Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Pradėjo snyguriuoti. Atsargiais baltais dribsneliais. Viešpats buvo atlaidus ir diskretiškas. Dažniausiai nuodėmė nėra tokia didelė, kaip nusidėjėliui atrodo. Tomas buvo laimingiausias nusidėjėlis Norlane.

Kūną maudė nuo neįprastų judesių. Ant kailių ir tampant patalynę. Kiekvienas raumenėlis buvo žaizda. Nuvargęs mėgavosi tuo su didžiuliu džiaugsmu.

13 skyrius

KOLEI DIENA ATVĖS IR PASILENKS ŠEŠĖLIAI, SUGRĮŽK; BŪK PANAŠUS, MANO MYLIMASAI, Į STIRNĄ IR Į JAUNIKLĮ BRIEDĮ BETERIO KALNUOSE.

(Gg 2, 17)

Stinė mokė Haną ir Benjaminą valdytis užduodama jiems mažų darbelių, kuriuos jie pajėgdavo įveikti.

Kartais jiems įkyrėdavo jos motiniška ranka, ir tada jiedu triukšmingai įvirsdavo pro salės duris.

Dina retai juos išvarydavo, tačiau kartais liepdavo nurimti arba išvis nenorėdavo su jais kalbėtis. Arba užduodavo jiems suskaičiuoti visus daiktus kambaryje.

Benjaminas neapkentė šito žaidimo. Jis paklusdavo Dinai vildamasis, kad šioji jam kiek paskaičiavus atkreips į jį dėmesį. Tačiau skaičiuodamas jis gudraudavo ir atsimindavo skaičius iš praeito karto. Kiek paveikslų, kėdžių ir stalo kojų.

Hanutės niekas nebuvo pamokęs, kaip reikia skaičiuoti, tad jai sekėsi nekaip.

Kadangi Johanas vis dar nesulaukė paskyrimo, buvo nutarta, kad pasiliks Reinsnese per žiemą ir mokys Benjaminą.

Jam įdurmais ištikimiausiai sekiodavo Hana. Benjaminas nejautė didelės simpatijos savo suaugusiam broliui, kuris norėjo jį mokyti be galo be krašto.

Iki Kalėdų tebuvo likę keturiolika dienų. Pats didžiausias metų darbymetis. Olinė davinėjo nurodymus. Kai Andersas, motušė Karena ir Johanas išvyko prieš šventes apsipirkti, pas Diną į salę atbėgo Benjaminas ir Hana. Jie pasiskundė, kad Johanas liepęs Benjaminui mokytis, nors jau kadai buvo nuspręsta, kad šią dieną jiedu liesią Trijų Karalių žvakes.

– Diena ilga. Benjaminas suspės ir pasimokyti, ir nulieti žvakes, – pasakė Dina.

Hana nenustygdama lakstė po kambarį. Ji buvo lyg mažas šunelis, kuris kliuvinėja už visko, kas pasimaišo kelyje. Šėldama netyčia nutraukė apdangalą nuo Lorcho violončelės.

Dina išpūtusi akis žiūrėjo į instrumentą. Jokio įtrūkimo! Sveikut sveikutėlis!

Hana paleido dūdas, nes manė padariusi kažką labai bloga, kai apdangalui nukritus Dina garsiai aiktelėjo.

Išgirdusi verksmą, atbėgo Stinė.

– Lorcho violončelė vėl sveika! – sušuko Dina.

– Negali būti?!

– Šiaip ar taip, nesutrūkusi!

Dina nusinešė violončelę prie artimiausios kėdės. Iš lėto, į nieką daugiau nekreipdama dėmesio, ėmė ją derinti.

Kai po namus pasklido švarūs garsai, visi pakėlė galvas, o Hana nustojo verkusi.

Lorcho violončelę Reinsnese jie girdėjo pirmą kartą. Jos tembras buvo tamsesnis nei Dinos violončelės. Skambėjimas – veržlesnis ir kur kas stipresnis.

Valandų valandas nebuvo daugiau garsų, kurių būtų verta klausytis. Neišgirstas liko ir garlaivis, kuris plaukė į pietus.

Vienas Nylsas kaip įprasta laukė prie kranto. Tirštai snigo. Laivas vėlavo kelias valandas.

Tokiu metų laiku nebūdavo daug keliauninkų. Ir dabar teišlipo viena aukšta tamsi žmogysta su veršenike rankoje ir jūreiviška kuprine ant peties. Ant galvos buvo užsimaukšlinęs didžiulę vilkenos kepurę, dėvėjo tokius pat kailinius ir buvo nelengvai atpažįstamas advento tamsoje.

O Tomas stovėjo arklidės tarpduryje, kai vyriškis kartu su Nylsu atėjo nuo kranto. Per kiemą jiedu pasuko prie didžiųjų durų.

Išvydęs atvykėlio kairiam skruoste randą, Tomas šaltai pasisveikino. Tada vėl sugrįžo į arklidę.

Levas Žukovskis mandagiai pasiprašė keletui dienų pastogės. Jis buvo nuvargęs po kelias paras trukusios audros Finmarke. Nenorįs trukdyti. Girdėjęs, jog ponia muzikuojanti…

Visą laiką viršuje griežė Lorcho violončelė. Giliai ir sodriai, tarsi niekada ir nebūtų įtrūkusi.

Levas Žukovskis jo paties pageidavimu ir nesukant galvos buvo pamaitintas virtuvėje.

Ten jis sužinojo apie violončelę. Kuri keletą mėnesių stovėjo sutrūkusi ir stebuklingai vėl tapo sveika. Ir apie Dinos prisirišimą prie senojo instrumento, kurį ji paveldėjusi iš vargšelio kandidato Lorcho.

Kurį laiką Nylsas palaikė jam kompaniją. Tačiau kai pasirodė Stinė su vaiku, jis pasisakė turįs neatidėliotino darbo ir išėjo.

Stinė norėjo pranešti Dinai, jog atvykę svečių. Levas Žukovskis ją sudraudė. Bet galbūt ji galinti praverti duris į koridorių, kad muzika būtų geriau girdėti…

Vyriškis valgė košę su Olinės aviečių sultimis. Jam esą be galo malonu sėdėti jos virtuvėje, ir jis padėkojo už valgį lengvai pasilenkdamas ir pakštelėdamas jai į ranką.

Jakobui mirus, su Oline niekas nebeflirtavo. Ji sukruto subruzdo. Be paliovos tarškėjo apie namus, samdinius bei ruošą. Praėjo gera valanda. Priešokomis Olinė dar spėjo dirbti savo būtiniausius darbus.

Levas klausėsi. Akys nevalingai krypo į duris. Šnervės vos vos virpėjo. Bet mintys buvo paslėptos po rimta, gerų manierų paženklinta kakta.

Olinė išsprogino akis, kai jis nepasipuikavo ir neprašytas įmetė į krosnį malkų. Be kokių nors ponysčių. Ji linktelėjo jam su neslepiamu susižavėjimu.

Lorcho violončelė raudojo. Tomas neatėjo vakarienės. Virtuvėje sėdėjo rusas!

Dina lipo žemyn atsinešti vyno, norėdama aplaistyti Lorcho violončelę. Vilkenos kailiniai, kurie gulėjo užmesti ant kėdės šalia laiptų, jai buvo nepažįstami.

Tačiau veršenikę atpažino. Jos vaizdas ir kvapas trenkė jai su tokia jėga, kad ji turėjo įsitverti.

Ji savo dideliu kūnu užgulė turėklus. Sulinkusi pusiau, tarsi perverta didelio skausmo. Rankos, gniaužiančios glotnų apvalų medį, akimirksniu sudrėko nuo prakaito. Šniokštuodama ji atsisėdo ant laiptų, ir tuo metu pasirodė Jakobas.

Bet jis nebuvo stiprus. Lygiai taip pat užkluptas kaip ir ji pati.

Ji iš lėto pasitraukė aukštyn sijonus, išskėtė kelius, kad galėtų pastatyti kojas ant laiptelio po savimi. Tvirtai. Galva svyrojo tarp rankų tarsi nukirsta ir atiduota jai saugoti.

Ji sėdėjo, kol apsiprato su koridoriaus prietema spingsint nedidelei žvakelei ant veidrodžio staliuko. Tuomet be galo lėtai atsistojo ir nulipo žemyn. Godžiai griebė kelioninį krepšį. Tarsi norėdama patikrinti, ar ne apgaulė. Atidarė jį ir įkišo ranką vidun. Surado knygą. Ir šįkart. Atsiduso ir paslėpė ją po šaliu. Tada vėl uždarė krepšį.

Žvakė supleveno jai stojantis. Ji paėmė fantą.

Vėl užlipo laiptais aukštyn. Tyliai. Krosnies nebekūrė. Niekas neturėjo išgirsti krosnies durelių trenksmo.

Tada nenusirengusi atsigulė, įsmeigusi žvilgsnį į durų rankeną. Retkarčiais sukrutindavo lūpas. Tačiau be jokio garso. Nieko neįvyko. O Jakobas sėdėjo ant lovos krašto ir žiūrėjo į ją.

Stinė nuvedė svečią aukštyn į skliautuotąjį kambarėlį. Jis nepanoro, kad ji pakurtų jam krosnį. Pasakė, jog viskas kuo puikiausia ir pats esąs karštas kaip žarija.

Stinė išslinko atnešti rankšluosčių ir į ąsočius pripilti karšto ir šalto vandens.

Jis nusilenkė ir padėkojo dairydamasis po kambarį. Tarsi laukdamas, kad kas nors ims ir iššoks iš sienų.

Viena tarnaičių, Tėja, kažko buvo nusiųsta į viršų. Ji stovėjo naršydama po skalbinių spintą ir vis žvilgčiojo į kambarį. Atvykėlis iš dalies ir jai priklausė.

Vyriškis kažkuo Stinę glumino. Ji neužtruko ir, šnabždomis palinkėjusi labos nakties, atatupsta išsispraudė pro duris.

– Ar Dina Grenelv jau atsigulė? – dar spėjo paklausti jis.