Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Motušė Karena nusprendė, kad kapitonas, šturmanas, mašinistas ir Johano kelionės draugas valgys svetainėje. Kitus vienodomis teisėmis ji susodino išimtininkų troboje. Ten buvo patiesta keletas lentų ant atramų, uždengta sniego baltumo staltiesėmis ir papuošta pievų gėlėmis.

Olinė buvo suplukusi ir kuo puikiausiai nusiteikusi. Darbas, atliekamas su didžiausiu tikslumu, jos rankose tirpte tirpo.

Kai ėmė nešti valgius, nuotaika išimtininkų troboje jau buvo pakili. Nes ant stalų atsirado romo. Parodydami didelį dosnumą, įgulos nariai į krantą atgabeno įvairaus krovinio, tokio, kuris garsiai vadinamas vardu, ir tokio, kuris suvartojamas tyliai.

Niekas nekalbėjo, kad garlaivis kada nors plauks toliau į šiaurę.

Bernai padėjo dengti stalus, tarsi jie visą gyvenimą nieko daugiau ir nebūtų darę.

Motušė Karena neliepė išimtininkų troboje duoti vyno ar kitų svaigalų. Tačiau atrodė, kad romo statinaitė niekuomet neištuštės. Ji buvo kaip našlės iš Sareptos puodelis, sklidinas ir niekada neištuštėjantis.

Tačiau dar ne vieną sykį buvo sukartas kelias į palaimintąjį garlaivį. O visi keliauninkai grįždavo atgalios su išsipūtusiomis palaidinėmis ar švarko krūtine.

Pamažu nuotaika ėmė darytis daugiau nei pakili. Pasakojimai kaip estafetės lazdelės keliavo ratu aplink stalą. Palydimos juoko papliūpų ir žviegimo.

Atsiprašęs, kad jo žmona nesveikuojanti ir negalėjusi atvykti, pastorius užėmė vietą stalo gale.

Dagnė, nepaisydama vasariškos kaitros, buvo apsivilkusi naujausios mados aksominiu kostiumėliu su plačia liemene ir aukšta nertine apykakle. Ji buvo ką tik parvykusi iš Bergeno.

Dinos žvilgsnis vis nukrypdavo prie sagės apykaklėje. Ji kažkada priklausė Jertrūdai.

Motušė Karena atsisėdo kitame stalo gale, Johanas atsidūrė viduryje tarp jos ir Dinos.

Pramogai į Norlaną keliavo kilminga švedų pora. Juos reikėjo paimti iš laivo ir pavaišinti, nors jie ir negesino gaisro. Ponas buvo pasodintas šalia motušės Karenos. Po visų rokiruočių atėjus karininkams ir kitiems žmonėms iš laivo, atvykėlis Žukovskis atsidūrė priešais Diną.

Didžiojo sietyno šviesoje žvilgėjo sidabras ir krištolas.

Atslinko rugpjūčio sutemos. Ant baltos staltiesės paskleistos gulėjo ramunės, katilėliai, gebenės ir šermukšnio lapai. Taurės ant aukštų kojelių buvo apvainikuotos puikiais gėrimais. Kvapai ir valgiai žmonėms sužadino draugiškus jausmus, kone prieraišumą vieni kitiems. Ne visi buvo pažįstami, tačiau visus siejo du dalykai. Valgis ir gaisras!

Motušės Karenos veidą išvagojo jaukios raukšlelės. Ji šypsojosi ir šnekėjos. Dabar Reinsnesas buvo toks, kokį ji buvo įpratusi matyti anais laikais. Tada būdavo linksma! Lūždavo stalas ir kvepėdavo keptu veršiu arba žvėriena. Motušė Karena sėdėjo didžiai patenkinta, kad viskas kaip anksčiau. Laiminga, kad Stinę išmokė šeimininkauti Reinsnese. Dina nebuvo iš tų, kas noriai mokytųsi tvarkyti namų ūkį. O Reinsnesui verkiant reikėjo šeimininkės, kuri mokėtų šį tą daugiau, nei muzikuoti ir rūkyti cigarus. Šįvakar ji įsitikino, kad Stinė susidoroja su šia užduotimi.

Kad ir ką sakytum, samė mergina buvo darbšti ir protinga. Ji turėjo sugebėjimą pritraukti žmones, o Dina sunkiai įgydavo jų simpatijas.

Dina žiūrėjo į Barabą. Jis buvo persivilkęs švariais marškiniais. Plaukai tebebuvo drėgni. Akys lempos šviesoje atrodė dar žalesnės.

Žukovskiui Dina pasiūlė įsikurti viename iš svečių kambarių. Jis nusilenkdamas priėmė pasiūlymą.

Išgirdusi, kad jis kartu su Johanu nulipo į apačią, ji įslinko į kambarį, kuriame jis ką tik buvo. Kvepėjo skutimosi muilu ir oda.

Talpią kelioninę veršenikę buvo palikęs pradarytą. Iš pradžių ji tik probėgšmais žvilgtelėjo vidun. Paskui ėmė kilnoti drabužius ir įvairias smulkmenas. Netikėtai užčiuopė knygą. Su prašmatniais, bet apsitrynusiais apdarais. Ji atvertė ją. Parašyta lyg rusiškai. Per antraštinį puslapį ėjo pasviręs, kampuotas parašas:

Лев Жуковский

Didžiulėmis įmantriomis raidėmis buvo atspausta АЛЕКСАНДР ПУШКИН. Tikriausiai knygos autorius. Pavadinimas taip pat buvo neiššifruojamas.

Tokiais pat neperskaitomais rašmenimis aukštyn kojom būdavo išmargintos medinės ir kartoninės dėžės su rusiškom prekėm.

– Nieko nesuprantu… – sumurmėjo ji sau po nosimi tarsi supykusi, kad negali išsiaiškinti, kokia tai knyga.

Ji prisikišo knygą prie nosies ir pauostė. Drėgno popieriaus, ilgai išbuvusio kelionėse, kvapas. Keistas vyriškas kvapas. Salsvas, bet sykiu aitrus. Tabakas, dulkės. Jūra!

Iš sienos išėjo Jakobas. Šįvakar jam jos reikėjo. Ji susikeikė, kad atstotų. Tačiau jis neatlyžo. Glaudėsi prie jos. Maldavo. Visą kambarį pripildė savo kvapais. Ji ištiesė ranką nenorėdama jo prisileisti artyn.

Knygą ji padėjo ten pat, kur ir buvo radusi. Atsitiesė. Sunkiai alsavo. Lyg po sunkaus darbo.

Įsiklausė į žingsnius laiptuose. Jeigu jis įeitų, turėjo alibi. Ji atnešusi naujų žvakių vakarui. Kad ji tokių darbų nedirba, jis negalėjo žinoti. Pintinę su žvakėmis buvo pastačiusi ant grindų.

Jakobas išsekė jai iš paskos, kai ji pasiėmė pintinę ir išėjo iš kambario. Koridoriuje atsidūręs lempos šviesos rate, jis paleido jos nuogą ranką. Sunkiai vilko sužalotąją koją. Ir pasislėpė tamsiame kampe, kur stovėjo baltinių spintos.

– Mes išgelbėjome tvarto stogą! Be tavo pagalbos! – tūžmingai sušnypštė ji ir nusileido laiptais į valgomąjį.

Aš esu Dina, kuri teka. Galva viena sau pati ima tekėti kambariu. Atsiveria sienos ir lubos. Dangus – tai milžiniškas juodas paveikslas iš aksomo ir trupinto stiklo. Per jį aš teku. Aš noriu! Ir nenoriu!

Užkandžiaujant kilmingoji ponia pareiškė, jog jai buvę keista taip toli už poliarinio rato matyti tokį puikų dvarą. O kokie nuostabūs sodo takeliai, nubarstyti smėliu su kriauklelėmis! Jie taip pat patraukė jos akį prieš sėdant prie stalo. Visam tam, be abejo, reikėję atiduoti daug laiko ir sveikatos.

Motušė Karena kietai sučiaupė lūpas, bet vis dėlto mandagiai atsakė, jog esama kai kurių sunkumų, būna, kad šaltomis žiemomis iššąla rožių kerai. Kitą dieną ji mielai aprodysianti prieskoninių žolių darželį. Tokį galėjai pamatyti tik Reinsnese.

Tada visi pakėlė taures už jaunąjį dvasininką. Už tvartą ir šieną. Kuriuos su Dievo padėjimu pavyko išgelbėti nuo ugnies.

– Ir už gyvulėlius! Tegul Dievas palaimina gyvulėlius! – pridūrė motušė Karena.

Ir tada visi išgėrė už derlių ir gyvulius. O valgomas buvo dar tiktai užkandis.

Kilmingasis ponas išgyrė Olinės žuvienę. Reikalavo, kad Olinė pasirodytų valgomajame ir išklausytų jo liaupses patiekalui. Geresnės žuvienės jam dar netekę ragauti. O žuvienės jis ragavęs visose pasaulio vietose, kur tik lankęsis.

Prancūziška žuvienė! Ar kas nors yra valgęs prancūziškos žuvienės?

Motušė Karena buvo valgiusi prancūziškos žuvienės. Ir ta pačia proga galėjo papasakoti, kaip ji trejus metus gyveno Paryžiuje. Ji skambčiojo savo filigraninėmis apyrankėmis ir grakščiai gestikuliavo abiem rankom.

Netikėtai ji prancūzų kalba ėmė cituoti poeziją, o jos skruostai jaunatviškai pražydo kaip du bijūnai.

Žilutėliai dailiai sušukuoti plaukai, ta proga praskalauti kadugių nuoviru ir pasukti žnyplėmis, spindesiu nenusileido sidabriniams įrankiams ir šviestuvui.

Kai Olinė pagaliau pasirodė, nes ji juk turėjo kiek pasigražinti ir nusijuosti viršutinę prikyštę, nuo žuvienės jie jau buvo nuklydę kaži kur.