Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Atrodė, jog Levas svarsto, po to iš lėto atsakė nemanąs, jog tinka tokiam darbui. Be to, turįs reikalų pietuose, Tronjeme.

Dina skvarbė jį akimis.

– Ar galima paklausti, kokie reikalai?

– Turiu paimti vieną kalinį, kurį reikės lydėti į šiaurę iki Vardės. Jis nuteistas kalėti, o bausmę turės atlikti Vardėhuso tvirtovėje.

– Nori pasakyti, kad vežioji žmones į bausmės atlikimo vietas? – paklausė Dina.

– Taip, – paprastai atsakė jis, gurkštelėjo punšo ir įžūliai nužvelgė visus iš eilės.

– Argi tai užsiėmimas? – nepatikliai paklausė Andersas.

– Ne blogesnis už bet kurį kitą.

– Betgi vargšai žmogeliai?

Dina nusipurtė ir atsitiesė kėdėje.

– Visi mes turime savo kalėjimą, – tarė Levas.

– Tai kas kita, – pasakė Andersas.

Jis stengėsi neparodyti, kaip giliai jį sukrėtė tai, kuo šis rusas užsiima.

– Ir dažnai lydi tuos kalinius? – paklausė Dina.

– Ne, – tarstelėjo jis.

– Kaip tu ėmeisi tokio darbo? – paklausė Johanas.

Ligi šiol jis sėdėjo tyliai, be žodžių ir buvo gerokai išmuštas iš vėžių.

– Iš avantiūrizmo ir tinginystės! – nusijuokė Levas.

– Bet kodėl gi tau nesiėmus rimtos prekybos… vietoj tos prekybos kaliniais, – pratarė Andersas.

– Tai ne prekyba. Ji ir nėra mano pomėgis. Tai veikiau bendravimas su žmogumi sunkiomis aplinkybėmis. Mane domina žmonės. Iš jų išmokstu ir šio to naujo.

– Man galva neišneša, – sumišęs tarė Andersas.

– Ir ko gi tave kaliniai išmoko? – įsikišo Dina.

– Kad žmogų pažinsi iš to, ko jis nedaro nuolatos!

– Biblijoje parašyta, kad apie žmogų reikia spręsti iš jo darbų. Ar ne taip, Johanai? – tarė Dina.

Dabar ji sėdėjo tiesi kaip styga.

– Taip ir yra, – krenkštelėjęs tarė Johanas. – Bet, žinoma, mes daug ko galime nežinoti apie nelaimingą žmogaus dalią.

– Nylsas, pavyzdžiui, daro tai, ko iš tikrųjų nenori daryti, nes šiuose namuose yra svetimas. Jeigu jis jaustų, kad čia jo namai, viską darytų kitaip, – tarė Levas.

Andersas prasižiojęs pažvelgė į jį.

Dina palinko į priekį.

– Papasakok mums apie tai, Levai Žukovski!

– Aš nežinau, kaip Nylsas su Andersu pateko dvaran. Girdėjau jų istorijas. Jos labai panašios. Vis dėlto kažkas šiuose namuose stumia Nylsą į šalį ir globoja Andersą.

– Ir kas gi tai? – švelniai paklausė ji.

– Aš manau, tai Dinos elgesys, kuriuo privalo sekti ir kiti.

Galėjai girdėti apie langus šiušantį sniegą. Tylų įspėjamą šlamesį.

– O kodėl aš turėčiau stumti Nylsą į šalį?

– Šito aš nežinau.

– Galbūt galėtum paklausti jį arba dar ką nors?

– Aš klausiau Nylsą.

– Ir ką jis pasakė?

– Kad nieko nepastebėjęs.

– Ir galbūt tau tai pasako, kad Nylso sąžinė negryna? Kaip parazitais užleista švari lova.

– Gali būti, – atsakė Levas.

Andersas sunerimo. Pokalbis, jo nuomone, darėsi negarbingas.

– Nuo jo Stinė tapo nėščia, o jis atsisakė tėvystės! – su baisia panieka tėškė Dina.

– Tokios niekšybės vyrams išeina netyčia. Ir žmonių už tai nebesodina į cypę.

– Taip, bet galgi vertėtų pasodinti tuos, kurie suvedžioja žadėdami vesti, – tarė Dina.

– Galbūt. Bet tada kalėjimai būtų perpildyti. Kur tokiu atveju dėti žudikus?

– Žudikus?

– Taip. Tuos, kurie laikomi pavojingais. Tuos, kurie susilaukia visų pasmerkimo.

Kažkurioje kūno vietoje jai išdygo pagalbos prašanti ranka. Jertrūdos ten nebuvo! Lorchas! Jis buvo aklinoje tamsoje.

– Jau vėlu, – lengvai tarė ji ir atsistojo.

Johanas sėdėjo timpčiodamas švarko atlapus. Jo manymu, tas pašnekesys mažai turėjo ką bendra su Kalėdomis.

– Aš negaliu patikėti, kad kas nors Reinsnese nepagarbiai elgtųsi su Nylsu. Jis turi mūsų pasitikėjimą – darbą, pastogę ir duonos. Kad jis keistokas, to negali paneigti. Bet dėl to negalim kaltinti Dinos, – pabandė užbaigti pokalbį Johanas.

Jis vėl keletą sykių krenkštelėjo.

– Aš manau, jis jaučiasi toks atstumtas, kad nori išvykt į Ameriką, – pasakė Levas lyg pats sau. Tarsi neišgirdęs, ką kalbėjo Johanas.

– Į Ameriką? – nepatikliai tarstelėjo Andersas.

Dinos veidas pavirto kauke.

– Vieną dieną prieš Kalėdas jis studijavo Amerikos žemėlapį. Aš jį užklupau netyčia ir paklausiau, ar jis nesiruošia išvažiuoti. Jis taip pasakė, kad, matyt, iš tikrųjų puoselėja tokią mintį, – pasakė Levas.

– Bet jis nėra prasitaręs apie tai nė puse lūpų! O kiek tai kainuotų! – sumurmėjo Andersas.

– Tikriausiai susitaupė, – tarė Levas.

Tą akimirką Dinos akys aiškiai pagyvėjo. Ji vėl atsisėdo. O vienas batas, kurio nebuvo iki galo apsiavusi, paklypo.

Skaičiai? Skaičių kolonos ėmė kilti kambario paneliu. Jie slinko kaip šešėliai išilgai šilkinių tapetų. Jie darėsi tokie ryškūs!

Dina žiūrėjo ir klausėsi ištempusi ausis.

– Susitaupė? Ką jis galėjo susitaupyti? – paklausė Andersas. – Mano pajamos šiuo metu didesnės nei jo, nes prekiaudamas jektomis gaunu pelno procentus, ir vis tiek neturiu ko taupyti! O Nylsas gauna tik atlyginimą…

Jis tarsi atsiprašydamas pažvelgė į Diną ir Johaną, jei kartais jo kalba jiems būtų pasirodžiusi per daug stačiokiška.

– Jis neturi tiek daug išlaidų kaip tu, Andersai, nes jo gyvenimo būdas kitoks. Jis galėjo taupyti ne vienerius metus, – atšovė Dina.

Tada ji apsiavė batą ir susivarstė kaip reikiant, kad neišsisuktų kojos. Suglėbė sijonus ir vėl atsistojo.

Nuo Levo ji buvo nutolusi ne mažiau kaip nuo Grįžulo Ratų.

– Jau vėlu, – pakartojo ji ir žengė per kambarį prie durų.

– Mano nuomone, jeigu jums Nylsas reikalingas krautuvėje, jį reikia priimti į draugę. Kitaip jūs jį prarasit, – lėtai ir aiškiai už Dinos nugaros pasakė Levas.

– Tai panašu į tiesą, – sumurmėjo Johanas. – Aš pastebėjau, kad kažkas ne taip. Jis rašė tokius keistus laiškus… Kol aš mokiausi pastoriumi…

Dina atsigrįžo taip staigiai, kad sijonai išsiskleidė į šalis.

– Tas, kas nesielgia kaip žmogus ir kratosi atsakomybės, niekur neturės ramumo, – išrėžė ji. Staiga pritrūkusi oro.

– Bet ne žmonės turi teisti, – pasakė Johanas.

– Niekas ir neteisia! – atšovė ji.

– Tai ne visai teisinga, – sumurmėjo Andersas. – Nylsas nežino, kaip ištaisyti padėtį. Tai pasidarė neįmanoma. Negi jis galėjo vesti Stinę vien dėl vaiko.

– Kodėl gi ne? – suurzgė ji.

– Betgi Dieve mano… – nutęsė Andersas.

– Teisybė, jis pasielgė nedorai, tačiau nė vienas iš mūsų nėra apsaugotas nuo nuodėmės, – tyliai pasakė Johanas. – O Stinė dabar juk jaučiasi kuo puikiausiai, – pridūrė jis.

– Stinė nesijaučia kuo puikiausiai! Ji čia dūsta. Kol jis planuoja kelionę į Ameriką! Bet tegul, taip bus geriau! Visiems. Oras bus grynesnis. Ir kvėpuoti bus lengviau.

– O kaip su krautuve?

Johanas nebežinojo, kaip prieštarauti. Tik jautė pareigą ką nors sakyti.

– Nebijok, atsiras žmonių, – ramiai atsakė Dina. – Bet jis juk dar neišvažiavo!

– Girdėjau kažką šnabždantis krautuvėje, kad labiausiai Nylsas norėtų ponios Dinos, – pasakė Levas.

Rodės, jis nenori nusileisti. Dina jau būtų buvusi už durų. Dabar jau per vėlu. Ji negalėjo nesustoti.

– Šit kaip! Levas Žukovskis pataria ištekėti už jo, kad jis nebesijaustų nustumtas į šalį?

Savo kreiva šypsenėle ji atsitvėrė nuo jų.