Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

– O pas jus nėra tokių bendruomenių?

– Tai ne visai tas pats. Žmonės nėra tokie laisvi, jeigu jie neturi žemės. Prasti žmoneliai neturi jokio pagrindo būti tokie lojalūs kaip čia. Rusijoje dabar sunkūs laikai.

– Dėl to ir atvykai čia?

– Ir dėl to. Bet kartą aš prisidėjau gesinant gaisrą Reinsnese…

Jis priėjo. Blanki dienos šviesa įspaudė raukšles jo stambiam veide.

Juos skyrė violončelė. Jis taip pat uždėjo ranką ant instrumento. Sunkią lyg saulėje įkaitęs akmuo.

– Kodėl tu taip ilgai užtrukai?

– Tau atrodė ilgai?

– Nesvarbu, kas man atrodė. Tu žadėjai atplaukti žiemop.

Buvo panašu, jog jis smaginasi.

– Tu taip gerai atsimeni, ką aš žadėjau?

– Taip, – suurzgė ji.

– Tai gal galėtum būti geresnė, kai aš atvykau? – sušnabždėjo jis. Prie pat jos veido.

Jie stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą. Ilgai. Vertino jėgas. Tyrinėjo rimtais veidais.

– Kokio gerumo reikia Barabui? – paklausė ji.

– Nebedaug trūksta…

– O ko reikia?

– Šiek tiek draugiškumo.

Jis paėmė iš jos violončelę ir atrėmė į sieną. Atsargiai. Tada paėmė jai už abiejų rankų.

Kažkur namuose kažkas sudužo. Tuoj po to pravirko Benjaminas.

Jis spėjo pastebėti, kaip jos akyse kažkas krustelėjo. Po to jie drauge nuslydo prie sienos. Jis niekada nebūtų pamanęs, kad ji tokia stipri. Burna, atvertos akys, alsavimas, jos daili krūtinė. Ji priminė jam moteris namuose. Bet buvo tvirtesnė. Atkaklesnė. Nekantri.

Jie virto kauburiu virš sienos tamsybės. Tąsiu, judriu kauburiu Jakobo drobėje.

Levas šiek tiek atitraukė ją nuo savęs ir sušnabždėjo:

– Pagrok, Dina! Išgelbėsi mus abu.

Iš jos išsiveržė tylus žvėries riaumojimas. Akimirksniu ji įsikniaubė į jį. Po to paėmė į rankas instrumentą, nusinešė prie kėdės ir išskėtė šlaunis, priimdama jį į tarpą. Pilkšvoje dienos prieblandoje pakilo strykas.

Nuskambėjo pirmieji garsai. Iš pradžių vangiai, be ypatingo grožio. Po to ranka sutvirtėjo, tapo laisvesnė. Dina užsimiršo. O Jakobas pasitraukė.

Levas stovėjo nusvirusiom rankom ir žiūrėjo į jos krūtinę, prigludusią prie instrumento. Į ilgus pirštus, kurie kartais suvirpėdavo suteikdami garsui sodrumo. Žiūrėjo į plaštaką. Odines kelnes, kurios išryškino dailias, tvirtas šlaunis. Smakrą. Po to jos plaukai užkrito ant veido.

Jis žengė per kambarį prie durų. Bet išėjęs jų neuždarė. Ir savo paliko atviras. Plačiomis grindų lentomis nudryko nematoma gija. Tarp svečių kambarėlio ir salės.

15 skyrius

AŠ TIESIU SAVO RANKAS Į TAVE, MANO SIELA TROKŠTA TAVĘS KAIP IŠDŽIŪVUSI ŽEMĖ.

(Ps 143, 6)

Ponia Karena pati suruošė visas dėžes ir pintinėles, kurios turėjo būti nugabentos į trejetą valstiečių sodybėlių arba išdalintos vargstantiems, apie kuriuos ji buvo girdėjusi.

Ji perduodavo visa tai per žmones, kuriems būdavo pakeliui, arba pasakydavo pasiimti patiems, kai kas atvykdavo į krautuvėlę nusipirkti būtiniausių dalykų šventėms.

Olinė vaišino visus virtuvėje. Čia buvo jauku, gera ir idealiai tvarkinga.

Kaliošai, veltiniai ir paltai buvo rikiuojami palei didžiulę juodapilvę geležinę viryklę. Iki keliaujant namo jie spėdavo atitirpti, išdžiūti ir sušilti. Ant prieždos visuomet būdavo šilto vandens. Nukėlus lankainius, kad galima būtų užstatyti vandens kavai, ant neseniai nušveistos žaižaruojančios krosnies nutviksdavo puodai ir katilai.

Ištisą savaitę be paliovos plaukė žmonės. Valgė ir gėrė. Po to ėjo į krautuvę, sėdosi ant suolelių, statinių bei dėžių ir laukė, kol kas pavežės.

Dabar negalėjo būti nė kalbos apie nedarbo laiką. Krautuvėlė dirbdavo tol, kol būdavo nors vienas pirkėjas. Tik šitaip. Nylsas su krautuvės pagalbininku turėjo smarkiai suktis.

Kur buvus, kur nebuvus ir vėl reikėdavo kelti lankainius. Vėl būdavo kaičiamas kavinis. Užviręs vanduo kunkuliuodavo tol, kol imdavo tikšti pro kaklelį.

Kavinis šnypšdavo ir garuodavo, kol kas nors susizgribęs nukeldavo jį nuo ugnies ir supildavo kavą.

Ant grindų palei krosnį gulėjo plokščias akmuo jam pastatyti. Kava ten būdavo paliekama pritraukti ir savo kvapu kutendavo šnerves kiekvienam, atėjusiam iš tamsos, šalčio ir bangų siautulio.

Puodeliai su mėlynom gėlytėm ir auksiniu krašteliu, iš viso šeši, būdavo paskalaujami po ankstesnių gėrėjų ir pripilami naujiems. Viena kita prastai sumalta kavos pupelė plūduriuodavo palei puodelio kraštą. Nelyginant tamsrudė valtelė. Siūbuodavo į šalis, kai koks sušalėlis apgniauždavo puodelį norėdamas sušilti ir keldavo kartųjį nektarą prie lūpų. Prie kavos būdavo rudojo cukraus ir sausainių.

Vienas kitas gaudavo ir po stiklelį už uždarų durų. Bet šiaip Reinsnese degtine nebuvo prekiaujama. Nylso manymu, tai geras paprotys.

Mėlynai dažytoj virtuvėje pas Olinę išgerti negaudavo niekas, tik pati Olinė. Kada ne kada ji pasilepindavo stiproku kavos ir degtinės gėrimu, kad kraujas geriau vaikščiotų.

Tik pavienius asmenis motušė Karena svetainėje vaišindavo šeriu.

Dina pati retai priimdavo žmones. Kai į dvarą atvykdavo svečių, ji liepdavo vaišinti juos visų namų vardu.

Nylsui patiko prieškalėdis. Plačiausio asortimento pirmarūšių prekių apyvarta būdavo didžiausia. Jis turėjo įprotį tuo stipriau suraukti kaktą, kuo geriau sekėsi prekyba.

O per šias Kūčias raukšlės buvo ypač ryškios, kai jis dairėsi po apytuštes lentynas ir apžiūrinėjo tuščius podėlius krautuvėje bei prieplaukos sandėlyje. Iš išvaizdos jį būtum palaikęs bankrutavusiu žmogumi.

Kai atėjo švilpaudamas Andersas, pasipuošęs išeiginiais marškiniais, Nylsas padejavo, jog likę tiek mažai miltų, kad jam darosi neramu, ar užteks kelionei į Lofoteną.

Bet Andersas tik juokėsi. Jį linksmino apsimestas brolio susirūpinimas dėl tuščių aruodų ir lentynų. Tik kartais jis nusistebėdavo, kad pelnas iš prekybos ne didesnis kaip anksčiau. Juk pirkėjų netrūko, ir pinigingų. O tie, kas pirkdavo žuvų, beveik visi buvo padorūs žmonės ir pristatydavo pinigus, kai tik žuvys atsidurdavo vietoje.

Kai išėjus paskutiniam pirkėjui viskas buvo uždaryta ir užrakinta, Nylsas atsiskyrė vienaties mišioms. Krautuvės kontoroje už užrakintų durų ir nuleistų užuolaidų.

Savo aukas jis dailiai sudėjo į du storus vokus ir padėjo ant stalo. Po to, prisukęs lempą, su vienu voku rankoj pajudėjo altoriaus link.

Praustuvės stovas buvo masyvus ąžuolinis baldas su stora marmuro plokšte, emaliuotu dubeniu ir tokia pat muiline ant viršaus.

Jis iškilmingai užgulė jį visu svoriu ir stumtelėjo stovą į šalį. Laisvoji grindų lenta ištikimai gulėjo savo vietoj ir žvelgė į jį daugybe šakų bei rievelių.

Netrukus prietemon buvo iškelta skardinė dėželė, atidaryta ir jai atiduota paskutinioji atnaša.

Tuomet vėl viskas buvo sustumta į vietas.

Paskui į apskaitą įrašytus banknotus jis užrakino geležinėje spintoje kampe.

Galiausiai Nylsas atsistojo kambario viduryje užsidegęs pypkę ir apsižvalgė. Viskas kuo puikiausiai. Prasidėjo šventės.

Vienintelis dalykas, neduodantis jam ramybės, buvo neseniai įsigytas Amerikos žemėlapis, kuris dingo. Visąlaik gulėjo ant stalo. Ir staiga kažkur prapuolė!

Jis nesiliovė ieškojęs. Klausė ir krautuvės pagalbininką Peterį. Tas tvirtino nieko nematęs ir negirdėjęs.

Nylsas suprato, kad negalės parsivesti į Reinsnesą jokios moters, kol čia bus Stinė su vaiku. Ši skaudi tiesa privertė jį rimtai apsispręsti. Įsigyti Amerikos žemėlapį. Ir štai dabar jis dingo.