Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Tiesa, kilmingasis ponas pakartojo savo kalbą, skirtą sriubai, tik gal su kiek mažesniu pakilumu. Kadangi jam buvo suteiktas žodis, tai jis ta pačia proga pasakė kalbą ir apie pagrindinį patiekalą. Galiausiai ėmė taip gražbyliauti, kad Olinė pritūpdama nusilenkė ir paaiškino, jog turinti eiti.

Po to stojo nelabai jauki tyla.

Žukovskis kiek atsilaisvino kaklajuostę. Kambaryje darėsi tvanku, nors langai į sodą buvo atlapoti.

Naktinės plaštakės blaškėsi už plonų nertinių užuolaidų. Masinamos šviesos. Viena Dinos akyse puolė į ugnį. Nedidelis plykstelėjimas. Ir po viskam. Suanglėjusi liekana – kaip dulkės ant staltiesės.

Ji pakėlė savo taurę. Balsai aplink juodu išnyko. Jis taip pat pakėlė taurę ir linktelėjo. Be žodžių. Tuomet jie vienu metu paėmė įrankius ir pradėjo valgyti.

Veršienos kepsnys buvo rausvas ir sultingas. Ant balto porceliano kaip aksomas žvilgėjo grietinėlės padažas. Pačiame kraštelyje virpėjo serbentų drebučiai.

Nieko nelaukdama Dina uždėjo jų ant mėsos. Šviežios bulvės buvo taip gerai nuskustos, kad lupenų nesimatė nė žymės. Tik krakmolinga minkšta luobelė. Ji įsmeigė sidabrinę šakutę ir atsipjovė kąsnelį. Iš lėto perbraukė padažu. Dar užsidėjo drebučių ir viską pakėlė prie burnos. Jų žvilgsniai susitiko jam darant lygiai tą patį.

Akimirką tarp jo lūpų galėjai matyti rausvos mėsos kąsnį. Sužibo dantys. Tada jis užčiaupė burną ir ėmė kramtyti. Jo akys virš stalo spindėjo lyg jūra.

Ji šakute pasmeigė abi jo raineles ir susikišo į burną. Perbraukė jas liežuviu. Atsargiai. Akių žalumas buvo sūrus. Negalėjai jų nei nuryti, nei sukramtyti. Ji tik voliojo jas palengva gomuriu, liesdama liežuvio galiuku. Po to sustūmė jas prie burnos krašto, pravėrė lūpas ir išleido jas lauk.

Ji kramtė lėtai, su pasimėgavimu, jo akims vėl grįžtant į vietą. Jo veidas smarkiai blizgėjo. Tarsi abiejų mėgavimasis būtų atsispindėjęs jo odoje. Akys nuslinko į savo nuolatinę vietą. Ir mirktelėjo jai!

Ji taip pat pamerkė. Santūriai. Tada jie valgė toliau. Ragavo vienas kitą. Kramtė. Ne per daug godžiai. Pralaimės tas, kuris nesusivaldys pirmas.

Jai išsprūdo atodūsis. Akimirką ji pamiršo kramtyti. Tuomet pati to nejausdama nusišypsojo. Tai nebuvo jos įprastinė šypsena. Tikriausiai ta, kuri per ilgus metus išliko gyva. Nuo tada, kai Jertrūda, pasisodinusi Diną ant kelių, glostė jai plaukus.

Jis buvo gražus iš vienos pusės, atstumiantis – iš kitos. Randas dalijo jį į dvi dalis. Darydamas linkį, kuris gilia vaga ėjo per skruostą.

Dina virpino šnerves, tarsi jai šiaudu kas nors būtų kutenęs nosį. Ji padėjo į šalį peilį su šakute. Ranką pakėlė prie veido ir pirštu persibraukė viršutinę lūpą.

Sugrumėjo lensmano balsas. Jis paklausė Johaną, ar tas jau prašęsis paskiriamas į kokią nors parapiją.

Susigėdęs Johanas nudelbė akis į lėkštę ir pasakė, kad vargu ar kam nors iš keliaujančių bus įdomu klausytis jo biografijos. Tačiau lensmanas su juo nenorėjo sutikti.

Laimei, atnešė desertą. Geltonosios gervuogės buvo papuoštos kremu. Tai buvo metų auksas. Tomas tokia proga pririnko jų kemsyne prie namų.

Svečiams net ausys linko, taip buvo gardu. Šturmanas papasakojo kartą atsitiktinai patekęs į vestuves Bardu mieste. Mėsos ten nė paragauti nebuvę. Jau nekalbant apie desertą. Visą laiką juos šėrę riebia koše ir tirštu pienu. Dar buvę džiovintos avienos. Tiek prisūdytos, kad šeimininkas pats turėjęs ją pjauti. Mat bijojęs, kad kas nors nesulaužytų peilio!

Motušė Karena kietai sučiaupė lūpas, ji suabejojo, kad Bardu mieste visi būtų tokie šykštuoliai.

Bet tai nepadėjo. Juokėsi net ir pastorius.

Tomas neparagavo nė gurkšnio iš jūrininkų statinaitės.

Jis buvo vienas iš daugelio, kurie prieš sėsdami prie stalo neturėjo kada persirengti švariais drabužiais. Reikėjo sužiūrėti gyvulius, organizuoti budėjimą ir pasirūpinti, kad budėtojai daugmaž būtų blaivūs.

Andersas ir Nylsas greitai išnyko didžiajame kieme. Tai reiškė, kad visa atsakomybė gulė ant jo pečių.

Kai jis įėjo į išimtininkų trobą, valgiai jau buvo nunešti ir žmonės smagiai leido laiką rūkydami pypkes, gurkšnodami kavą bei romą.

To jam jau buvo per daug. Jis pasijautė užguitas ir apgautas.

Užgesinus gaisrą, Dina priėjo prie jo. Pirmiausia prie jo. Draugiškai patapšnojo jam per nugarą kaip paprastai.

– Tomai! – pasakė ji. Tai buvo viskas.

Tuokart jam šito pakako. Bet vėliau, kai ji nebepasirodė, nepakalbėjo su juo, nepadėkojo kitiems girdint, viskas galvoje susijaukė. Viskas.

Jis žinojo, kad gelbėjimo darbuose buvo svarbiausias. Pats pirmas ant kraigo su kirviu. Be jo viskas galėjo baigtis blogiau.

Ūmiai jis pajuto jai kažką panašaus į neapykantą. Tą patį jautė ir augalotam nepažįstamajam, kuris padėjo nukapoti degantį stogą.

Tomas paklausė vyrus iš laivo, kas jis toks. Tačiau apie jį težinojo tiek, kad kalba su akcentu ir keleivių sąraše įrašytas nekrikščioniška pavarde. Lyg būtų koks kinas! Keliavo iš paties Tronjemo. Sėdėjo visą kelią ir be perstojo skaitė, rūkė arba kalbėjosi su Johanu Grenelvu. Jis vyko į pačią šiaurę, po to – į rytus. Galbūt suomis, o gal iš dar tolimesnių rytų? Bet gerai kalbėjo norvegiškai.

Tomas matė, kaip vyriškis, nulipęs nuo stogo, atsistojo Dinai už nugaros. Jam buvo skaudu, kad ji du kartus jam padavė ranką. Jam pasidarė dar skaudžiau, kai jis patyrė, kad nepažįstamasis kartu su jūrininkais valgys dvare. Apsirengęs juk buvo kaip jūrininkas.

Tomas sukandęs dantis atliko savo prievoles. Tuomet užėjo pas Olinę paklausti, ar ko nors jai nereikia. Papildomai prinešė malkų, vandens ir niekur nebėjo.

Įsitaisė stalo gale ir leidosi aptarnaujamas. Aiškinosi esąs per daug nusiplūkęs, kad dalyvautų išimtininkų trobos linksmybėse.

Jis valgė palengva, ilgai kramtydamas. Tarytum mintimis sekė, kaip kiekvienas kąsnis apsiverčia burnoje ir slysta skrandin.

– Sriubos nebėra, – padejavo Olinė. – Tas švedų grafas išvalgė visą kvortą!

Jai nebuvo tekę girdėti, kad ponai turėtų tokias prastas manieras ir prašytų pakartoti pirmąjį patiekalą. Ne kaži koks, matyt, buvo ir to pono dvaras.

Tomas vos linktelėjo. Sėdėjo užsikniaubęs virš stalo.

Olinė stebėjo jį iš šono, ant geltonųjų gervuogių švirkšdama kremą. Uždėjusi paskutinį kupolėlį, ji kruopščiai nusitrynė rankas rankšluosčiu. Kiekvieną pirštą atskirai. Tarsi kremas būt buvęs kenksmingas.

Tada ji greitai suvaikščiojo į kamarą ir grįžo su taure geriausio tamsraudonio vyno.

– Štai! – trumpai pasakė ji, trinktelėjo taurę priešais Tomą ir vėl užsiėmė savo ruoša.

Tomas paragavo vyno. Ir nenorėdamas parodyti, kad jį sugraudino toks rūpinimasis, iškošė pro dantis:

– Velniai rautų!

Olinė atžariai ėmė bambėti jau seniai žinojusi, iš kur Benjaminas išmoksta tų bedieviškų kalbų.

Tomas jai blausiai nusišypsojo.

Virtuvėje buvo ramu ir šilta. Garai, valgių kvapas ir gausmas, sklindantis iš kambarių, jį ėmė migdyti.

Tačiau jo galvoje liko vienas budrus lopinėlis.

Dina nesirodė virtuvėje…

Stinė išsivedė vaikus. Kurį laiką sumišai buvo girdėti kaprizingi berniukų balsai ir aikštingas Hanos verkšlenimas. Bet pamažu viršuje viskas nurimo.

Kava Dagnei, poniai Karenai ir grafienei buvo patiekta svetainėje.

Dina įsitaisė ant šezlongo rūkomajame ir rūkė cigarus, protarpiais pati prisipildama į taurę vyno. Pažiūrėjęs į ją išpūstomis akimis, grafas toliau šnekučiavosi su vyrais.