Jam vaidenosi baltas Dinos kūnas kito glėbyje priešais ketinę krosnį, apšviestas kandeliabro ant veidrodžio staliuko. O lova su baldakimu jam nedavė ramybės nei dieną, nei naktį, todėl jis beveik nepalietė gausių ir puikiai pagamintų kalėdinių valgių.
Tomas ėmė vengti virtuvės, užeidavo ten tik perkąsti, kai būdavo tikras, jog rusas sėdi troboje.
Salėje iš tiesų būta dviejų šešėlių. Ji atsivedė jį šeštą naktį po Kalėdų. Rizikuodama išsiduoti visiems namams. Johanui. Motušei Karenai! Geismas buvo lyg vilkas vedlys. Galbūt pilkas ir nematomas kitiems, bet jai jis buvo vien raudoni nasrai su iššieptais aštriais dantim ir aitriu kvapu. Nebijantis mirties, alkanas ir įtūžęs.
Todėl ji atsikėlė iš lovos ir iš naujo apsirengė visus drabužius. Susišukavo plaukus ir išsėlino į tamsų koridorių, kuriame nebuvo nė vieno lango. Ji užgrūdo Jakobą už baltinių spintos ir pasuko tiesiai prie reikiamų durų. Atsargiai nuspaudė cypiančią žalvarinę durų rankeną ir įsmuko vidun.
Jis laukė jos kaip ištikimas asmens sargybinis. Tiesa, be batų ir marškinių, vienom kelnėm. Atrodė, lyg būtų sėdėjęs, skaitęs ir viena ausimi klausęsis, ar nepasigirs koks ženklas.
Svečių kambarys nebuvo pritaikytas būti dviese. Pernelyg plonos sienos juos būtų išdavusios Andersui ir Johanui. O iš abiejų salės šonų kambariai buvo tušti. Ji dviem pirštais užgesino žvakę. Žaibiškai ir nepalaižiusi pirštų.
– Eime! – sušnabždėjo.
Tarsi viskas būtų buvę numatyta iš anksto, vyriškis nusekė iš paskos.
Salėje Dina lengviau atsikvėpusi pasuko spynoje raktą ir nusivedė augalotąjį vyriškį prie lovos. Jis norėjo kažką sakyti, bet prie pat jo lūpų ji be garso sušnypštė.
Jis juokėsi savo spindinčiom žaliom akim. Rimtai šypsojosi nelyginant maldoje paskendęs Buda.
Porą kartų užsimerkęs atkragino galvą. Ji buvo be galo arti. Tačiau iš pradžių jis nelietė jos.
Pasirodė, jog senoji Jakobo lova su baldakimu buvo per silpna tokiam išbandymui, todėl jiems teko persikelti ant grindų. Tik dar pasitiesė gagų pūkų antklodę su prabangiu damasto užvalkalu ir paklodę.
Jis sotinosi žaismingai, bet godžiai. Juokėsi joje. Be garso ir geidulingai. Tarsi seni kalnai, kurie slopina savy aidą, bijodami sutrikdyti saulę. Arba kaip plaukiantys debesys, kurie nenori išgąsdinti naktinės rasos bruknių uogienojuose ir erelio jauniklių uolos plyšyje.
Ji buvo tarsi veržli upė, plukdanti laivę tvirtu, vandenis skroste skrodžiančiu korpusu. Pirmagaliu forsuojanti slenksčius ir akmenis. Jos krantai, godūs visaėdžiai, lyžčiojo bortus.
Prieš paskutinį slenkstį, kur jis turėjo atitekti kriokliui, dugnas trūko pusiau ir nugrimzdo į gelmę kartu su juo.
Seklumose girdėjosi vien šnabždesys. Tačiau vandenys grumėjo ir šniokštė, o jos krantai tebebuvo tokie pat išalkę. Tuomet jis vėl ėmė bakštinti laivę. Pakeltu į orą kiliu ir be irklų, tačiau valingai ir stipriai. Nuo kranto dryktelėjo didžiulis žvėris ir iškando jam gilią, mirtiną žaizdą.
Tuomet jis atsidūrė krioklyje.
Lova su baldakimu ramiai stūksojo kambario vidury, tarsi suvokdama savo senatvę ir negalią.
Nieko panašaus jai dar nebuvo tekę matyti. Atrodo, ji dar labiau apsunko. Keturiais kertiniais stulpeliais ir solidžiu galvūgaliu, ji nepastebimai ir su jai nebūdingu rūpesčiu bandė slopinti kiekvieną garsą kambaryje.
Tačiau lova su baldakimu nepadėjo išlaikyti Jakobo toliau. Jis painiojosi po kojomis kaip vienišas vaikas. Galėjai varyti nevaręs.
Ir Jakobas nesitraukė, kol tvartuose pradėjo garsintis gyvuliai, o iš už Bloflogeto išniro žiemiška ryto skraistė.
Stojo šaltos dienos ir naktys. Dangus pagavo vartalioti savo vidurius. Akinamai žalia šiaurės pašvaistė su raudonais ir melsvais žarnų gaureliais pakraščiuose. Juodame žvaigždėtame danguje viskas bangavo liūliavo.
„Princas Gustavas“ atšliaužė lyg nelauktas žaltys.
Dina vėl įniko žingsniais matuoti palėpę.
TREČIOJI KNYGA
1 skyrius
VIENI DALINA, KĄ TURI SAVO, IR DAROSI TURTINGESNI; KITI GI PLĖŠIA NE SAVO, IR JIE VISUOMET NETURTE.
(Pat 11, 24)
Jaunoji siuvėja, kurią jie nusisamdė prieš Kalėdas, pasiliko dvare. Kai mergina baigė darbą, paaiškėjo, jog ji neturi kur dingti.
Kai ji susirinko visas skiautes bei siūlų riteles ir išsišlavė klėtelę, Stinė rado ją su paltu sėdinčią šalia kartoninio lagaminėlio, surišto virvele, ir raudančią. Sutartis pasibaigė, ir jai reikėjo išsikraustyti.
Iš Stinės niekam nepavyko išpešti, kokia iš tiesų buvo ta graudi istorija. Viena buvo aišku, jog nevalia jos išprašyti iš dvaro prieš pat Kalėdas. Nes įvykis nuskambėtų per visą parapiją ir Reinsnesui neatneštų šlovės.
Mergina buvo pristatyta valyti krautuvės ir kontoros, pasibaigus prekybai ir atslūgus žmonių srautui. Tabaku priterštos grindys buvo grubios ir atšerpėjusios. Bet ji nesiskundė.
Vieną dieną eidama pro kamarą, Dina išgirdo siuvėją plepant su Anete. Buvo minimas Nylso vardas.
– Jis iškart prisistato, vos tik imu plauti kontorą, – pasakė mergina.
– Nebijok, gali jį ir apšaukti. Jis nėra joks ponas, – tarė Anetė.
Dina sustojo už atvertų durų.
– Ne, aš nebijau. Tik kažkaip nejauku. Jam, matyt, iš tikrųjų ne visi namie, – rimtai pasakė ji. – Vieną sykį lyg koks patrakėlis nei iš šio, nei iš to kad puls stumdyti praustuvės stovą!
– Praustuvės stovą!
– Taip, kur stovi kontoroje. Tai buvo per Kūčias, kai Olinė pasiuntė mane patikrinti krosnies, nes niekam daugiau neužtenka proto pagalvoti, kad bet kurią dieną gali kilti gaisras dvare, kur žaibas jau kartą trenkė į tvarto stogą… Štai tada aš jį ir mačiau! Jis buvo užsidengęs langą, bet iš arti vis tiek galėjau matyti. Jis stumdė praustuvės stovą! Patupėjo susilenkęs, pažiūrėjo į kažką kamputyje. O tada su didžiausiu bildesiu vėl nustūmė į vietą ir užsirūkė. Negi taip elgsis viso proto žmogus?
Jau buvo mėlyna šviesa spindinčios vasario dienos.
Nepasibeldusi ji įžengė į kontorą pas Nylsą. Šis kilstelėjo galvą nuo savo popierių ir pasilabino. Kambaryje buvo šilta. Pūkščianti ir žaižaruojanti krosnis stovėjo kertėje.
– Nylsas kaip visada dirba savaitgaliais? – užvedė ji kalbą.
– Taip, maniau, sutvarkysiu šį tą prieš Andersui grįžtant iš žūklės. Čia nemažai darbo…
– Aš manau.
Ji žengė prie solidaus rašomojo stalo ir atsistojo sukryžiavusi rankas ant krūtinės. Jį ėmė pilti prakaitas. Nemalonus lipnumas stingdė žodžius ir mintis.
– Ką aš čia norėjau pasakyti?.. A, tiesa – girdėjau, ruošies į Ameriką?
Jis nežymiai krūptelėjo. Ties smilkiniais žilstelėję plaukai vos vos pašiuro. Jis sėdėjo su marškiniais, atsisagstęs liemenę. Kaklas buvo gyslotas ir liesas, rankos tokios pat.
Jis buvo gana išvaizdus vyras. Nors dirbo krautuvės tarnautoju, buvo stangraus ir tvirto stuomens. Turėjo tiesią nosį ir kone aristokratiškus bruožus.
– Kas taip kalba? – paklausė jis, laižydamas išdžiūvusias lūpas.
– Visai nesvarbu. Bet aš norėčiau sužinoti, kaip yra iš tikrųjų.
– Ar Dina paėmė Amerikos žemėlapį nuo stalo?
Jis surado jėgų šiokiam tokiam puolimui. Ir akimirką buvo patenkintas.
– Ne. Tu ir žemėlapį įsigijai? Jau taip toli nužengei? Tai į kurią vietą žadi vykti?
Jis įtariai žvelgė į ją. Dabar abu stovėjo vienas priešais kitą. Jis pasirėmęs į stalo kraštą delnais, pakėlęs į ją veidą.
Jis staigiai atsitiesė vos nenuversdamas rašalinės.
Читать дальше