Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Lorcho violončelė nė karto nebuvo nukelta nuo salės. Dina tvirtino, jog toji nepakelianti nešiojimo.

Kūčių dieną sniegas nubaltino dangų. Netikėtai orai atšilo. Tai nieko gero nežadėjo kalėdinėms puotoms. Rogių keliui sugesti nereikėjo nė paros, o jūra jau ir dabar buvo nerami. Virš įlankos gyvenantys vėjai vis dar nenorėjo išsiduoti. Ir negalėjai žinoti, kiek jie buvo sukaupę jėgų.

Dina jojo pakrante, nes iškorijęs sniegas su aštria pluta po apačia buvo tikra pražūtis žirgo kojoms, smengančioms kiaurai.

Ji paleido Juodį lengva ristele, o pati žvalgėsi į apniukusį horizontą.

Norėjo pakviesti Levą pajodinėti kartu, bet jis jau buvo išėjęs į krautuvę. Norėjo, kad jis išsiduotų. Bet jis nepakartojo nieko panašaus į tai, ką buvo sakęs antrojo aukšto koridoriuje kitą dieną po gaisro.

Kakta buvo suraukta, o primerktos akys kurį laiką žvelgė sodybos link.

Trobos stovėjo susispietusios į krūvą ir iš daugybės langų eilių skleidė geltonos šviesos kūgius. Sušalusias šermukšnio uogas ir šiaudų kūlius siaubė maži dangaus vargetos trumpais sparneliais. Pilkais ir rudais plėmais baltame sniege palei trobas dryksojo gyvulių ir žmonių pėdos, mėšlas ir atliekos. Lašančių varveklių šešėliai vingiavo ant pusnių keterų aštriadantėmis kripėmis.

Dina buvo nekaip nusiteikusi.

Bet po valandos ji parjojo į arklidę šypsančiu veidu.

Tomui pasidarė neramu. Paėmęs vadeles, jis laikė Juodį, kai ji pasilenkė žemyn ir patapšnojo žirgui šoną.

– Pašerk jį kiek stipriau… – sumurmėjo ji.

– Nei kitus arklius?

Ji sutriko ir pakėlė akis.

– Daryk, kaip išmanai.

– Ar galiu pasiimti porą laisvų dienų tarpušvenčiu? – paklausė jis. Stovėjo spardydamas ledo gabalą su įšalusiu arklio mėšlu.

– Tik pasirūpink, kad kas nors būtų tvarte ir arklidėje, – tarė ji abejingu balsu ir jau buvo beeinanti.

– O ponas Levas dar ilgai čia bus?

Klausimas jį išdavė. Jis reikalavo pasiaiškinti… Prisiėmė teisę klausinėti.

Rodės, Dina tuoj tuoj rėš triuškinantį atsakymą. Bet staiga ji susilaikė.

– Ne, ką gi Reinsnese ilgai veikti, Tomai?

Ji atsišliejo į jį.

Jis pagalvojo apie pirmąją rūgščią žolę tarp dantų pavasarį. Drėgną vasarą…

– Žmonės atkeliauja ir iškeliauja… – pridūrė ji.

Kažką jam reikėjo atsakyti. Išsiblaškęs jis patapšnojo arklį.

– Linkiu linksmų Kalėdų!

Jo akys glostė jos lūpas. Plaukus.

– Tikiuosi, prieš eidamas namo suvalgysi Kūčias, – nerūpestingai ištarė ji.

– Geriau šio to pasiimčiau, jei galima.

– Galėsi ir pavalgyti, ir pasiimti.

– Ačiū.

Ūmiai ji pyktelėjo.

– Ar nesiliausi vaizdavęs baisiai nelaimingo, Tomai?

– Nelaimingą?

– Vaikštai lyg žemę pardavęs! – išrėžė ji. – Menka kiek – atrodai kaip per laidotuves.

Stojo mirtina tyla. Tuomet vyriškis įkvėpė oro. Giliai. Tarsi ruoštųsi vienukart užpūsti visas lajines žvakes.

– Kaip per laidotuves, Dina? – galų gale ištarė jis, pabrėždamas kiekvieną žodį.

Jis žiūrėjo jai į akis. Pašaipiai?

Po to viskas praėjo. Raumeningi pečiai suglebo. Jis įvedė arklį vidun ir padavė avižų, kaip ji buvo liepusi.

Levas buvo ką tik išėjęs iš savo kambario, kai ji užlipo laiptais aukštyn.

– Eik šen!

Dina ištarė tai įsakmiu tonu, be jokios įžangos. Levas nustebęs pažvelgė į ją, tačiau pakluso. Dina atlapojo salės duris ir pakvietė jį vidun.

Nuo jo atvykimo dienos pirmą kartą su juo buvo viena. Mostelėjo į vieną iš kėdžių prie stalo.

Jis atsisėdo ir rankos mostu pakvietė ją sėstis šalia. Tačiau ten jau buvo įsitaisęs Jakobas.

Ji panoro nusimesti jojimo švarką. Jis atsistojo padėti. Atsargiai ištiesė švarką ant milžiniškos lovos.

Nekreipdama dėmesio į Jakobą, ji atsisėdo prie stalo. Jie buvo lyg dvi figūros drobėje. Jakobas sėdėjo ir žiūrėjo į juodu.

Nė vienas nekalbėjo.

– Dina labai rimta, – pradėjo Levas. Ir keldamas koją ant kojos, pažiūrėjo į violončeles. Nužvelgė langą, veidrodį, lovą. Ir galiausiai vėl grįžo prie Dinos veido.

– Aš noriu žinoti, kas tu.

– Būtinai šiandien? Per pačias Kūčias?

– Taip.

– Aš pats visą laiką bandau suprasti, kas aš esu. Ir kur mano namai, Rusijoje ar Norvegijoje.

– Ir iš ko valgai duoną, kol bandai tai suprasti?

Jo žalios akys sužioravo.

– Iš to paties kaip ir ponia Dina, iš savo protėvių dvaro ir turtų. – Jis atsistojo, nusilenkė ir vėl atsisėdo. – Ar tamsta pageidautum, kad iš anksto susimokėčiau už nakvynę?

– Nebent žadėtum rytoj išvykti.

– Skola auga sulig kiekviena diena ir naktim. Galbūt reikėtų palikti užstatą?

– Aš jį jau turiu. Puškino poezija! Be to, pas mus nepriimta iš svečių imti pinigų. Dėl to mums taip ir rūpi, kas gyvena po mūsų stogu.

Jo galva dirbo. Slankiojo du kauburėliai. Po vieną ties kiekvienu žandikauliu.

– Atrodai nedraugiška ir suirzusi, – išrėžė jis.

– Taip nėra. Bet tu nuo manęs slapstaisi.

– Prie Dinos nėra taip paprasta prieiti… nebent kai ji groja. Bet tada juk nekalbėsi su ja.

Ji nuleido negirdom ironiją.

– Tu sakei… prieš išplaukdamas… kad meiliniesi man. Ar tai tebuvo tušti pliauškalai?

– Ne.

– Ką tu turėjai galvoje?

– Ne taip lengva paaiškinti, kai esi tardomas. Iš žmonių esi įpratusi gauti tokius atsakymus, kokių pageidauji, ar ne? Konkrečius atsakymus į dalykiškus klausimus? Tačiau meilintis moteriai, su kuria susipažįsti, anaiptol nėra konkretu. Tai yra jausmų išbandymas. Kuriam reikalingas taktas ir laikas.

– Ir tu tai vadini taktu ir laiko išbandymu, kai sėdi ir pliurpi kontoroje su Nylsu?

Levas nusijuokė. Atidengdamas visą dantų eilę.

– Tiek ir tenorėjau iš tavęs, – iškošė ji ir atsistojo. – Gali eiti! – pridūrė.

Jis nunarino galvą, tarsi norėdamas paslėpti savo veidą. Staiga pakėlė į ją akis ir ištarė maldaujamu balsu:

– Nebūk tokia pikta. Geriau pagrok man, Dina!

Ji papurtė galvą. Bet vis dėlto pakilo ir nuėjo prie instrumentų. Paglostė Lorcho violončelę, nenuleisdama nuo vyriškio akių.

– Apie ką tu kalbiesi su Nylsu? – atžariai paklausė ji.

– Tu nori viską žinoti apie visus? Laikyti savo rankose?

Ji neatsakė. Tik palengva glostė instrumentą, sukdama didelius ratus. Vedžiojo pirštais palei instrumento briaunas. Kambaryje girdėjosi silpnas brūženimas. Šnabždesys iš anapus.

– Mes kalbamės apie Reinsnesą. Apie krautuvę. Apskaitą. Nylsas – kuklus žmogus. Labai vienišas… Bet tikriausiai tu tai žinai? Jis sako, kad Dina su niekuo nesitarianti ir viską kontroliuojanti.

Pauzė. Dina tylėjo.

– Šįryt mes kalbėjome, jog būtų neblogai išplėtus krautuvėlę ir patalpas padarius šiuolaikiškesnes. Būtų šviesiau. Ir prekių daugiau tilptų. Ir dar – kad galima būtų užmegzti ryšius su Rusija ir gauti iš ten kai kurių prekių, kurias sunkiau rasti čia, vietoje.

– Tu aptarinėji Reinsneso reikalus su vienu iš samdinių, bet ne su manim?

– Maniau, jog tamstai, kaip moteriai, rūpi kiti dalykai.

– Kokie gi?

– Vaikai. Namų ruoša.

– Tuomet tamsta nedaug išmanai apie tai, kokie rūpesčiai gula ant nakvynės namų savininko našlės pečių! Aš pageidaučiau, kad Reinsneso reikalus aptarinėtum su manim, o ne su mano pavaldiniais! Beje, kuo tave taip domina Reinsnesas?

– Man įdomios tokios mažos bendruomenės. Tai visas pasaulis gerąja ir blogąja prasme.