Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Ji stovėjo žiūrėdama nuo stataus skardžio žemyn, kur kažkada nuvirto rogės.

Aš esu Dina. Jakobo duburyje nėra. Jis pas mane. Jis nėra baisiai sunkus. Tik įkyrus. Visuomet pučia į mane kvapą. Jertrūdos nėra aviečių brūzgyne ant kalvės pamatų Fagernese. Klyksmas yra. Jis varva ant žemės, kai delne traiškau uogas. O Jertrūdos veidas vėl tampa sveikas. Kaip Lorcho violončelė. Aš už juos visus skaičiuoju ir renkuosi. Jiems reikia manęs.

Ji užlipo ant arklio neparuošusi gyvulio kaip paprastai. Žirgas krūptelėjo ir sužvingo. Šalia tarpeklio jis jautėsi nesmagiai. Vis nedavė ramybės atsiminimai. Ji skardžiai nusijuokė ir patapšnojo jam karčius.

– Nuo! – riktelėjo ji, trūktelėdama pavadį.

Kelionė buvo varginanti. Į vietą jie nusikasė tik vėlyvą popietę. Tarpais tekdavo klampoti pirma arklio, nes jo kojos giliai smego į patižusį sniegą.

Kai ji pasiekė pirmąsias sodybas, žmonės, išėję iš trobų, lydėjo ją akimis, kaip buvo įprasta tose vietose.

Dina iš Reinsneso, jojanti ant juodo žirgo be balno, buvo veikiai atpažįstama. Ponia, lyg vyras mūvinti kelnėmis. Reginys moterim kėlė ir pavydą, ir pasidygėjimą. Bet visų pirma joms kvaito galva, kaip rūpėjo patirti, kas gi atginė ją tėvo dvaran ant arklio juodžiausią žiemą.

Jos siuntė vaikus ir bernus visokiausiomis dingstimis jai priešpriešais. Tačiau tie nieko nepešė. Dina tik pasisveikindavo ir jodavo toliau.

Vienoje vietoje, jau leisdamasi į lensmano dvarą, ji stabtelėjo ir apsidairė, ar nepamatys tetervino, kurį žinojo ten gyvenant.

Kai Juodis ir ji atšniokštavo artyn, jis nepakilo į orą. Tik prigludo prie žemės žibsėdamas akutėmis ir tarėsi esąs nematomas.

Ji apsuko ratą, kol privertė jį purptelėti virš sniego. Tuomet nusijuokė džiugiai kaip vaikas ir nuklampojo pavymui. Galiausiai privertė jį karkti ir šnypšti, nes priėjo pernelyg arti.

Žiemą toje vietoje ji kažkada žaisdavo šį žaidimą su Tomu. Taip pat jie statydavo kilpas.

Tetervinai žiemą krūmynuose aplink Fagernesą būdavo jaukūs lyg vištos. Jie nesigąsčiodavo persekiojami.

Visai kitokie būdavo pavasarį ir vasarą, kai turėdavo jauniklių. Tuomet sprausdavosi savo mažu kūneliu tarp krūmokšnių arba praskrisdavo žemai virš žmonių galvų, kad nuviliotų juos paskui save ir jaunikliai spėtų pasprukti.

Be paliovos klykavo kimiu balseliu: „Ke biau, ke biau!“ Kad toks mažas padarėlis turėtų tiek drąsos!

Ji žinojo, kad kyšulyje gyvena lokys. Todėl kai ji išjodavo su Tomu, šis dėl viso pikto pasiimdavo savo samišką šautuvą. Tačiau turėjo atsitikti kas nors ypatinga, kad meškinas tokiu metų laiku išlįstų iš savo irštvos.

Lensmanas išsigando. Išgirdęs arklį, jis žvilgterėjo trumparegėmis akimis pro kontoros langą. Metė viską į šalį ir išskėstom rankom puolė ant laiptų.

Priėmimas buvo smarkus ir vaidingas. Ji nepranešusi iš anksto! Tokį tolumą jojusi be balno prastu keliu! Ir būdama motina bei našlė, iki šiol negalinti rengtis kaip moteris!

Jis nė puse lūpų neužsiminė, kad per paskutinį jo apsilankymą Reinsnese jiedu neišsiskyrė kaip geriausi draugai.

Užtat jis paleido gerklę, kam atjojusi viena tamsią naktį ir užtraukusi gėdą visai giminei. Ar ji sutikusi ką nors kelyje ir kas tai buvę? Ir ar pažinę ją?

Dina išsinėrė iš kailinių ir ten pat nudrėbė juos ant grindų palei laiptus. Ji atsakinėjo į klausimus nelyginant atsargus vidutinių gabumų orakulas. Be svarbių faktų. Tik taip, kad jis galėtų išlieti savo žodžių srautą.

– Aš sušalau! Ar turite namuose punšo? Tik kad būtų karštas kaip velnio pasturgalis! – riktelėjo ji, norėdama visa tai baigti.

Tuomet suėjo kiti – ir Dagnė, ir berniukai. Oskaras buvo išstypęs lyg kartis ir ryškiai paženklintas vyriausiojo, kuriam tenka daugiausia auklėjimo ir atsakomybės, žyme. Jo sprandas jau buvo pakumpęs, ir jis žmonėms nežiūrėjo į akis.

Dina suėmė jį už smakro ir pažvelgė į jį. Jis tankiai sumirksėjo ir pabandė ištrūkti. Tačiau ji laikė tvirtai. Tada rimtai linktelėjo ir tarė žiūrėdama į lensmaną:

– Tu per daug muštruoji berniuką. Pamatysi, jis vieną dieną pabėgs.

– Ateik į Reinsnesą, kai pasidarys sunku, – garsiai ir aiškiai sušnabždėjo ji, pasilenkusi prie berniuko galvos.

Tuomet klestelėjo į kėdę šalia durų.

Egilis, jauniausias lensmano sūnus, kaip šunelis įsispraudė tarp brolio ir Dinos.

– Laba diena, pone Egili Holmai, kiek tau dabar metų?

– Netrukus bus dešimt! – atsakė jis visas švytėdamas.

– Tai nestovėk ir nespoksok, o padėk man nusitraukti batus, tada bus matyti, ar jau gangrenuoja šitos nušalusios kojos!

Ir Egilis traukė kaip tikras vyras. Batas pasidavė, ir jis stuktelėjo į sieną. Buvo tiek pat kresnas ir tamsus, kiek brolis – išstypęs ir šviesus. Ir elgėsi visai kitaip.

Jis mylėjo Diną taip beatodairiškai ir iš visos širdies, kad prieš tą meilę viskas nublankdavo. Dėl to kaskart kildavo peštynės ir vaidai su Benjaminu, vos jiedviem susitikus.

Dina niekuomet nesikišdavo.

Dagnė per daug nesižavėjo sūnaus meilės Dinai protrūkiais. Tačiau mandagiai padejavo nežinojusi, kad Dina atvyks, nes būtų pasirūpinusi šventiniais pietumis.

– Aš ne šventinių pietų atvykau valgyti, o su reikalu! – pasakė Dina.

Dagnė pajuto kandžią užuominą, bet prikando liežuvį. Ją visąlaik persekiojo nemalonus jausmas, kad Dina šaiposi iš jos ir laiko paikše.

Kai Dina pasiėmė punšą ir su lensmanu nuėjo į kontorą, nuo pažeminimo Dagnės skruostuose pražydo karštligiškos rožės.

Už uždarų durų Dina išdėstė savo reikalą. Ji norėjo, kad jis padėtų pinigus į Taupomąjį banką.

Lensmanas sunėrė rankas ir atsiduso, prieš save išvydęs gražią krūvelę banknotų, kuriuos ji ėmėsi perskaičiuoti.

– Ir iš kur tiek pinigų? – apstulbęs paklausė jis pakiliu lensmanišku tonu, negalėdamas atplėšti akių. – Ir dar nesibaigus prekybai! Per pačią Lofoteno žūklę – ir jekta nebuvo nuplaukusi į Bergeną? Nejaugi lensmano dukra šiais moderniais laikais laikytų pinigus komodos stalčiuje?

Dina nusijuokė. Bet ji neprasitarė, iš kur gavusi pinigus. Tepasakė, kad tai rezervas, apie kurio buvimo vietą neseniai sužinojusi…

Ji nenorėjo pati rodytis banke. Jai atrodė neoru eiti ten su voku, pilnu banknotų. Šį darbą ji pavedanti tėvui. Tik jis turįs išsaugoti indėlio pažymėjimą, kol pats atvyks į Reinsnesą. Vienas trečdalis turįs būti padėtas Hanos vardu, vienas – Benjamino ir vienas – jos pačios vardu.

Lensmanas apsiėmė sutvarkyti šį reikalą. Jis labai rimtai ėmėsi užduoties. Tik iš pradžių nė girdėti nenorėjo apie tai, kad ji tiek turto atiduotų samės pavainikei! Negi nepakanka, kad išlaikanti mergaitę iš savo kišenės, lyg kokia motina duodanti ir jai, ir samei pastogę, maistą ir visko, kas būtiniausia? Negi ji norinti veltui švaistyti pinigus?

Dina šypsojosi, o jos akys tūžmingai pešiojo jam ūsus.

Iš šio manevro lensmanas suprato, kad jam geriau nusileisti. Tačiau jis kaip vaikas prieš Kūčias nesitvėrė smalsumu, iš kur ji gavusi pinigus.

Sėdant prie stalo ir vakarieniaujant, jis neiškentė:

– Galgi nepardavei jektos ar žemės?

– Ne, – striukai atsakė ji ir sudraudė žvilgsniu. Jie buvo susitarę, kad viskas liks tarp jųdviejų.

– Kodėl tu taip klausi? – įsikišo Dagnė.

– Ne, tik šiaip sau… ko neprisigalvoji.

– Aš bandžiau jį iškvosti, kiek jis duotų už Reinsnesą, – ramiai atsakė Dina ir atgalia ranka nusišluostė burną. Šitaip padarė norėdama padrąsinti berniukus ir paerzinti Dagnę.