Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Po kurio laiko pastorius, meiliai žiūrėdamas į Diną, tarė:

– Ponia Dina privalo ateiti, kitaip mes nesuderinsime vargonų!

Jis puikiai sugebėjo nepastebėti to, kas buvo ne visai priimtina Dinos elgesyje.

Tarsi žinodamas ją turint kur kas svarbesnių savybių.

Jis dažnai sakydavo, kad į norlaniečius reikia žiūrėti taip kaip į metų laikus. Jei negali jų pakęsti, tenka kurį laiką pabūti namuose ir pralaukti.

Pastoriaus žmona vadovavosi šia taisykle. Dėl to ji ir nepajėgė atvykti į Reinsnesą švęsti Johano sutiktuvių.

– Pastorius žino, kad iš manęs nekokia vargonuotoja, bet galiu pabandyti, – tarė Dina.

– Praėjusį kartą gerai pavyko, – pasakė pastorius.

– Čia reikia geros ausies, – sausai atsakė Dina.

– Taigi. O Dinos klausa išlavinta geriau už bet kurio kito! Tamsta turi būti dėkinga – neatsimenu, kuo jis pavarde? Tas mokytojas, per kurį tamsta pamilai muziką?

– Lorchas, – priminė Dina.

– Taip, taip! Kur jis dabar?

– Pakeliui į Reinsnesą. Su savo violončele… – ištarė ji. Vos girdimai.

– Kaip įdomu! Džiugi naujiena! – pasakė pastorius. – Kada tikimasi jo sulaukti?

Dina nebeatsakė, nes pastorių tuo metu pastvėrė grafas.

Aplink Johaną kaip apie savaime suprantamą dėmesio centrą susibūrė pagyvenę žmonės. Tačiau jis pats nieko nedarė, kad juos pritrauktų. Jo žemame balse skambėjo susidomėjimas ir atidumas. Dešine ranka jis be perstojo braukė atgal šviesius nepaklusnius plaukus. Bet jie ir vėl užkrisdavo ant kaktos.

Per visus tuos metus jis smarkiai pasikeitė. Ne tik išore. Jo žodžiai buvo svetimi. Jam kalbant prasikišdavo daniška tartis. Ir elgėsi taip, tarytum svečiuotųsi eiliniuose nakvynės namuose. Į jokį daiktą nežiūrėjo lyg atpažindamas. Nieko nelietė. Nelakstė iš kambario į kambarį, kad pamatytų, kaip viskas atrodo. Po to, kai gaisras buvo užgesintas, iš didžiojo namo niekur nekėlė kojos.

Andersas paklausė Johaną, kokia dabar padėtis Danijoje. Ar jis turėjęs ką nors bendra su politinėmis ir tautinėmis studentų demonstracijomis, kurios vykusios Kopenhagoje.

Rodės, kad Johanui gėda tai paneigti.

– Danai tikriausiai vis dar tebedžiūgauja po mūšio prie Istedo? Taip greitai jie nepamirš pergalės prieš vokiečius skonio, – pasakė Žukovskis.

– Tai tiesa, – atsakė Johanas. – Tačiau Šlėzvigo prijungimas prie Danijos nėra natūralus reiškinys. Skirtingos ir kalbos, ir kultūros, ir visa kita.

– Tai juk buvo karaliaus Frederiko svajonė? – tarė rusas.

– Taip, ir tautininkų, – atsakė Johanas.

– Girdėjau, kad caras Nikolajus nulėmė karo baigtį, – įsikišo Dina.

– Taip, jis lyg grasinęs prūsams karu, jei šie nepasitrauksią iš Jutlandijos, – pasakė Žukovskis. – Tačiau naujoji karo prievolė Danijoje taip pat turėjo nemažą reikšmę.

Jie toliau aptarinėjo naująjį Danijos politinį suklestėjimą.

– Tamsta gerai išmanai politiką, – pasakė lensmanas Žukovskiui.

– Kažką vis nugirsti tai šen, tai ten, – nusišypsojo vyriškis.

– Dauguma danų taip gerai nesiorientuoja, – pagyrė Johanas.

– Ačiū.

Kol vyrai kalbėjo, Dina sėdėjo ir stebėjo juos iš šalies.

– O motušė Karena baiminosi, kad, Johanui nespėjus grįžti, jį įtrauks į savo verpetą karas ir demonstracijos.

– Nelabai mane tie dalykai domina, – lengvu tonu atsakė Johanas. – Menkai ir pakovosi būdamas dvasininkas.

– Nesakyk taip, – atsiliepė pastorius. – Bet dabar juk esi čia, – pridūrė jis.

– Dvasininkas dvasininkui nelygu, – susigėdęs pratarė Johanas. – Mane vargu ar kas galėtų pavadinti politine jėga. Tačiau pastorius – tai, žinoma, visai kas kita.

– Na, na, – geraširdiškai tarstelėjo pastorius. – Aš taip pat nenoriu atstovauti jokiai pasaulietinei valdžiai.

– Bet pastorius vis vien atstovauja. Jei man bus leista pasakyti? – tarė Dina.

– Kokiu būdu?

– Kai valdžia daro dalykus, kurie tamstai atrodo nepriimtini, sudraudi juos, nors tai ir ne tamstos reikalas.

– Taip, gal ir taip…

– Ir pastorius neretai laimi? – švelniu balsu pridūrė Dina.

– Būna ir taip, – patenkintas nusišypsojo pastorius.

Pokalbis pasidarė nebepavojingas. Ir lensmanas leidosi pasakoti apie bylas ir ginčus paskutiniame tingo susirinkime.

Labiausiai Johanu stebėjosi Andersas. Jis nebematė to berniuko, kurį pažinojo nuo gimimo. Teisino jį tuo, kad iš namų iškeliavo toks jaunas. Ir kad aplinkui daug žmonių.

Prie stalo Andersas aiškiai matė, kad motušei Karenai nebuvo lengva užiminėti naujai iškeptą pastorių. Ji nėrėsi iš kailio ieškodama, apie ką su juo pasikalbėti.

Johanas buvo nepriekaištingai mandagus ir draugiškas. Tačiau pasidaręs svetimas.

Surūkęs nedidelę pypkutę, po daugybės atsiprašinėjimų ir palaiminimų pastorius išsiruošė į namus. Pasakė, jog muzika pasidžiaugsiąs kitą sykį.

Dina išlydėjo pastorių. Grįždama per svetainę, paskambino keletą akordų pianinu. Miklindama pirštus.

Tuoj pat prisistatė nepažįstamasis. Atsišliejo prie instrumento ir klausėsi.

Dina liovėsi grojusi ir klausiamai pažvelgė į jį.

Ir tada prasidėjo. Jis užtraukė graudžią, melancholišką rusų dainą. Dina greitai pagavo melodiją ir grojo iš klausos. Kai suklysdavo, jis padėdavo jai surasti reikiamą natą.

Daina buvo neįprasta. Pilna graudulio. Netikėtai augalotasis vyriškis leidosi šokti. Taip šokdavo rusų jūrininkai, kai jie mažumėlę įkaušdavo. Tiesdami rankas aukštyn ir į šonus. Kraipydami klubus ir kiek pritūpę.

Ritmas darėsi vis pasiutesnis ir linksmesnis. Vyriškis šoko taip žemai pritūpęs, kad negalėjai suprasti, kaip jis dar išsilaiko. Jis mėtė ilgas kojas į šonus. Vis greičiau ir greičiau.

Iš jo spinduliuote spinduliavo didžiulė jėga. Jis atrodė rimtas ir susikaupęs. Tačiau buvo akivaizdu, jog žaidžia.

Suaugęs žmogus, kuris žaidžia! Randas liepsnojančiame veide švietė dar baltesne spalva. Jis buvo lyg Janas su dviem veidais. Skriejo ratu atsukdamas tai sužalotąjį, tai sveikąjį skruostą.

Dina akimis sekė vyriškio judesius, o pirštai tuo metu šoko. Trankiai ir lengvai.

Motušė Karena, Dagnė ir grafienė pertraukė savo rafinuotą pokalbį. Rūkomajame vyrai vienas po kito pakilo iš vietų ir atėjo pasižiūrėti bei pasiklausyti. Stinė stovėjo koridoriaus prieduryje su keturiais vaikais už nugaros.

Benjaminas išsprogino akis ir prasižiojo. Įsmuko ir į kambarį, nors tai buvo užginta.

Hana ir lensmano berniukai kukliai stovėjo tarpduryje.

Pamažu visą kambarį pripildė vienas didžiulis šypsulys. Kaip mažas pūkuotas žvėrelis jis šokinėjo nuo vieno žmogaus prie kito. Džiaugsmas Reinsnese buvo kažkas stebuklinga. Pastaraisiais metais jis retai kada ateidavo.

Daina ir muzika atskriejo į virtuvę.

Visas namas prisipildė sodraus vyriško balso, negirdėtos tęsiamos melodijos ir žodžių, kurių niekas nesuprato.

Tomas neramiai pasimuistė. Olinė klausėsi net prasižiojusi. Į virtuvę atėjo tarnaitė, patarnaujanti svečiams. Kikendama ir visa įkaitusi.

– Reikia dar punšo! Tas nepažįstamas vyras dainuoja rusiškas dainas ir šokinėja atsitūpęs kaip koks padūkėlis! Ringuoja mušdamas sau per kulnis! To dar nebuvau mačiusi! Ir miegos jis svečių kambaryje, tame, kur langai į pietus. Dina taip sakė! Į praustuvės ąsotį ir ropinę reikės pripilti vandens. Ir švarių rankšluosčių padėti!

Tomas pajuto smūgį į paširdžius, kuris vienu ypu jam užėmė kvapą.

Žukovskis baigė šokti taip pat netikėtai, kaip ir pradėjo. Visiems plojant, galantiškai nusilenkė, kiek atsipūtė ir grįžo į rūkomąjį prie užgesusio cigaro.