Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Stinė sutriko.

– Ji neseniai dar grojo… Man pažiūrėti?

Levas papurtė galvą. Jis žengė porą žingsnių per kambarį ir sustojo tarpduryje.

– Ji ten miega? – sušnabždėjo jis ir mostelėjo galva į tamsą, salės pusėn.

Stinė taip nustėro, kad net nepasipiktino tokiu nepadoriu klausimu. Tik linktelėjo ir nėrė į tamsą, į kambarėlį, kuriame ji su vaikais miegodavo.

Dideliuose namuose viskas nuščiuvo. Naktis nebuvo labai šalta. Tačiau juoda, su apsunkusiu dangumi. Viduje buvo vienas tamsus koridorius ir dvejos uždaros durys.

Šviesa salės lange buvo stebima iš klėties palėpės. Tomui naktis buvo pragariška. Rytui auštant įsisiurbė į kūną kaip juoda nepasotinama dėlė.

Tėja pranešė, jog vakar vakare garlaiviu atplaukęs rusas su randu. Ji iš ryto atėjo į salę pakurti krosnies.

– Tas, kuris buvo čia rudenį, kai degė tvarto stogas! – pridūrė ji.

– Šit kaip, – atsiliepė Dina nuo pagalvių.

– Su savimi turi jūreivišką kuprinę ir veršenikę. Jis nenorėjo ponios trukdyti. Tik prašė praverti duris į koridorių, kad galėtų girdėti violončelę… kelias valandas prasėdėjo virtuvėje. Olinei iš nuovargio kojos per kelius linko, iš krosnies šiluma išgaravo ir taip toliau!

– O Nylso nebuvo?

– Buvo, bet neilgai, jie surūkė po pypkę ar po dvi. Tačiau be punšo…

– Virtuvėje?

– Taip!

– O jis nesakė, kokie jo planai?

– Ne, jis tik pasiprašė maisto ir nakvynės, sakė, kad buvę daug audrų šiaurėje. Bet Olinė pati viską išpliurpė!

– Gana apie Olinę! Ar jis lauks kito garlaivio?

– Šito aš nežinau.

– O Stinės ten nebuvo?

– Buvo, kaipgi, ji nunešė į kambarį vandens ir… Girdėjau, kaip jis paklausė, ar ponia čia mieganti, ir…

– Tyliau! Netarškink taip krosnies durelių!

– Netyčia…

– Kaipgi.

– Aš tik norėjau pasakyti, kad jis… jis, matyt, norėjo pasikalbėti…

– Sakai, tai sakyk. Bet liaukis trankiusi dureles.

– Gerai.

Tėja toliau dirbo savo darbą. Beveik be garso.

Šiluma sklido po kambarį. Juodasis žaizdras ūžė ir spragsėjo.

Dina gulėjo, vis dar su drabužiais, kol Tėja pasišalino ir ji išgirdo ją beldžiantis į svečių kambarėlio duris.

Tuomet ji atsikėlė ir išdriekė keistąją naktį ant kėdės. Rūbą po rūbo. Nuogu kūnu paleido sroventi drungną vandenį ir neprisileido artyn Jakobo.

Ji ilgai šukavosi plaukus ir rengėsi. Pasirinko juodąją suknelę ir rūdžių spalvos liemenę. Be jokios sagės ar kito papuošalo. Pečius ir liemenį persijuosė samaniniu megztu šaliku, kaip nešioja tarnaitės. Tuomet giliai įkvėpė oro ir palengva nulipo žemyn pusryčiauti.

Motušė Karena buvo ką tik grįžusi iš Stranstedo ir apgailestavo nebuvusi namie iš vakaro, kai atvyko svečias.

Olinė neaišku kuo piktinosi ir vaikščiojo grėsmingai patempusi lūpą.

Dina žiovaudama pasakė, jog nieko baisaus neįvykę, jis juk nesąs koks valdininkas ar pranašas. Viską būtų galima atitaisyti gerais pietumis, tegul ir per patį adventą.

Motušė Karena ėmė rūpintis šventiniais pusryčiais su viskuo, kas priklauso.

Olinė palydėjo ją tūžmingu žvilgsniu ir suko galvą, kaip šią priešpietę reikės viską suspėti. Kepėja turėjo ateiti po dienos. Visi darbai vėlavo. Per aplinkinius kaimus prasiautė tymai ir kitokios ligos, kaip lapus išguldė žmones. Visa pagalba, kuri buvo užsakyta iš šalies, vėlavo. O naujoji gyvulių šėrikė dar buvo neįgudusi, nors ir labai stengėsi. Stinei užteko rūpesčių su vaikais, o iš Dinos namų ruošoje pagalbos nelauk.

Tai kas gi vargšei belieka? Šventiniai pusryčiai! Tfu!

– Na ką, Levas Žukovskis atvyko pas mus vasarop? – Dinos balsas buvo šaltas kaip ledas.

Ji išgirdo jį lipant laiptais ir surado dingstį išeiti į koridorių.

Šypsena, su kuria jis pasitiko ją, sustingo lūpose.

– Galbūt čia, Reinsnese, prieš Kalėdas nepriimami svečiai? –paklausė jis, eidamas į ją su ištiestom rankom.

– Mes Reinsnese visada priimame svečius, ir tuos, kurie pažada atvykti, ir tuos kitus…

– Tai aš labai nesutrukdysiu?

Ji stovėjo ir žiūrėjo į jį be atsako.

– Iš kur atvykai? – paklausė ji ir padavė ranką.

– Iš šiaurės.

– Šiaurė ir ilga, ir plati.

– Taigi.

– Ar ilgai pas mus viešėsi?

Jis laikė suspaudęs jos ranką abiem delnais, tarsi norėdamas ją sušildyti.

– Iki kito garlaivio, jei galima. Aš neužkrausiu daug rūpesčių.

– Ar turi tų gerųjų cigarų kaip praeitą sykį?

– Taip.

– Surūkom po vieną ant tuščios širdies prieš pusryčius! Beje, pas mane salėje atsidūrė rusiška knyga su nesuprantamais rašmenimis. Šiąnakt.

Jo akys šypsojosi, tačiau buvo rimtas.

– Kol kas gali ją pasilaikyti… Be paliovos keliaujant jūromis, knygos bjauriai sudrėksta, apdarai atsiklijuoja. Bet aš mielai išversiu eilėraščius. Jie – tikri perliukai. Beprotiškame pasaulyje. Vertimus užrašysiu, kad galėtum pridėti šalia. Ar girdėjai apie Puškiną?

– Ne.

– Mielai apie jį papasakosiu, jeigu įdomu.

Ji linktelėjo. Akys vis dar spinduliavo aklu įniršiu.

– Dina… – švelniai tarė jis.

Šaltis nėrinių raštais išmargino visus langus. Iš svetainės smelkėsi silpnas smilkalų dvelksmas.

– Barabas – joks kalvis, – sušnabždėjo ji, spaudydama jo delną smiliumi.

14 skyrius

JIS PERSKĖLĖ UOLĄ, IR IŠTRYŠKO VANDUO, TEKĖJO TYRUMOJE KAIP UPĖ.

(Ps 105, 41)

Nylsas sukinėjosi Levo šešėlyje, tarsi ieškodamas ruso užtarimo. Jis netgi ateidavo valgyti į didžiąją trobą ir iki vėlyvo vakaro prasėdėdavo rūkomajame. Abu pusbalsiu šnekučiuodavosi.

Andersas visa galva buvo pasinėręs į pasiruošimus Lofoteno žūklei. Lakstė pirmyn atgal. Žvejojant ties Andenesu menkes vienu iš femberingų, jam buvo pavykę sugauti neblogą laimikį. Pastaraisiais metais toli už parapijos ribų jis garsėjo kaip „Menkių karalius“. Buvo pripirkta naujų tinklų – ir statomųjų, ir traukiamųjų.

Vieną dieną, viešint lensmano šeimynai, kai visi jau sėdo prie stalo, su kažkokiais brėžiniais įėjo Andersas. Pasipūtęs kaip gaidys, išskleidė juos, kur buvo laisva.

Sūdyta mėsa jau garavo ant stalo ir laukė, kol visi apžiūrės tas grožybes.

Femberinge Andersas norėjo įrengti pastogę ir ten pastatyti krosnelę, kad nereikėtų plaukti į krantą virtis maisto. Tuomet galima būtų plaukti dieną naktį, pamainomis nusnūstant po stogu.

Lensmanas linktelėjo pešiodamasis barzdelę. Jo nuomone, pastogė kiek gremėzdiška, tačiau iš esmės nebloga. Ar jis taręsis su Dina dėl tokio perstatymo?

– Ne, – tarstelėjo jis ir pašnairavo į Diną.

Nylsas pasakė, jog tai būtų didžiausia nesąmonė. Tik pamanykit, kaip bjauriai atrodytų femberingas! Aukštas, sunkiai valdomas ir nepaslankus.

Levo galva, tai puiki mintis. Rusų laivai taip pat esą kerėpliški, tačiau puikiai tinka žvejybai. Jis apžiūrėjo brėžinį, kurį buvo atnešęs Andersas, ir pritariamai linktelėjo.

Motušė Karena skėsčiojo rankomis ir gyrė sumanymą, tačiau ragino visus sėstis prie stalo, kol valgis nespėjo ataušti.

Dina patapšnojo Andersui per petį ir maloniai tarė:

– Andersai, esi sumanus vyras! Tebūnie femberingas su pastoge.

Akimirką jie žiūrėjo vienas į kitą. Tuomet Andersas sulankstė brėžinius ir sėdo prie stalo. Jis gavo, ko norėjo.

Aš esu Dina. Ieva ir Adomas turėjo du sūnus. Kainą ir Abelį. Vienas brolis nužudė antrąjį. Iš pavydo.