Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Ten stovėdavo ir tada, kai į pietus prapūškuodavo garlaivis.

Ji gudrumu bandė Johaną iškvosti, kur Levas iškeliavo.

Jis papurtė galvą, bet keistai pasižiūrėjo. Ji išsidavė. Jis priėjo prie jos ir uždėjo jai ant peties ranką.

– Tau neverta laukti jokio Levo. Jis – kaip vėjas. Niekuomet negrįžta, – pamokomai tarė.

Ūmiai ji atsistojo visu ūgiu. Nespėjus nė katram susigaudyti, kas vyksta, vienu smūgiu partrenkė jį ant žemės.

Akimirką ji stovėjo ir žiūrėjo į jį. Po to suklupo ant grindų ir nuleido sau ant kelių galvą. Inkšdama kaip primuštas šunytis.

– Tuk juk esi pastorius, ir tau nevalia griauti tikėjimo. Tu šito nesupranti? Tu nieko nesupranti? Nieko…

Ji nušluostė jam kraują, kuris pasipylė iš nosies, ir palaukė, kol jis atsigaivelės. Visa laimė, kad niekas tuo metu neįėjo.

Šis atsitikimas liko tik tarp jųdviejų. Tačiau Johanas įgijo refleksą, kuris darė keistą įspūdį žmonėms, kurie tai matė. Kai Dina darydavo netikėtą ir staigų judesį, jis žaibiškai pasilenkdavo. Jo veido išraiška tokiais momentais būdavo sugėdinto ir kenčiančio žmogaus.

Johanas veltui laukė paskyrimo. Jis pasiskelbė, jog jį dominančios parapijos ir Norlane, ir pietuose. Bet rodės, ten pamiršo apie jo egzistavimą.

Dina nesikišo į motušės Karenos ir Johano reikalus. Jakobas buvo išsiblaškęs ir mieguistas. Jertrūda išslysdavo pro lynų ritinius nepratarusi nė žodžio. Tai kartojosi jau daug sykių iš eilės.

Benjaminas leisdavosi paimamas ant kelių su nuostaba šviesiose akyse. Bet greitai jį atgrasindavo ūmus, reiklus Dinos būdas, jis nusliuogdavo žemėn ir sprukdavo pro duris.

Ji buvo nakviša. Skaitanti juodąją Jertrūdos knygą. Apie teisiuosius ir prasikaltėlius.

Pastarųjų širdis buvo kieta. Glamonės šiurkščios, o kerštas žiaurus.

Naktimis ėmė šalventi. Šarma aptraukė balas ir ant krūmų pamirštus serbentus. Vieną vakarą kaip nedidelė paskola iškrito sniegas, bet atnešė gilų, grėsmingą alsavimą. Jau nebebuvo „žiemop“.

Dina neleido Olinei laiku iš sandėlio palėpės sunešti patalynės ir kailinių apklotų, kaip toji buvo įpratusi.

– Dar anksti miegoti po patalais! – užsispyrusi tvirtino ji.

Tuo neleistinai sugriovė vyravusią tvarką. Olinė neturėjo kur akių dėti prieš namiškius. Dina su Oline buvo tarsi du ledkalniai. Kuriuos skiria gilus fiordas.

Vieną naktį šaltis prasismelkė pro vatines antklodes, užtiesalus ir prisikasė iki pat sielos gelmių.

Kitą rytą Dina nuėjo pas Tomą į arklidę. Pasilenkė virš arklio nugaros, kurią jis tuo metu valė šepečiu, ir, kaip įprasta, kumštelėjo jam.

Žvilgsniai susitiko su skirtinga išraiška. Jo – nustebęs, nekantrus, klausiantis. Jos – tūžmingas, įsakmus, atžarus. Irzlus paliepimas sutvarkyti prieplaukos sandėlio palėpę ir sunešti žieminę patalynę į namus. Tarsi jis būtų patekęs nemalonėn.

Kai jis paklausė, ką duosianti į pagalbą, ji paaiškino, jog privalo padaryti tai vienas.

– Betgi Dina! Aš sugaišiu visą dieną ir dar vakarą!

– Daryk, kaip pasakyta!

Jis nutylėjo.

Žiema galando dantį.

Tomas nešėsi su savim žibintą. Jis ėjo jos link nunarinęs galvą, nežinodamas, jog ji ten yra. Sulig kiekvienu žingsniu žiūrėjo, kur stato koją. Ant grindų galėjo mėtytis nuo kažkada užsilikusių daiktų, ir tada nesunkiai bestumeisi nosimi į dulkes.

Staiga ji žengė iš kertės.

Kailiai kabojo nutįsę nuo karčių nelyginant didžiulės minkštos sienos. Gėrė garsus. Laidojo juos amžiams.

Lauke buvo gruodas ir pilnatis už neramių slenkančių debesų. Neką būtų pešę ir pėdsekiai mėgėjai.

Jos tūžmas lindėjo giliai ir buvo nepajudinamas.

– Žiemop aš plauksiu į pietus, – mėgdžiojosi mėnuo pro debesis ir seną prieplaukos sandėlio stogą.

Ji puolė Tomą kaip išbadėjęs šuo. Neišsidavė, kas esanti, kol jiedu suvirto tarp kailių.

Turėjo praeiti kiek laiko, kol jis susivokė, ką spaudžia glėbyje. Pirmasis žiauktelėjimas iš skausmo ir išgąsčio išsprūdo, kai pajuto ant savo kaklo dantis ir rankas, apsivijusias liemenį. Po to jis parvirto ant vasara alsuojančių, baltų kaip jūros puta kailių. Tik stengėsi saugoti žibintą. Po to šis stovėjo droviai nuošalyje ir žiūrėjo.

Dina buvo skausmas arba malonumas. Jam buvo vis vien, kur būti: salėje priešais juodąją krosnį ar sandėlio palėpėje. Jeigu ant jo kaip juodas vanagas užgriūtų dangus, vis tiek tai būtų dangus.

Ji nusimetė šalį ir atsisagstė suknelės liemenį. Užsikėlė sijonus. Ir be jokių įžangų išrietė jam savo stiprų, didelį kūną.

Jis klūpojo ant kailio ir spoksojo į ją geltonoje žibinto šviesoje. Tada puolė plėštis nuo savęs tai, kas būtiniausia. Taip skubėjo, kad viskas susinarpliojo ir jai teko ateiti į pagalbą.

Keletą sykių buvo besižiojąs kažką sakyti. Nes jautė nenumaldomą norą jai melstis. Jis mažų mažiausiai būtų sukalbėjęs „Tėve mūsų“.

Bet ji papurtė galvą ir kartu su juo įsiliejo į tamsą. Jos kūnas buvo kaip glotni uola mėnesienoje. Kvapai užtvindė smegenis, o visa kita liko toli. Raumenys pagavo virpčioti ir trūkinėti. Geismas, didumo sulig bažnyčia! Pakilo kaip banguojanti jūra. Putojanti, galinga ir gaivi.

Jį pakėlė banga. Nugramzdino į gelmę. Jam virš galvos buvo šėlstanti jūra.

Jis tarpais išnirdavo ir pabandydavo ją pagriebti.

Ji nesipriešino. Vėl su juo nerdavo į gelmę. Žemyn į laminarijų mišką. Druskingus rudadumblius ir geidulingas jūros sroves. Ji traukė jį krantu, kur jūra buvo atslūgusi, o pūslėtieji guveiniai tvoskė savo aitriu kvapu jam į šnerves. Ji nujojo su juo dugnan, kur į krūvą spietėsi žuvys, trindamosis šonais. Ir pilvais. Jis jautė, kaip jos uodegomis plaka jam kirkšnis. Šitaip!

Tuomet jie nėrė gilyn. Ir daugiau jis nieko nematė. Oras ir syvai galingai ištryško iš jo, kai ji parjojo su juo į krantą. Ties kirkšnimis ir krūtinėje jis jautė didžiulius meškerės kabliukus ir atšipusius peilius. Diafragma buvo tarsi sukiužusi gelda. Dabar jis galėjo numirti. Buvo ten, kur ir troško būti.

Tačiau jis nenumirė. Ji atsargiai paliko jį gulintį. Ties pakrantės linija. Jis buvo tarsi jauna beržo šakelė. Nudrėksta per didelę audrą nuo medžio. Išsaugojusi lapus ir spalvą. Ir daugiau nieko. Atlikusi tai, kas svarbiausia: duoti ir imti.

Viduje nebuvo ištartas nė vienas žodis. Lauke buvo mėlynai violetinė diena. Ant stogo kranksėjo kirai. Šėlsmas buvo išlietas. Be didelio grožio, tačiau su milžiniška jėga.

Iš kampo netikėtai išniro Jertrūda ir pabandė užgesinti žibintą. Tai atsitiko tuo metu, kai jie išdrikę gulėjo gaudydami kvapą.

Ji pasilenkė norėdama užpūsti liepsną. Visai šalia Dinos rankos. Jos sijono apačia brūkštelėjo per ranką.

– Ne! – sustugo Dina. Žaibiškai išsitiesė ir prisitraukė žibintą.

Jertrūda žingtelėjo atatupsta ir dingo.

Dina liko sėdėti apdegintais pirštais.

Tomas pakilo pasižiūrėti. Apkabino ją. Ir išlemeno keletą paguodos žodžių, pūsdamas Dinai ranką. Tarsi ji būtų Benjaminas…

Dina norėjo atitraukti ranką. Tomas nematė Jertrūdos! Nesuprato, kad ši vos neaptemdė jiems pasaulio.

Dina iš lėto ir rūpestingai rengėsi. Nežiūrėdama į Tomą. Kai jis apglėbė Diną prieš išeinant, ši glustelėjo prie jo kaktos.

– Tomai! Tomai! – tepasakė.

Kailiniai apklotai ir patalynė parkeliavo namo ir šiais metais.

Tomas tampė nešulius didumo sulig šieno kupeta. Plėšėsi kiek įmanydamas. Neinkštė. Iki vakarienės darbas buvo baigtas. Tada jis praskyrė ledukus vandens statinėje ant kiemo ir paniro galva ir liemeniu. Keletą kartų. Po to apsivilko švarius marškinius ir nuėjo pas Olinę valgyti košės.