Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Kitą rytą jiedu stoviniavo antrojo aukšto koridoriuje. Greta laiptų.

Ten buvo prietema ir tebetvyrojo miego, naktipuodžių bei muilo kvapai.

Jis buvo paskutinis keliauninkas, paliekantis namus. Kiti jau žingsniavo valčių link.

– Žiemop aš vėl keliausiu į pietus… – tarė jis ir klausiamai pažvelgė į ją.

– Visada prašom! – pasakė ji, kaip būtų pasakiusi bet kuriam prašalaičiui.

– O tada ar išgirsiu tave griežiant violončele?

– Tikriausiai. Aš griežiu kone kasdien, – atsakė ji ir padavė jam ranką.

– Bet vakar negriežei.

– Ne, vakar negriežiau.

– Matyt, buvai nekaip nusiteikusi? Juk gaisras…

– Taip, gaisras.

– O dabar tamsta prižiūrėsi, kad gerai būtų uždengtas naujas stogas?

– Kaipgi kitaip.

– Turi nemažai rūpesčių? Ar daug šeimynos?

– Kodėl tamsta klausinėji apie tokius dalykus… dabar?

Jo randas trūktelėjo aukštyn. Šypsena buvo kaip apreiškimas.

– Aš tempiu laiką. Tai nėra taip paprasta. Aš jums meilinuosi, Dina Grenelv.

– Barabui tai naujas dalykas?

– Nevisiškai… Tai aš vis dėlto – Barabas?

Jie abu plačiai išsišiepė. Lyg du šunys, kurie žaidžia pašalyje, mėgindami vienas kito jėgas.

– Tu esi Barabas!

– Jis buvo plėšikas, – sušnabždėjo jis priartėdamas.

– Jį paleido į laisvę! – sušuko ji.

– Bet vietoj jo turėjo mirti Kristus.

– Kristus visuomet turi mirti…

– Pamojuok man, – sušnabždėjo jis, vis dar nesiryždamas eiti.

Ji neatsakė. Nespėjus jam nė mirktelėti, abiem delnais sugriebė jo ranką ir stipriai krimstelėjo didįjį pirštą. Jis aiktelėjo iš skausmo ir netikėtumo.

Akimoju prarado savitvardą. Atsitiko taip, kad stvėrė ją į glėbį ir panardino galvą jos krūtinėje. Giliai alsavo.

Akimirką jie šitaip stovėjo. Nepajudėdami iš vietos. Tada jis atsitiesė, pabučiavo jai ranką ir užsivožė ant galvos skrybėlę.

– Žiemop aš keliausiu į pietus, – ištarė jis kimiu balsu.

Laiptelis po laiptelio jie tolo vienas nuo kito. Porą kartų jis atsigrįžo ir užvertęs galvą pažiūrėjo į ją. Trinktelėjo laukujės durys.

Jis išėjo.

Garlaivis vėlavo ištisą parą.

Levas Žukovskis stovėjo ant tiltelio atsisveikinimui pakelta ranka. Buvo šilta. Jis stovėjo vienmarškinis. Šalia jo iki ausų užsisegioję ir apsimuturiavę keleiviai atrodė kvailokai.

Ji visa tai stebėjo pro salės langą. Jis žinojo, kad ji ten stovi.

Aš esu Dina. Mes plaukiame pakrante. Susiglaudę. Randas – kaip fakelas tarp dumblių. Jo akys – tai žalia jūra. Šviesa virš smėlingo dugno. Kuri man nori kažką atskleisti. Nuslėpdama kažką kita. Jis tolsta nuo manęs. Už kyšulių. Kalnų. Nes dar nepažįsta Jertrūdos.

Johanas pasistojo ant akmens nuklotoje dumbliais pakrantėje ir kažką šūktelėjo garlaivio pusėn. Levas Žukovskis kinktelėjo galva ir pamojavo skrybėle.

Netrukus garlaivis suūkė. Mentės ėmė skrosti vandenį. Balsai ištirpo. Žalias akis ji pasikabino sau ant kaklo.

Lensmano šeima iš dvaro išvyko dar brėkštant. Andersas su Nylsu parplukdė juos laivu. Jiems vis tiek buvo pakeliui į Stranstedą, iš kur reikėjo parsigabenti statybinės medžiagos naujam tvarto stogui. Nenueisi ir neprisikirsi iš nuosavo miško. Čia reikėjo didelių sausų medžių.

Nuspręsta buvo plaukti jekta, kad viską galima būtų paimti vienu kartu. Kepinant saulei, Fagerneso bernas niekieno nepadedamas atbogino visa tai per kalnus.

Motušė Karena bandė atvirai pasikalbėti su Johanu apie tikrąją gyvenimo prasmę. Apie mirtį. Apie Johano ateities planus. Jo pašaukimą.

Dina išjojo be palydovo. Ir namo negrįžo iki išnaktų. Tomas palaikė tai blogu ženklu. Todėl nusprendė, kad pokalbį su ja geriau bus atidėti kitai dienai.

Per sumaištį, kilusią dėl gaisro ir Johano sugrįžimo, niekas neatsiminė pasakyti Dinai, jog iš garlaivio krantan buvo atgabenta ilga, didelė dėžė.

Kai atėjęs krautuvės pagalbininkas pranešė apie tai, ji nuskubėjo į Andreaso prieplauką. Žingsniai buvo platūs ir lengvi.

Dėžę ji atplėšė ten pat, kur ir stovėjo. Sandėlyje ji išstovėjo kiaurą parą!

Lorchas jautėsi išduotas. Bet jai nepriekaištavo. Kuo arčiau buvo violončelė, tuo stipresnis darėsi jo kvapas. Ji buvo gerai suvyniota.

Dina atsargiai iškėlė ją iš dėžės. Ir pabandė suderinti porą stygų.

Stygos pravirko. Nesidavė derinamos. Ji pasiskundė Lorchui. Susierzino ir ėmė karščiuotis. Sukinėjo, bandė iš naujo. Tačiau nieko daugiau neišspaudė, kaip tik gailų verksmą.

Bangelės po ja teliūskavo į akmenis. Pliuškeno sau su erzinančiu nerūpestingumu. Šmėžavo pro grindų plyšius.

Ji sustugo iš įniršio ir nevilties, neįstengusi suderinti violončelės.

Buvo benešanti į salę. Galbūt tik namuose leisis suderinama.

Tačiau išėjusi laukan į saulės šviesą, Dina viską suprato. Ji neišlaikė kelionės. Violončelė. Buvo negyva. Deja. Buvo sutrūkusi!

Motušė Karena bandė paguosti. Sakė, jog tai įvykę dėl karščio ir nevienodos drėgmės palei pakrantę.

Dina pastatė ją salėje. Į kampą. Šalia savosios. Mirusi ir gyva. Kartu.

12 skyrius

DIENĄ KENTĖJAU KAITRĄ, O NAKTĮ ŠALTĮ, IR MIEGAS BĖGO NUO MANO AKIŲ.

(Pr 31, 40)

Buvo kaip tik laisvesnės dienos tarp šienapjūtės ir bulviakasio. Todėl reikėjo žūtbūt baigti taisyti stogą, kol žmonės neišsivaikščiojo prie kitų darbų.

Jau ir vietiniai žvejai ėmė plaukti su savo džiovintomis menkėmis. Jos turi būti kruopščiai išrūšiuotos, žuvies spaustuvais viralinės palėpėje suslėgtos į luitus po 40 kilogramų ir laikomos, kol bus vežamos į Bergeną ar užsienin.

Iš kepenų, kurios buvo tiekiamos kartu su žuvimis, visą rudenį buvo lydomi žuvų taukai. Tuomet visi iki vieno jais pasmirsdavo. Tvaikas kaip pasiųsta bausmė apnikdavo visą dvarą. Gerdavosi į plaukus ir šviežius skalbinius. Nelyginant piktoji dvasia persekiodavo tuos nelaimėlius, kuriems tekdavo lydyti taukus.

Visa tai atimdavo daug laiko. Reikėjo tam ir žmonių. Tačiau iš to visi pelnydavo pinigą ir galėdavo nebijoti dėl rytdienos.

Naujajai, dar visai jaunutei melžėjai nesisekė. Jai baimę varė karvė vedlė.

Galėjai pamanyti, kad po gaisro ėmė nebesutikti karvės ir melžėjos charakteriai. Kone kasdien garde telkšodavo pieno klanai, o melžėja raudodama atbėgdavo pas Olinę į virtuvę.

Vieną vakarą triukšmas pasiekė Dinos ausis.

Ji nuėjo į virtuvę ir išgirdo graudų pasakojimą apie pieną, kuris ir vėl telkšojo ant tvarto grindų.

– Ar tu gerai moki melžti? – paklausė Dina.

– Taip, – sušniurkštė mergaitė.

– Turiu galvoje, ar moki melžti gyvą karvę?

– Taip, – atsakė melžėja, kinktelėdama galva.

– Tai papasakok, kaip tu melži.

– Atsisėdu ant suolelio, paimu tarp kelių kibirą ir…

– O karvė? Ką tu darai karvei?

– Mm… nušluostau spenius… taigi žinot…

– O ką dar?

– Dar?

– Taip. Manai, kad tu melži suolelį?

– Ne…

– Karvė yra karvė, ir su ja reikia elgtis kaip su gyvu padaru. Ar supranti?

Melžėjukė nedrąsiai pasimuistė.

– Tai kad ji labai pikta.

– Ji pasidaro pikta, kai tu ateini jos melžti.

– Iš pradžių ji tokia nebuvo.

– Tiktai po gaisro?

– Bet nesuprantu kodėl?

– Tai dėl to, kad tu viską darai skubotai, nes nori paspoksoti klėtelėn, kas ten vyksta. Karvei tu esi nelyginant gaisras.

– Betgi…

– Taip yra! Eik šen! Eime į tvartą!