Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Violončelės garsai liejosi pro duris, langus ir plyšius. Maišėsi su vėjo šuorais, tai užeinančiais, tai atslūgstančiais.

Lietus buvo lyg vandeninė arfa, skambinanti savo melodiją.

Dina sėdėjo tos melodijos apsupta, o visi namai kraustėsi iš proto ir dvaras marmaliavo kaip grietinė muštuvyje. Ji liko visos tos erzelynės nuošaly. Neatrodė, kad chaosas ją būtų bent kiek trikdęs.

Matyt, kartkartėmis reikia tokio stipraus jaudulio. Garlaiviui priartėjus, jie būtų ją pašaukę. Būtų trepsėję laiptuose, čežinę žvyrą, barškinę puodus virtuvėje bei kamaroje ir trankę durimis.

Jiems prie jūros sutinkant Jakobo sūnų, namuose stotų tyla. Tesigirdėtų valiavimo ir garlaivio ūkimo tolimas aidas, pasigautas audros.

Rodės, ji būtų laukusi iki tada. Po to – išėjusi alėja pasitikti atvykėlio. Nuošaly nuo visų. Tikriausiai būtų norėjusi sutikti jį vieną ir pažiūrėti, koks jis.

Tačiau viskas išėjo kitaip, nei buvo manyta, nors jie buvo susitaikę ir su audra, ir su vėlavimu.

„Princas Gustavas“ gerai pažįstama sirena paskelbė, kad plaukia toliau. Andersas su Nylsu patys išplaukė pasitikti namo grįžusio sūnaus. O vienas bernų paplūdimyje paėmė valtį už pirmagalio ir nutempė prie akmenų.

Lietus buvo aprimęs, Dina jau laukė tarpdury įdėmiai žvalgydamasi alėjos link.

Johanas sustojo už savo dėžių ir šypsodamasis nukėlė skrybėlę prieš žmones, kurie buvo aptūpę akmenis ir trobesius. Šalia jo stovėjo tamsus aukštas vyriškis odiniais drabužiais.

Pajūryje su šiaurės rytų vėju narsiai galynėjosi skarelės, šalikai ir sijonai. Audringame danguje svaigiu greičiu skriejo debesys.

Blykstelėjo žaibas. Pakilo liepsnos. Raudonos, stiprios ir piktos.

– Tvarto stogas dega! – sušuko bernas.

Kilusioj maišalynėj niekas nežinojo, ką galima arba ką reikia daryti.

Tačiau dvasininkas tesižino! Bala nematė ir „Princo Gustavo“!

Kiek įkabindami žmonės puolė prie tvartų. Lyg nesavomis rankomis ir kojomis.

Vienu akimoju Tomas atsidūrė ant tvarto kraigo su pakeltu kirviu. Visas suodinas, įnirtingais mostais kapojo degančias stogo lentas. Ir metė jas žemėn žarstydamas kibirkštis. Niekas nesuprato, kaip jis taip greitai galėjo susivokti ir iš kur ėmė tiek jėgų. Niekas jam nebuvo sakęs nė žodžio.

Ūmai Dina atsidūrė būrio viduryje ir davinėjo trumpus nurodymus.

– Andersai – gyvulius! Pirmiausia arklius! Nylsai – šlapias bures ant šalinės! Evertai – surask daugiau kirvių! Gudmundai, atidaryk žardą. Moterys, atsineškit po kibirą!

Žodžiai nustelbė vėją ir ugnies spragsėjimą. Ji stovėjo išsižergusi, apgaubta išsidraikiusių juodų plaukų.

Mėlynas muslino sijonas iš šešių audeklo pločių buvo lyg burė, kuri atsuko jos kūną vėjui.

Akys buvo šaltos ir susikaupusios. Ji nenuleido jų nuo Tomo, tarsi vien žvilgsniu būtų galėjusi padėti jam išsilaikyt ant stogo.

Žodžiai buvo lyg varno kranksėjimas. Kimūs ir agresyvūs.

Vėliau kopėčiomis, kurias Tomas buvo atrėmęs prie anttvarčio, užlipo dar keli vyrai jam padėti.

Liūtis, kiaurą parą kaip epidemija siautusi virš vandens ir sausumos, liovėsi. Tik vėjas vis dar buvo pilnas klastingo pykčio.

Jie be paliovos puldinėjo su šlapiomis burėmis ir maišais gesindami ugnį ten, kur žiežirbos rasdavo kokį sausą lopinėlį įsigraužti.

Keletą kartų degančios lentos ir pagaliai nukrito ant sauso lyg pintis šieno ir grasino sunaikinti visą derlių.

– Andersai! Prižiūrėk šalinę iš vidaus. Pasiruošk šlapių burių! – šaukė Dina.

Žmonės žaibiškai persimesdavo ten, kur jų tuo metu labiausiai reikėjo. Iš samdinių trobos atnešė kibirus, kuriuos iš ryto pastatė pro kiaurą stogą bėgančiam vandeniui sutekėti. Kitus paėmė iš virtuvės ir rūsio.

Laimė, kad viskas lauke buvo šlapia. Žolė ir sienos. Viskas sumirkę nuo lietaus. Kibirkščių neprisileido, tik šnypštė ir garavo.

– Atrodo, šiandien Viešpats nemyli stogų, – sumurmėjo Andersas, šniokštuodamas pro Diną su šlapios burės ritiniu ant peties. Bet ji nekreipė į jį dėmesio.

„Princas Gustavas“ skubiai išmetė inkarą, ir į vandenį buvo nuleistos valtys. Neilgai trukus alėją užtvindė įgulos nariai ir keleiviai vyrai, skubantys gesinti gaisro.

Tvartas stovėjo toliausiai nuo paplūdimio. Atokiau nuo visų dvaro statinių. Reikėjo sukarti gabalą kelio, kad iš jūros galėtum pasemti vandens gaisrui gesinti.

Kai kas puolė prie šulinio, kuris stovėjo tarp tvarto ir pagrindinio kiemo trobesių. Tačiau darbas buvo lėtas, vienu kartu galėjai iškelti tik vieną kibirą, o tai mažai ką tedavė.

Visi sustojo į vieną vorą, ir vyrai, ir moterys. Nuo paplūdimio aukštyn. Jų nebuvo tiek, kad galėtų stovėti glaudžiai, todėl iki kito žmogaus tekdavo pabėgėti keletą metrų.

Bet netrukus kibirai jau švytavo iš rankų į rankas per lauką iki pat anttvarčio.

Jūrininkai buvo gera paspirtis. Skardėjo stačiokiški šūkavimai. Keiksmai ir pritarimo šūksniai sumišai.

Gaisrą gesinti padėjo ir šturmanas, ir kapitonas. Jie išsinėrė iš švarkų, numetė kepures ir kartu su kitais įsiliejo į banguojančią minią.

Mašinistas buvo anglas ir griausmingu balsu kažką vis rėkavo savo paukščių kalba, kurios niekas kaip reikiant nesuprato. Užtat jo pečiai ir sprandas buvo kaip jūrų vėplio, ir jis buvo įpratęs sunkiai kilnoti.

Po kurio laiko viršuje, be Tomo, atsirado dar trys vyrai. Liemenis jie buvo apsijuosę virvėmis ir keistai pasilinguodami vaikštinėjo po stogą atsidavę vėjo malonei ir savo pačių sugebėjimui išsilaikyti ant kojų. Du su kirviais ir du kibirams nešioti.

Pasirodė, kad daugiausia naudos davė kirviai. Netrukus jau buvo nuluptas ketvirtis stogo iš rytų pusės ir smilkdamas gulėjo ant žemės.

Vėjas pamažu įsisuko į šieną po nedegančiu stogu, nes ten šalinė nebuvo uždengta šlapiomis burėmis. Šienas ėmė kilti į orą kaip burtų lazdele mostelėjus. Verpetu. Taip taisyklingai, kad, rodos, kiekvienas šiaudelis tuo pat metu buvo gavęs įsakymą. Kilo aukštyn nuo bestogės šalinės į orą. Lanku apsuko žmones, susirinkusius prie tvarto, ir šuorais tęsė kelionę tolyn į pietų pusę jūros link.

– Nylsai! Šienas! Daugiau burių!

Dinos komandos taip gerai skriejo prieš vėją, kad kapitonas stebėdamasis kilstelėjo galvą.

Nylsas buvo užsiėmęs kažkuo kitu ir negirdėjo komandos. Tačiau girdėjo kiti. Tuoj pat atsirado burių, ir šienas buvo sutramdytas.

Laikas bėgo nepastebimai. „Princas Gustavas“ vienišas ir visų apleistas plūduriavo vandenyje.

Hana ir Benjaminas bėginėjo aplinkui viską traukdami į save imliom pajautom ir plačiai atmerktom akim. Jų kojos buvo nutaškytos purvais ir mėšlu, o išeiginiai drabužiai beviltiškai subjauroti. Bet niekam tai nerūpėjo.

Tik tada, kai pavojus praėjo ir tik vienas kitas dūmelis, kylantis nuo stogo lentų ant žemės, priminė apie didžiulę grėsmę, Dina nuleido žvilgsnį nuo stogo. Tuomet ji pasisuko savo išvargusiu sustingusiu kūnu ir iš rankos paleido kibirą.

Pečiai nusviro, tarsi iš jos būtų išleistas oras. Nugara sulinko.

Ji atmetė plaukus nuo veido tokiu pat mostu kaip arklys, kai nori išvysti saulę. Per dangų ėjo plati žydra juosta.

Tuomet ji sutiko nepažįstamą žvilgsnį.

Aš esu Dina. Mano kojos įkastos į žemę. Mano besvorė galva įsileidžia viską: garsus, kvapus, spalvas.

Vaizdai aplink mane šokinėja. Žmonės. Vėjas. Aitrus deginto medžio ir suodžių tvaikas. Iš pradžių tai tik akys be galvos ir kūno. Kaip mano nuovargio dalis. Kažkas, kas teikia ramybę.