeidė ir Dagnę. Taip, iš tiesų tik ji ir tebuvo žeminama. Nes lensmanas buvo toks pats nepažeidžiamas kaip jūrų vėplys rujos metu.

Jis iš paskutiniųjų susivaldė ir sukrizendamas viską pavertė juokais. Netrukus jau karštai ginčijosi su Andersu apie pastogę femberinge.

Visą likusį laiką Levo akys buvo lyg pora sakalų, pakibusių virš žmonių prie stalo.

Rodos, visi buvo sukrėsti to, ką Dina nutylėjo tėkšdama savo begėdišką atsakymą.

Stinė nebepakėlė akių visą pusvalandį, kol buvo galima kilti nuo stalo.

Vakaras buvo trumpas. Namiškiai anksti nuėjo ilsėtis, o lensmano šeimyna jau kitą rytą išsiruošė namo.

Motušė Karena stengėsi užglostyti skriaudą. Negailėjo dovanų ir prieš atsisveikinant maloniai šnekučiavosi su Dagne.

Dina teikėsi pramigti, tad ji tespėjo atsisveikinti pro salės langą, kai jie jau pėdino į prieplauką.

– Linksmų Šventų Kalėdų! – sušuko ji saldžiu balsu ir pamojavo.

Tos prieškalėdinės dienos buvo kažkokios ypatingos, pradedant juodu lyg smala rytmečiu ir baigiant tamsiu pavakario švytėjimu virš įšalusių pėdsakų sniege. Karštligiška skuba palengva virsdavo vakaru ir glebia ramybe. Net ir gyvuliai užsikrėtė šiuo ritmu, nors jie beveik neregėdavo dienos šviesos.

Vėlų vakarą iš salės skambėdavo Lorcho violončelė ir visuose languose degdavo šviesos. Nebuvo daug kalbama ir apie šviesos taupymą. Šiaip žiemos metu paprastą dieną būdavo sudeginamos šešios žvakės. Po dvi vienukart. Ir dar degdavo keturios didžiosios lempos.

Kvepėjo žaliuoju muilu ir kepiniais, beržinėmis malkomis ir smilkalais. Po to, kai Olinė nusisamdė kepėją, palaimingas kvapas apgaubė virtuvę bei kamarą. Tačiau kai kurių darbų ji nepatikėjo niekam kitam. Pavyzdžiui, sviestinės tešlos minkymo. Ji gimė tarp jos miltuotų rankų ant didžiojo priestato stalo. Pro atlapotas duris žvelgiant lediniam gruodžio vakarui.

Apsivilkusi storais kailiniais, plaukus apsirišusi skepeta, ji priminė didelį triūslų žvėrį. Pamažu veidas išblyško, šaltis pražydino skruostus raudonai.

Sklindžiai buvo sukrauti į puskubilius svirno palėpėje. Pyragai – didžiojoje kamaroje. Mėsos vyniotiniai gulėjo slėgtuvuose rūsyje. Iš viralinės visą dieną girdėjosi peilio dunksėjimas, kol Olinė kimšo kapotines dešras. Varškė buvo sukrėsta į dubenis, pabarstyta cinamonu ir uždengta drobule. Duonos kepalai gulėjo kubiluose, ir jos dar turėjo užtekti kelionei į Lofoteną.

Kamaraičių ir kambarių Reinsnese tikrai buvo daug. Ir Dina būtų galėjusi pasilikti su Levu Žukovskiu dviese, jei tik būtų pasistengusi. Tačiau ir durų buvo daug. Ir visos jos atsidarinėjo bei užsidarinėjo be beldimo. Todėl Levas liko visų svečias.

Garlaivio buvo laukiama ne anksčiau kaip tarpšvenčiu. Gal tik po Naujųjų Metų!

Su Johanu Levas Žukovskis šnekėdavos apie politiką ir religiją. Su motuše Karena – apie literatūrą ir mitologiją. Jis vartė jos knygas. Tačiau prisipažino, jog rusiškai ir vokiškai skaityti jam sekasi geriau nei norvegiškai.

Levo Žukovskio niekas kitaip ir nevadino, kaip tik ponu Levu. Jis vis įbrukdavo kokį pinigą Tėjai, kai ji rytais jam kurdavo krosnį. Tačiau niekas nežinojo, iš kur jis atkeliavo arba kur ruošiasi vykti. Kai kas nors paklausdavo, jo atsakymai būdavo įtikinami, tačiau trumpi, dažniausiai be vietovardžių ir datų.

Reinsneso gyventojams ne naujiena buvo bendrauti su atvykėliais, todėl jie žiūrėjo į visa tai mandagiai ir santūriai. Kiekvienas savaip aiškinosi ruso mįsles, priklausomai nuo sugebėjimų bei intereso.

Dina suprato, kad per tą laiką jis turėjo pabūti Rusijoje, nes su savim turėjo rusiškų knygų, kurios gulėjo matomoje vietoje. Retsykiais suradusi kokią dingstį, ji įsmukdavo jo kambarėlin, kai žinodavo jį esant krautuvėje. Traukdavo į save jo kvapą. Sumišusį su tabako, odinių drabužių ir kelioninio krepšio kvapais.

Ji sklaidė knygas. Ten buvo pabrauktų vietų, tačiau jokių pastabų kaip Johano knygose. Vien neryškūs pabraukymai pieštuku.

Pačioje Levo viešnagės pradžioje Andersas pasiteiravo, kada jis paskutinį sykį lankęsis Bergene.

Levas teatsakė:

– Buvau ten vasarą.

Po to jis puolė girti jektą „Motušė Karena“, kuri tuo metu stovėjo ant kranto laukdama kelionės į Lofoteną.

– Laivai Norlane – tai tikri laivai! – pasakė jis.

Ir Anderso akys nušvito, tarsi pats būtų pirkęs jektą už savus pinigus.

Vakarais Levas, nusimetęs švarką ir liemenę, šokdavo ir dainuodavo. Galingas žemas balsas pripildydavo visą namą. Pasižiūrėti ir paklausyti subėgdavo namiškiai iš virtuvės bei ūkinių trobesių. Durys atsilapodavo, o apžilpusios tamsymečiu akys imdavo žioruoti nuo šilumos ir dainavimo.

Dina išmoko melodijas ir iš klausos pritardavo pianinu.