Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

– Atleisk! Tai buvo negražu iš mano pusės! – atsiprašė Levas ir pakilęs nusilenkė. Tuomet nuskubėjo per kambarį ir palaikė jai duris. Jis palinkėjo labos nakties, ir abu liko už durų.

Žvakė koridoriuje buvo nudegusi iki pat žalvarinės žvakidės. Tamsu. Pro aukštą langą sruvo mėnesiena, įsprausdama juos į lango rėmo groteles.

Strypai gulė ant jo veido, pečių. Juodu judėjo tame pačiame narve.

Lipant laiptais aukštyn, jis apglėbė ją per liemenį. Lentos, kaip visada, negarsiai girgždėjo. Jo klubai lietė jos klubus. Žodžiai, jo neseniai ištarti, ir jų sukeltos bangos nusirito tolyn. Jų nebebuvo, ir tiek. Tuščia.

Jo buvimas sunkiai slėgė. Kažkur giliai, giliai skraite.

– Pasigailėk Nylso, – sušnabždėjo jis, kai jie pasiekė palėpę.

– Tai ne nuo manęs priklauso, – atsakė ji pyktelėjusi, kad jis vėl prakalbo ta tema.

– Tau būtų ramiau.

– Man nereikia ramybės.

– Tai ko gi tau reikia?

Ji suspaudė jį abiem rankom per klubus ir prisitraukė artyn. Tada atsagstė ant krūtinės jo marškinius ir sukišo rankas.

Sagė, kurią ji išsegė jam iš apykaklės, badė jai delną.

Tada ji išsprūdo iš jo glėbio ir smuko į salę. Viskas įvyko labai greitai. Buvo be galo tamsu. Galbūt juodviem tai prisisapnavo. Abiem atskirai.

3 Skandinaviška degtinė su prieskoniais.

16 skyrius

DŽIŪGAUKITE VIEŠPAČIUI, VISOS ŠALYS; TARNAUKITE VIEŠPAČIUI SU LINKSMYBE; ĮEIKITE JO AKIVAIZDON SU DŽIŪGAVIMU. ŽINOKITE, KAD VIEŠPATS YRA DIEVAS; JIS PADARĖ MUS IR MES JO ESAME (…).

(Ps 100, 1–3)

Pirmąją Kalėdų dieną jie išsirengė į bažnyčią. Plaukė femberingu. Johanas ne per seniausiai buvo paprašytas pasakyti pamokslą, nes pastorius sirgo.

Tai buvo didelis įvykis, ir motušė Karena, suvystyta pagal visas taisykles, kaip koks ryšulėlis buvo nugabenta laivan.

Ji šypsojosi, be perstogės linkčiojo visiems, o jos didžiavimuisi Johanu nebuvo ribų.

Pastorius nesikėlė iš lovos, tačiau jo žmona atėjo.

Motušė Karena buvo įkurdinta pirmajame suole šalia jos. Dina ir visi kiti Reinsneso žmonės sėdėjo antrame suole.

Levas savo noru prisėdo bažnyčios gale.

Milžiniškos mūrinės sienos. Žvakės. Šešėliai, glūdintys kertėse, kur neprasiskverbia nei dienos, nei žvakių šviesa. Giedamos psalmės. Didžiuliuose Dievo namuose žmonės pasijuto menki. Jie glaudėsi vienas prie kito ieškodami šilumos.

Evangelija pagal Joną: „Šviesa spindi tamsoje ir tamsa jo neužgožė.“, „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.“

Per tas kelias prieškalėdžio dienas Johanas spėjo gerai pasiruošti. Repetavo stebint motušei Karenai. Veidas buvo smarkiai išblyškęs, o akys išgąstingos. Tačiau balsas buvo tvirtas kaip uola.

Jis kalbėjo apie palaimą būti Kristuje. Apie pasiruošimą priimti apreiškimą bei išganymą. Apie nuodėmės bejėgiškumą žmogui įsileidus šviesą. Nesą žmogui didesnio stebuklo už Kristų ir Jo Malonę.

Motušė Karena linksėjo ir šypsojosi. Kiekvieną žodį ji mokėjo atmintinai. Kad ir kokia sena, jos galva vis dar buvo nelyginant komoda. Ką jon įdėdavo, tą ir rasdavo vos prireikus.

Žmonėms patiko pamokslas, ir po mišių jie spietėsi apie Johaną šventoriuje.

– Iš tiesų galima buvo pasisemti ramybės, – pasakė pastorienė, spausdama Johanui ranką.

Iš kiekvienos burnos virto tirštas garas. Jis liejosi į vieną debesį virš jų galvų. Būrelis iš lėto patraukė į pastoriaus sodybą gerti kavos.

Dina neskubėjo. Iš pradžių užsuko į būdelę. Viena.

Galų gale šventorius ištuštėjo. Siauru sumintu takeliu ji apėjo bažnyčią, kol atsidūrė jūros pusėje. Tuomet ji užsilipo ant gynybinio pylimo keteros. Šioje bažnyčioje galima gintis. Platus vaizdas į jūrą ir storos sienos.

Kol Dina žvelgė į kalnagūbrį kitoje fiordo pusėje, Jertrūda ten paskleidė milijonus perlamutrinių kriauklelių. Spindėjimas buvo toks ryškus, kad užgožė garsus, sklindančius nuo pastoriaus sodybos. Laiveliai ant jūros kranto buvo lyg užburti skenduoliai, kurie drykso ir kažko laukia.

Ji stovėjo pasislėpusi nuo žmonių akių. Užstota milžiniškos mūrinės bažnyčios.

Tuomet Jertrūdos spindesį perskrodė jo žingsniai.

Pro zakristiją juodu įžengė tuščion bažnyčion. Iš pastoriaus sodybos šių durų nesimatė. Dabar, kai žvakės užgesintos, viduje buvo visiškai tamsu.

Jų žingsniai aidu atsimušė nuo mūrinių sienų. Jie perėjo išilgai bažnyčios nuo altoriaus iki durų. Vienas greta kito, nepersimesdami nė vienu žodžiu. Pakilo laiptais aukštyn, kur vargonai. Ten buvo dar tamsiau nei apačioje. Vargonai, nebylūs ir sunkūs, dūlavo virš jų galvų.

– Manau, mums reikia palaiminimo, – tarė jis.

– Taip, bet žvake teks pasirūpinti patiems, – atsakė ji, lūpomis prigludusi prie jo kaklo.

Altorius turėjo būti apdengtas šilku ir uždegtos vaškinės žvakės. Beržo šakelės vazose per visą bažnyčios vidurį turėjo kvepėti vasara. Ar bent jau grubios medinės grindys turėjo būti iššluotos. Tačiau pasiruošimams nebuvo laiko.

Jie beveik nematė vienas kito. Bet kraujas smarkiai tvinksėjo visose venose ir arterijose. Laikas buvo tiksliai apskaičiuotas. Tačiau jo pakako visam pašventinimui.

Jo randas jai buvo kelrodis audrai įsisiautėjus. Kelio atgal nebuvo.

Prieš išnirdamas palei mūro sieną, Levas įsitikino, ar zakristijonas tikrai išėjo namo. Liudininkų jie galės pasikviesti kitą kartą. Vieta nebuvo pasirinkta iš anksto. Bet jeigu jau taip išėjo, geresnės katedros jie nebūtų suradę visame Norlane.

Pastoriaus namuose buvo šventiškai padengtas kavos stalas.

Lensmanas ir Johanas sėdėjo šalia Bergeno pirklio, kuris apsigyveno parapijoje ir gavo leidimą atidaryti nakvynės namus. Tuo papiktindamas ne vieną, nes kėlė grėsmę prekybai Reinsnese.

Kalba sukosi apie ledynus. Bergenietis stebėjosi, kad čia, šiaurėje, jų tiek nedaug, nors kalnai labai aukšti! Ir kiaurus metus garuojanti jūra! Vestlane, ypač Sogne, klimatas švelnesnis, o ten dar ir kokie ledynai…

Lensmanas ėmėsi aiškinti kaip tikras žinovas. Jūra čia nesanti tokia šalta, kaip daugeliui gali atrodyti. Be to, esama šiltų srovių.

Johanas pritarė lensmanui. Jis dar ir nuo savęs pridūrė, kad šalies pietuose turi toli palikti spygliuočių ribą, jei nori užeiti beržų keružių bei geltonųjų gervuogių, o čia, šiaurėje, tankiakeriai ir tankialapiai beržai auga iki pat jūros. Gervuogės sirpsta net salose ir pakrantėse!

Tačiau dorai taip niekas ir nesugebėjo paaiškinti tokio painaus botanikos ir gamtos klausimo.

Motušė Karena pasakė, jog Dievas, būdamas išmintingas, nevienodai skyrė žmonėms. Matyt, Jis supratęs, jog šiaurėje būtina leisti geltonosioms gervuogėms ir beržų kerams želti iki pat jūros. Ir kad Jis apsaugojęs šiauriečius nuo baisiųjų ledynų, nes šie ir taip nemažai vargsta. Tie šaltieji metų laikai! Rudeninės audros ir nederliaus metai! Ir žuvų nenuspėjami keliai jūroje. Kai pagalvoji, Dievo pasielgta išmintingai!

Pastorienė pritarė draugiškai linktelėdama. Kiek mažiau apsišvietę žmonės iš aplinkinių dvarų taip pat linksėjo – po to, kai pastorienė parodė savo pritarimą. Taip ir turėjo būti.

Tačiau Johanas nebuvo linkęs komentuoti motušės Karenos ledynų kilmės bei paplitimo teologinio aiškinimo. Jis tik meiliai žiūrėjo į ją ir tylėjo.

Pirklys nepagarbiai praleido pro ausis senosios damos žodžius. Jis pasakė, esą jo galva neišnešanti, kodėl ne visuomet aukščiausios kalnų viršūnės būna padengtos ledu. Dažnai, girdi, neįmanoma rasti nei kokio nors ryšio, nei dėsningumo.