Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Kakta aprasojo prakaito perliukais. Bet jis jų nešluostė. Tik truputį suraukė antakius ir prasisegė marškinių apykaklę.

Jakobas glaustėsi prie Dinos rankos. Buvo prastai nusiteikęs.

Dina jį stūmė šalin. Tačiau jis dar jos nepaleido, kai ji nuėjo prie Žukovskio. Tas buvo atsisėdęs ant laisvos kėdės šalia šezlongo.

Ji padavė jam ranką ir padėkojo už pasirodymą. Oras tarp jų kibirkščiavo. Jakobą tai varė iš proto.

Vėliau, kai viskas vėl grįžo į savo vėžes, o keliauninkai užvedė kalbą apie poliarinės šviesos žavesį, Žukovskis įžūliai pasilenkė į priekį ir ant Dinos rankos lengvai uždėjo savąją.

– Dina Grenelv gerai skambina, – paprastai pasakė jis.

Jakobo antipatija tam žmogui persmelkė Dinos tarpuakį. Ji atitraukė ranką.

– Ačiū! – pratarė ji.

– Be to, ji puikiai sugeba organizuoti gaisro gesinimą… Ir jos labai gražūs plaukai!

Jis kalbėjo labai tyliai. Tačiau tokiu tonu, tarsi dalyvautų kitų pokalbyje apie poliarinį klimatą.

– Daug kam nepatinka, kad juos nešioju palaidus, – tarė ji.

– Aš manau, – tepasakė jis.

Vaikai su Stine vėl užlipo į viršų.

Atėjo vėlus metas. Tačiau poliarinė šviesa brovėsi vidun pro nertines užuolaidas ir gėlių vazonus.

– Tu pasakojai, kad tavo pamotė muzikali, ir tuo mes dabar įsitikinome. Bet tu dar minėjai, kad ji griežianti violončele, – tarė Žukovskis Johanui.

Pirmą sykį Diną pavadino pamote. Ji buvo besižiojanti kažką sakyti. Bet vėl užsičiaupė.

– Taip, – užsidegęs pasakė Johanas. – Pagriežk mums violončele, Dina!

– Ne, ne dabar.

Ji prisidegė naują cigarą.

Jakobas ja liko patenkintas.

– Kada tu spėjai papasakoti, kad aš griežiu? – paklausė ji.

– Laive. Tai buvo viskas, ką aš prisiminiau apie Diną, – atsakė Johanas.

– Taip, matyt, tu nedaug ką atsimeni… – sumurmėjo ji.

Levas Žukovskis žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą. Nylsas pakėlė galvą. Iš tos pusės beveik visą vakarą nesigirdėjo nė garselio. Tačiau Nylsas bent buvo.

– Kaip? – nedrąsiai paklausė Johanas.

– Ne, nieko, tik tai, kad tavęs čia ilgą laiką nebuvo… – atsakė ji.

Ji atitiesė nugarą ir paklausė, ar dabar, kai audra nurimo, niekas prieš miegą nenori pasivaikščioti.

Jie suglumę pažvelgė į ją. Atsistojo tik vienas Levas Žukovskis. Johanas žiūrėjo į juodu. Tarsi jį būtų dominusi viena detalė. Tada ištiesė ranką prie cigarų dėžutės, kurią pradarė Andersas ir dabar siuntė ratu.

Tai buvo jo pirmasis cigaras šįvakar.

Tomas išbudėjo daugiau pamainų nei tie, kuriems jis buvo paskirtas viršininku.

Sykį eidamas iš išimtininkų trobos tvarto link, jis išvydo Diną su atvykėliu vaikštinėjant balto smėlio taku netoli pavėsinės.

Atvykėlis, tiesa, ėjo užsikišęs abu nykščius už liemenės prakirpčių ir atokiau. Bet vėliau jie išnyko pavėsinėje.

Tomas ne juokais ketino nusiskandinti. Tačiau buvo tiek visokių rūpesčių. Pirmiausia, jis atsakė už budėjimą prie gaisravietės. Antra, rūpėjo seni tėvai. Maži broliukai ir sesutės.

Po kiek laiko jis sėdėjo ant šalinės parietęs po savimi kojas ir šienu apkritusiais drabužiais. Jis apsisprendė. Pakalbėsiąs su ja. Priversiąs jį pastebėti. Galbūt pavyktų prisišnekinti ją eit medžioklėn!

Pastoriaus laivelis jau buvo pakankamai nutolęs sąsiauriu, kad prieplaukoje galėtų prasidėti šokiai.

Tomas nuėjo į Andreaso prieplauką, kad vietoj savęs pasiųstų kitą žmogų budėti.

Po to jis vėl atėjo pas Olinę į virtuvę. Padėjo jai likusius valgius nunešti į rūsį. Paėmė iš ten vyno. Prinešė vandens ir kuro.

Porą sykių Olinė atsigrįžo nuo savo darbo ir pažiūrėjo į jį.

– Tėja ir Anetė dabar šoka ant kranto… – išbandydama ji pasakė.

Jis tylėjo.

– Tau nepatinka šokti, Tomai?

– Ne.

– Ar tave kas slegia, vaike?

– Et, pavargau per dieną, – nerūpestingai atsakė jis.

– Ir neturi nuotaikos paplepėti dabar, kai baigti visi darbai?

– Kodėl gi, – sumišęs pratarė jis.

Tada nukrenkšėjo su tuščiu kibiru į priestatą. Iki viršaus pripylė vandens kubilą ir puodą užkrosnyje. Malkos gulėjo dailiai sukrautos kampe. Žabai prakurams – dėžėje.

– Eikš čia, prisėsk prie manęs, – pasakė Olinė.

– Dar neisi gulti?

– Šįkart galima ir pavakaroti.

– Taigi, taigi…

– Gal išgersi kavos su šlakeliu karčiosios?

– Būtų neblogai.

Jiedu rymojo prie milžiniško stalo, paskendę savo mintyse.

Dangus išsigiedrijo. Vėjas nebesmarkavo, tik patyliukais šlameno. Rugpjūčio naktis buvo pilna kvapų ir mėlynos šviesos. Ji sunkėsi pro atvirą langą vidun. Tomas ilgai maišė cukrų puodelyje.

11 skyrius

PADĖK MANE KAIP ANTSPAUDĄ ANT SAVO ŠIRDIES, KAIP ANTSPAUDĄ ANT SAVO PETIES, NES MEILĖ STIPRI KAIP MIRTIS, PAVYDAS KIETAS KAIP MIRUSIŲJŲ BUVEINĖ.

(Gg 8, 6)

Nakties prietemoje jis atrodė geriau nei lempų šviesoje. Dina apžiūrinėjo jį be jokio drovumo. Jie ėjo per šiugždantį smėlį su kriauklelių nuolaužomis. Jis – vienais marškiniais ir liemene. Ji – apsigaubusi pečius raudonu šilkiniu šaliu.

– Tamsta nevietinis.

– Ne.

Tyla.

– Tamsta nelinkęs pasakoti apie tėvynę?

– Taip nėra. Bet tai būtų ilga istorija. Aš turiu dvi tėvynes ir dvi gimtąsias kalbas. Rusų ir norvegų.

Jis atrodė sumišęs.

– Motina buvo norvegė, – trumpai pasakė jis. Beveik įžūliai.

– O kuo tamsta užsiimi, kai nekeliauji?

– Aš tada šoku ir dainuoju.

– Ar galima iš to pragyventi?

– Kai kada.

– O iš kur tamsta būsi?

– Iš Sankt Peterburgo.

– Tai tikriausiai milžiniškas miestas?

– Milžiniškas ir gražus miestas, – pasakė jis ir leidosi pasakoti apie Sankt Peterburgo cerkves ir turgavietes.

– Kodėl tamsta tiek daug keliauji?

– Kaip čia pasakius… Matyt, man patinka. Be to, aš ieškau.

– Ko ieškai?

– To paties, ko visi ieško.

– O kas tai yra?

– Tiesa.

– Kokia?

Jis pažvelgė į ją su nuostaba, gal net šiokia tokia pašaipa.

– Dina niekuomet neieško tiesos?

– Ne, – atkirto ji.

– Kaip gali gyventi be jos?

Ji kiek atšlijo. Tarp jų atsistojo Jakobas. Jis buvo patenkintas.

– Manau, ateis laikas ir tokiems dalykams, – ištarė jis tyliai. Tada tvirtai paėmė ją už parankės, išstumdamas Jakobą anapus laiko ir erdvės. Jie praėjo pro apdegusį tvartą. Viduje garsiai mykė karvės. Bet daugiau viskas aplinkui buvo ramu. Tik šnerves kuteno deginto šieno ir medienos tvaikas.

Pro baltus vartelius jie įėjo į sodą. Ji norėjo parodyti pavėsinę. Šioji stovėjo paskendusi žalumoje. Balta, su mėlynais vingriais parantymais. Aštuoniabriaunis statinys su bokšteliais kiekviename kampe. Gerai prižiūrimas. Tik žiema buvo nusinešusi porą spalvotų lango stiklų.

Jis turėjo palenkti galvą, kad pralįstų pro duris. Ji nusijuokė. Nes turėjo daryti tą patį.

Viduje buvo prieblanda. Jie atsisėdo vienas šalia kito ant suolo. Jis kamantinėjo apie Reinsnesą. Ji atsakinėjo. Jų kūnai buvo taip arti. Jo rankos gulėjo ant kelių. Nejudrios. Lyg jaukiai miegantys žvėreliai.

Nors sėdėdamas taip arti, jis elgėsi labai galantiškai. Jakobas sekė kiekvieną krustelėjimą. Tarsi žinodamas tai, svečias pasakė, kad jau vėlus metas.

– Ilga buvo diena, – tarė Dina.

– Nuostabi buvo diena, – atsiliepė jis.

Jis atsistojo ir paėmęs pabučiavo jai ranką. Lūpos buvo šiltos ir drėgnos.