Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Klėtelės priestate Dina susirado tvartui skirtus drabužius. Tuomet jos kartu nužingsniavo pas mykiančią karvę.

Kibirą ir suolelį Dina pastatė toliau nuo gardo. Tada ji priėjo prie karvės ir uždėjo ranką jai ant sprando. Tvirtai ir ramiai.

– Nusiramink! – tyliai pasakė ji ir paglostė prunkščiantį gyvulį.

– Atsargiai, ji pikta, – baimingai įspėjo melžėja.

– Aš taip pat, – atrėžė Dina, glostydama karvę.

Melžėja stovėjo išsproginusi akis.

Dina įžengė į gardą ir pamojo melžėjai prieiti. Ši dvejodama statė koją už kojos.

– Gerai. Dabar pasimeilink karvei, – paliepė Dina.

Melžėja patapšnojo karvę. Iš pradžių baugščiai. Po to – kiek ramiau.

– Dabar žiūrėk jai į akis, – įsakė Dina.

Ir melžėja stengėsi kiek įmanydama. Pamažu karvė nurimo ir iš ėdžių grybštelėjo porą kuokštų šieno.

– Kalbėk su ja kaip su žmogum! – paliepė Dina. – Pasakok jai apie orą ir apie tai, kokia buvo vasara.

Ir mergaitė pradėjo savotiškai bendrauti su karve. Iš pradžių –kiek nerimastingai ir graudžiai. Vėliau – su vis didėjančiu pasitikėjimu ir bemaž intymiai.

– Parodyk jai kibirą, skudurėlį ir nenustok kalbėjusi, – pasakė Dina ir stebėjo jas iš už gardo.

Galiausiai karvė atgręžė savo didelę galvą ir santūriai bei supratingai žiūrėjo, kaip ji melžia.

Mergaitė švytėjo džiaugsmu. Pienas bėgo į kibirą stipriomis baltomis čiurkšlėmis ir putodamas lipo aukštyn.

Dina palaukė, kol ji baigė darbą.

Kai jos su pieno kibirais pasuko namų link, Dina rimtai pasakė:

– Pasakok karvei apie savo rūpesčius! Apie mylimąjį! Karvėms patinka, kai joms pasakoji.

Melžėja kaip tik norėjo padėkoti už pagalbą, bet dabar išsigandusi sustojo.

– O jeigu kas nors išgirs? – droviai paklausė ji.

– Tuos nutrenks žaibas! – kuo rimčiausiai atsakė Dina.

– Bet jeigu jie, dar nespėjus nutrenkti žaibui, po visą kaimą liežuvius išnešios?

– Taip nebus, – ramiai atsakė Dina.

– Kur tamsta viso to išmokai? – paklausė melžėja.

– Išmokau? Aš užaugau lensmano tvarte ir arklidėje, – trumpai atsakė ji. – Tik šito nebandyk skleisti, nes lensmanas aršesnis už bet kokią karvę.

– Tai tu ten ir melžti išmokai?

– Ne, šito aš išmokau trobelninko sodyboje. Jie teturėjo vieną karvę.

Mergaitė keistai pažiūrėjo į ją ir daugiau nebeklausinėjo.

Jaunoji melžėja neiškentė neapsiskelbusi, kokia puiki jos maitintoja. Pasakojo visiems, kas tik netingėjo klausytis. Apie šeimininkę, kuri šitaip mokanti tvarkytis su gyvuliais. Esanti tokia draugiška ir paslaugi.

Ji taip išdailino tą atsitikimą, kad gandas apie jį pasklido po visą apylinkę. Apie šauniąją Diną, melžėją ir karvę.

Be jokios abejonės, Reinsneso Dina mokanti šį tą daugiau nei savo poterius. Ir palaikanti prastų žmonių pusę. Buvo proga prisiminti ir arklių šėriko Tomo istoriją. To, su kuriuo ji kartu užaugo. Reinsnese jis turėjo nemažą svorį.

O kurgi dar toji samė Stinė. Paleidusi į pasaulį vieną mirusį ir vieną gyvą pavainikį! Ji tapo pilnateise šeimos nare. Ir nešė mažąjį Benjaminą krikštyti!

Prikergta buvo įvairių smulkmenėlių, kurios istorijoms suteikė daugiau patrauklumo ir dar labiau išpūtė Dinos meilę prastiems žmoneliams. Jos teisingumo jausmą. Jos širdies jautrumą ir dosnybę.

Galiausiai ne tokie palankūs gandai apie Diną prarado savo galią. Jie tapo jos savitybe, skiriančia ją iš kitų dvarininkių bei poniučių. Suteikė jai dar daugiau nepakartojamo žavesio ir jėgos.

Kelias, kuriuo jie jojo, nuo viržių buvo rausvai violetinis. Jojant pro medžius, ant jų pažirdavo didžiulių vandens lašų kruša. Saulė tebuvo akis, neturinti jokios galios ar šilumos. Ir paparčiai bejėgiškai pliaukšėjo apie arklių kojas.

Tada Tomas užvedė kalbą su Dina. Nes jis seniai pajuto, kad ji žiūri per jį kaip per orą.

– Dina tikriausiai norėtų, kad aš susirasčiau vietą kitur?

Dina sulaikė arklį ir atsigrįžo į jį. Akys išdavė, kad ji nustebusi.

– Kodėl taip sakai?

– Aš nežinau, bet…

– Ką tu nori pasakyti, Tomai?

Jos balsas buvo tylus ir visai ne atžarus, kaip jis bijojo.

– Aš prisimenu… aš labai dažnai prisimenu tą dieną. Lokio medžioklę…

Tomas užsikirto.

– Tu gailiesi?

– Ne! Ne, jokiu būdu!

– Tu norėtum dažniau eiti lokio medžioti?

– Taip…

– Salėje?

– Taip! – tvirtai atsakė jis.

– Ir Reinsnese norėtum gyventi tol, kol pasensi ir žmonės už tavęs ims kliuvinėti antro aukšto koridoriuje?

– Aš nežinau, – balsas buvo duslus. – Bet jeigu tu norėtum, galėtum…

Jis sugriebė už jos vadelių ir sielvartingai pažvelgė jai į akis.

Tomas. Žirgas, kuris baidėsi didelių kliūčių. Ir vis tiek šoko.

– Ar galėtum? – pakartojo jis.

– Ne, – šiurkščiai atrėžė ji. – Reinsnesas esu aš. Ir žinau savo vietą. Tu drąsus, Tomai! Bet tu taip pat žinai savo vietą.

– Bet jeigu būtų kitaip, Dina? Ar tada galėtum?..

– Ne, – atsakė ji ir atmetė nuo veido plaukus. – Tada aš važiuočiau į Kopenhagą.

– Ką tu ten veiktum?

– Žiūrėčiau į namų stogus. Ir bokštus! Studijuočiau. Išsiaiškinčiau viską apie skaičius. Kur jie slepiasi tuomet, kai tampa nematomi. Žinok, Tomai, skaičiai yra amžini. Ne taip kaip žodžiai. Žodžiai visą laiką meluoja. Ir tada, kai žmonės juos taria, ir tada, kai tyli… Bet skaičiai! Jie patikimi!

Jos balsas. Žodžiai. Buvo tarsi botago kirčiai. Kurie krito ant jo. Be jokio pasigailėjimo.

Ir vis dėlto! Ji kalbėjo su juo! Apie tai, ką galvoja. Tegu jis ir nepateks į salę, bent sužinos, ką ji mano.

– O Benjaminas, Dina?

– Benjaminas?

– Taip, ar jis mano? – sušnabždėjo jis.

– Ne! – atšovė ji, batų galais paspaudė arklį ir nujojo tolyn.

Aš esu Dina. Gyviesiems taip pat kažko reikia. Lygiai kaip gyvuliams. Reikia, kad kas nors paglostytų jiems šoną ir pakalbėtų su jais. Tomas yra toks padaras.

Aš esu Dina. Kas paglostys man šoną?

Vėliavos kalnas buvo smagi vietelė. Ten viršuje beveik visada pūtė vėjai. Nieko nebuvo pastovaus, viskas mainėsi ir be paliovos judėjo. Žolės ir gėlės, paukščiai ir vabzdžiai. Snaigės ir pusnys. Ant kalno gyveno vėjai.

Tačiau pats kalnas stovėjo tvirtai. Apžėlęs žole, skurdus, gairingas kalnas, ant kurio prieš daugelį metų Reinsneso savininkas liepė įmūryti vėliavos stiebą. Šis buvo kur kas atsparesnis nei dauguma pakrantės stiebų. Nors jis, rodos, beviltiškai stirkso visų krypčių vėjams ir vėtroms ant kelio.

Dažniausiai vėliavą būdavo įmanoma sulopyti. Bet neretai tekdavo užsakyti ir naują. Šios išlaidos buvo neginčytinos. Kadangi Reinsneso vėliavą galėdavai sąsiauryje pamatyti iš tolo, nesvarbu, iš kur plauktum, pietų ar šiaurės.

Dina visuomet mėgdavo tą vėjų gairinamą gūbrį. Galėjai pamanyti, jog šį rudenį ji ten apsigyveno. Arba griebdavosi violončelės. Stygos spiegte spiegdavo. Žmonės kimšdavosi pirštais ausis, o motušė Karena pati iššlubčiodavo į koridorių ir pašaukdavo ją žemyn.

Arba įlipdavo į šermukšnį. Kad galėtų išsišaukti Jakobą ir kam nors atkeršyti.

Tačiau mirusieji vengė jos, kai ji būdavo tokia. Rodos, jie suprato, kad nepriklauso jos pasauliui. Kad Barabas vienintelis.

„Žiemop aš plauksiu į pietus.“ Bet Dina negalėjo laukti žiemos. Nebuvo iš tų, kurie sugeba laukti. Dažniau nei bet kada glostydavo Juodžiui galvą. Ant medžių kabindavo Hanai ir Benjaminui sūpuokles. Bet vos tik išvydusi į pietus pasisukusią burę, kopdavo į vėliavos kalną.