Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Tai buvo kažkas dėl nelaimingosios Jertrūdos… Ką ten Dina pasakė? Kas parašyta jos knygoje?

2 skyrius

JEI JIS PRIEINA PRIE MANĘS, AŠ JO NEMATAU; JEI JIS NUEINA, NEPASTEBIU. JEI JIS ŪMAI PAKLAUSTŲ, KAS JAM ATSAKYS? ARBA KAS GALI SAKYTI: KODĖL TAIP DARAI?

(Job 9, 11–12)

Diną, parjojusią dvaran, pasitiko tylos siena.

Nuo išimtininkų trobelės neramiai plaikstėsi šviesa. Baltas spindesys ant pamėlusio sniego. Languose kabojo drobulės. Reinsnese mirtis. Šešėlis už apšerkšnijusio lango. Tomas jį išvadavo. Paliko virvės galas. Dar ilgai ritmingai siūbavo.

Nylsas susirado plyšį tarp lubų sijos ir palėpės grindų. Matyt, nemažai pasikrapštė ir pavargo, kad pragrūstų kanapinę virvę, nes plyšio būta labai siauro.

Tada jis pasikorė.

Jis nesivargino palikdamas šiltą trobą, kad padarytų tai, ką dažniausiai darydavo žmonės, turį tokį sumanymą. Galėjo pasikarti prieplaukos sandėlio palėpėje. Ten nesunku buvo surasti siją, virš kurios būtų buvę pakankamai vietos.

Paskutinę valandą jis panoro likti krosnies šilumoje. Prieplaukų pastogėse buvo pernelyg vieniša ir aukšta. Erdvuma po skliautu, kur būtų galėję sutilpti devynios galybės kūnų.

Tačiau Nylsas pasikorė netoli krosnies. Po kambario lubomis, kurios buvo taip netoli grindų, kad augalotesnis vyras vargiai būtų galėjęs laisvai kadaruoti.

Nepaisant visų aplinkybių, kabodamas jis neatrodė atgrasiai. Nebuvo išsproginęs akių ar iškoręs liežuvio. Tik spalva nekokia.

Aiškiai buvo matyti, jog galva nelabai siejosi su visu vyro kūnu. Smakras žiūrėjo į grindis. Jis palengva siūbavo. Matyt, jau ilgokai šitaip siūbavo.

Tomas įgriuvo pro duris kaip garo mašina kalančia širdimi.

Sena trobelė sudrebėjo, o Nylsas taip pat tebesisupo. Jam ant kaktos buvo užkritusi tamsi sruoga. Tarsi būtų padauginęs punšo. Akys užmerktos. Rankos bejėgiškai karo.

Tik dabar jis parodė, kas esąs. Nepaprastai vienišas krautuvės tarnautojas, turįs daugybę slaptų svajonių. Tačiau galų gale padaręs ryžtingą žingsnį.

Nylsas gulėjo išdrikas ant lentos, kol jiems pavyko gauti luomui pritinkantį karstą.

Andersas buvo Lofotene. Tačiau jie jau pasiuntė žinią.

Johanas su Stine budėjo prie numirėlio. Kiaurą naktį prižiūrėjo stearinines žvakes.

Stinė čia uždengdavo, čia atidengdavo Nylso kūną. Nė į vieną nepakėlė akių, kad ir kas įeitų į kambarį. Net ir tada, kai atšlubavo motušė Karena, uždėjo savo liesą ranką jai ant peties ir pravirko. Arba kai Johanas kas kiek laiko vis ateidavo ir paskaitydavo keletą Biblijos eilučių.

Stinė kreipė savo tamsias gagos akis į jūrą. Veidai nebebuvo tokie rusvi kaip įprasta. Ji su niekuo nesidalijo mintimis. Tie keli žodžiai, kuriuos pratarė tą dieną, kai jie išvadavo Hanutės tėvą iš kilpos, buvo skirti Johanui:

– Ko gero, mes su tavim būsim artimiausi žmonės jam apiplauti.

Įėjusi vidun Dina mąsliai žvelgė į Nylso veidą, panašiai kaip žiūrima į gyvulį, kurį ką tik atsisakei pirkti. Tačiau žvilgsnis nebuvo pagiežingas.

Susirinko dvaro gyventojai. Veiduose atsispindėjo abejonė ir bejėgiškumas, atmiešti nuoširdžiu pasibaisėjimu ir lašeliu sąžinės graužimo.

Dina be žodžių linktelėjo pritardama Nylso paskutinėms mintims, kurios vis dar bejėgiškai sklandė po kambarį. Tame linktelėjime galų gale buvo juntamas pripažinimas.

Johanas turėjo pasitelkti visą savo sumanumą, kad įtikintų motušę Kareną, jog jam pasiseksią palaidoti Nylsą šventintoje žemėje. Nepaisant nuodėmės, kuria jis nusikalto Dievui ir žmonėms.

– Jeigu jie nenorės priimti Nylso į kapines, mes jį palaidosim sode, – striukai pasakė Dina.

Johanas nuo tokių žodžių pašiurpo, o motušė Karena tyliai pravirko gailiomis ašaromis.

Šventintoje žemėje Nylsas buvo palaidotas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, apie laidotuves galima buvo pradėti galvot tik po šešių savaičių, nesvarbu kam priklauso žemė, Dievui ar žmonėms. Nes užspigino tokie šalčiai, kokių dar nebuvo žmonių atmintyje. Kiekvieną žemės luitą būtų reikėję kirsti lyg granitą.

Antra, buvo paskelbta, jog Nylsas mirė sava mirtimi. Pastoriaus ir Johano pašnekesiai, tarpusavyje ir su Dievu, tam labai pasitarnavo.

Be to, praėjo tiek daug laiko, kol buvo galima kasti, kad aršiausios žmonių kalbos nurimo. Nylsui atiteko pageidauta vietelė už bažnyčios. Be triukšmo.

Visi žinojo, kad jis pasikorė susiradęs mažytį siaurą plyšelį Reinsneso išimtininkų troboje. Su naujutėlaite kanapine virve, kurią Andersas buvo gavęs iš Rusijos, Tronjemo ar dar iš kur nors. Tačiau jie taip pat žinojo, kad Reinsneso žmonės įtakingi.

Stinė pradėjo sakyti Hanutei: „Tai buvo trys savaitės prieš tavo tėvelio mirtį“ arba: „Tai buvo žiemą po tavo tėvelio mirties.“

Toji, kuri niekuomet neužsiminė apie Nylso tėvystę jam gyvam esant, dabar kiekviena proga trimituodavo, kas yra tikrasis Hanos tėvas. Tai visus stulbinamai paveikė.

Neilgai trukus visi ėmė pripažinti, jog, deja, Hanos tėvas miręs, o Stinė – moteris, viena pati auginanti vaiką.

Nylsas po mirties suteikė jai prisikėlimą, kokio nesugebėjo duoti būdamas šalia.

Dina mestelėjo vieną žodį, kitą. Žmonės dvare juos pasigavo ir iš jų sudėliojo teisybę:

Prieš mirtį Nylsas pakeitęs savo nuomonę. Jis paprašęs Diną padėti į banką sutaupytą pinigų sumą, skirtą Hanutės rentai. Visa tai pasklido greičiau nei ugnis žolėje gegužės mėnesį. Pasibaigus Lofoteno žūklei, nebebuvo nė vieno, negirdėjusio apie tai.

Žmonės suprato, kad Nylsas nebuvo toks jau blogas. Kad ir jam galėjo atsirasti vietelė pas Viešpatį, nors ir pats nusprendė paimti vadeles į rankas.

Vieną dieną su geru uždarbiu iš Lofoteno žūklės grįžo jekta. Tačiau Andersas buvo pajuodusiu, ištįsusiu veidu.

Jis nuėjo tiesiai į salę pas Diną ir paklausė, kaip viskas įvyko.

– Jis negalėjo to padaryti be niekur nieko, Dina!

– Matyt, galėjo, – atsakė Dina.

– Bet kodėl? Kuo aš būčiau galėjęs jam padėti?

Jis apkabino Diną ir įsikniaubė į ją. Ilgai jie šitaip stovėjo. To niekada nebuvo atsitikę.

– Manau, jis turėjo tai padaryti, – niūriai pasakė Dina.

– Niekas to neturi daryti!

Tarp jų veidų atsivėrė praraja.

– Kai kas turi! – tarė Dina.

Ji suėmė jam galvą. Ilgai žiūrėjo į akis.

– Aš būčiau turėjęs… – pradėjo jis.

– Cit! Jis turėjo! Kiekvienas privalo atsakyti už savo gyvenimą!

– Tu kieta, Dina.

– Vienas turi pasikarti, o kitas – būti kietas, – atkirto ji ir išėjo trenkdama durimis.

3 skyrius

SIELA, KURI LAIMINA, BUS GAUSIAI PASOTINTA, IR KAS GAUSIAI GIRDO, PATS BUS TAIP PAT GAUSIAI PAGIRDYTAS.

(Pat 11, 25)

Savo knygų spintoj motušė Karena turėjo vieną tokią knygą. Parašytą teismo pareigūno iš Drameno Gustavo Peterio Blomo, turinčio garbingą titulą „vyriausiasis metrikacijos komisaras“. Jis aprašinėjo savo kelionę po Norlaną. Ten buvo pamokomų dalykų apskritai apie norlaniečius ir atskirai apie lapius.

„Lapiai žino, kas yra skausmas, ir žino, kas netektis“; „norlanietis yra prietaringas, greičiausiai dėl savo priklausomybės nuo gamtos jėgų“, – tvirtino ponas Blomas.

Motušė Karena nesuprato, kur tas žmonių prietaringumas, jeigu jie savo likimą atiduoda Dievui į rankas ir labiau pasitiki gamta nei melagingais žmonių pažadais. Tačiau ji neturėjo su kuo pasiginčyti šia tema, todėl viską paliko taip, kaip yra.

Už poliarinio rato jis nesutikęs daug apsišvietusių ir kultūringų žmonių. Ir liko labai nepatenkintas lapių išvaizda.