Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Niekada nemačiau tokio žmogaus. Jūrų plėšikas? Ne! Jis atėjęs iš Jertrūdos knygos! Tai Barabas!

Kur aš buvau tiek laiko?

10 skyrius

KAS MAN DUOS, KAD TU BŪTUMEI MANO BROLIS, KURS ŽINDO MANO MOTINOS KRŪTIS, KAD RASČIAU TAVE LAUKE IR BUČIUOČIAU TAVE, IR JAU NIEKAS NENIEKINTŲ MANĘS? AŠ PAGAUČIAU TAVE IR VESČIAUSI Į SAVO MOTINOS NAMUS. TENAI TU MATYTUMEI MANE, AŠ TAU DUOČIAU TAURĘ KVEPIANČIO VYNO IR MANO GRANATINIŲ OBUOLIŲ SUNKOS.

(Gg 8, 1–2)

Akys buvo ryškiai žalios. Stambokų bruožų veide, apžėlusiam vienadieniais šeriais. Nosis su pasitikėjimu žvelgė į pasaulį, plačios šnervės padėjo irtis į priekį.

Jai nereikėjo palenkti galvos, kad galėtų pažvelgti jam į akis. Veidas buvo rudai įdegęs, per kairį skruostą ėjo didelis šviesus randas. Jis beveik gąsdino ir darkė.

Burna buvo didelė ir nejuki. Viršutinė lūpa rietėsi dailiu Amūro lanku. Tarsi Kūrėjas būtų sumanęs visam kam suteikti aptakias linijas.

Rudi ilgoki plaukai buvo sulipę nuo prakaito ir riebaluoti. Marškiniai, matyt, seniau balti, dabar buvo kiaurai permirkę ir suodini. Viena rankovė perplyšusi per siūlę ir dabar kaip kokiam elgetai mataravo aplink ranką.

Liemuo sujuostas plačiu odiniu diržu, kuris prilaikė dukslias odines kelnes. Vyriškis buvo išdžiūvęs ir kaulėtas lyg kalinys. Kairėje rankoje laikė kirvį.

Tai buvo Barabas, paleistas į laisvę. Dabar jis žiūrėjo į ją. Tarsi pasiruošęs užsimoti kirviu…

Tomas ir nepažįstamasis kartu darbavosi kirviais. Pirmasis dėl to, kad žinojo gresiant pavojų. Reinsnesui, Dinai.

Antrasis dėl to, kad kyšulyje atsitiktinai išlipo į krantą ir pateko į gaisrą, kurį gesinti jam buvo vienas malonumas.

– Įveikėm! – pasakė jis. Vyriškis tebešniokštavo po įtemptos kovos. Didžiulė krūtinė kilnojosi it kalvio dumplės.

Dina įsmeigė į jį akis.

– Ar tu Barabas? – iš rimtųjų paklausė ji.

– Kodėl? – atsiliepė jis ne mažiau rimtai. Iš tarties ji suprato, kad jis ne norvegas.

– Matau, kad esi paleistas į laisvę.

– Tada aš, matyt, ir būsiu Barabas, – pasakė jis ir ištiesė jai ranką.

Iš pradžių ji jos nepaėmė. Jis nejudėjo iš vietos.

– Aš esu Dina Grenelv, – prisistatė ji ir pagaliau paspaudė jam ranką. Nuo darbo prakaituotą ir nešvarią. Didelę plaštaką ilgais pirštais. Bet delnas buvo toks pat minkštas kaip jos.

Jis linktelėjo, tarsi jau būtų žinojęs jos vardą.

– Kalvis tikrai nesi, – pasakė ji ir mostelėjo galva į jo ranką.

– Ne, Barabas – ne kalvis.

Šurmulys ir kalbos aprimo ir sukosi apie tą patį. Gaisrą!

Dina atsiplėšė nuo jo žvilgsnio ir iš lėto pasisuko į žmones. Iš viso jų galėjo būti koks trisdešimt. Tuomet ji sušuko į žmones balsu, nežinia ko nustebusiu:

– Dėkui! Dėkui visiems! Dabar mes nusipelnėme gerai pavalgyti ir atsigerti! Stalai bus padengti ir išimtininkų troboje, ir svetainėje. Jauskitės kaip namie, visus kviečiu!

Tuo momentu prie Dinos prasibrovė Johanas ir padavė jai ranką. Jis plačiai šypsojosi.

– Tai bent sugrįžimas! – šūktelėjo jis ir akimirką prigludo prie jos.

– Kas tiesa, tai tiesa! Sveikas parvykęs, Johanai! Matai, gyvenimas verda.

– Tai ponas Žukovskis. Mes susipažinom laive, – pridūrė jis ir mostelėjo vyriškio pusėn.

Atvykėlis dar kartą jai padavė ranką tarsi pamiršęs, kad jau sveikinosi. Šį sykį jis nusišypsojo.

Ne, Barabas tikrai nebuvo kalvis.

Į vakarą vėjas nurimo. Žmonės suėjo vidun. Tačiau „Princas Gustavas“ tebestovėjo nuleidęs inkarą. Vėluodamas jau kelias valandas.

Prie gaisravietės buvo organizuotas budėjimas. Dėl viso pikto. Jie tikėjosi, kad nebeužeis lietus, nes būtų gaila šieno.

Rytojaus dieną Andersas su Tomu ruošėsi vykti į Stranstedą parsivežti medžiagų ir nusisamdyti darbininkų. Tad naujas stogas turėjo atsirasti greitai.

Lensmanas ir Dagnė atvyko jau po to, kai gaisras buvo užgesintas. Jis nepiktai subarė, kad dvaras ir ūkis nebuvo laiku apsaugotas. Dina ramiai atsakė, kad turėsianti tuo pasirūpinti ateityje. Kivirčui įsiliepsnoti nebuvo kada, nes tuoj prie jų priėjo pastorius su teologu.

Motušė Karena trepinėjo aplinkui kaip tetervinė. Ji jau seniai nesijautė tokia stipri iš kojų.

Netikėtai Olinė buvo su visais darbais palikta viena, nes tarnaitės lauke tampė kibirus vandens. Užtat jai liko daugiau laiko.

Olinė buvo pratusi darbuotis viena.

Veršis iškepė puikiai, nors ji kelias valandas kaip įkirpta į uodegą puldinėjo tarp virtuvės ir milžiniškos senovinės kepimo krosnies viralinėje. Iš tiesų tai buvo atviras ugniakuras su naujovišku užstumiamu krosniadangčiu. Ten ji ir kepė veršelį.

Pilant liūčiai, iš viralinės statinėje jis buvo atgabentas į vidų, iškart po to pasigirdo „Princo Gustavo“ sirena.

O ištikus nelaimei raiša motušė Karena buvo vienintelis žmogus, turėjęs laiko padėti jai nugabenti jį atgalios.

Juodvi netruko suprasti, kad ir po valandos dar nebus valgomi šventiniai pietūs.

Olinė laistė veršelį skysčiu nuo mėsos ir riebalais, kad nesudžiūtų. Krosnis buvo kūrenama atsargiai ir su didžiausia meile.

Padažo ji vis tiek negalėjo taisyti anksčiau, kaip paskutinę minutę. O pirmiausia reikėjo nusiraminti. Kaipgi gali išvirti nesupuolusį padažą, kai širdis daužosi lyg pašėlusi.

Prieš kepimą ji perlaužė šonkaulius ir apie inkstelius tvirtai apsuko šoninę. Inkstai buvo jos pasididžiavimas. Be jų nebūdavo apsieinama. Juos supjaustydavo gerai išgaląstu peiliu ir patiekdavo kaip skanėstą.

Sutrintos kadugio uogos gulėjo ant lentos, skleisdamos malonų kvapą. Paprastai kadugio uogos buvo duodamos prie žvėrienos. Tačiau Olinės iškeptas veršelis buvo šis tas daugiau nei paprasta veršiena. Čia negalėjai išsiversti be kadugio uogų ir neprilygstamųjų žolelių.

Serbentų drebučiai ir geltonosios gervuogės krištoliniuose indeliuose ant kojelių buvo sustatyti kamaroje ir uždengti audeklo gabalu. Vandenyje ant viryklės mirko slyvos. Minkštos ir pakankamai prisisiurbusios vandens. Kauliukus iš slyvų ji lupinėjo drebančiom rankom, puldinėdama nuo stalo prie lango.

Šviežios bulvės buvo dar nedidelės, tarnaitės jas nuskuto ir paruošė jau iš vakaro. Per naktį užpiltos švariu vandeniu, jos stovėjo rūsyje. Keturiuose didžiuosiuose puoduose turėjo būti verdamos paskutiniu momentu.

Kibirus, kuriuose buvo pamerktos bulvės, tarnaitės seniausiai buvo išsinešusios gaisrui gesinti. Bulves jos skubomis suvertė į tešlinę geldą.

Dabar, kai pavojus praėjo, Olinė ėmė dejuoti dėl geldos. Tai buvo šventenybė. Be tešlos, nieko į ją neturėjo būti dedama. Nepagarbiai elgdamasi su tešline gelda ir kraudama į ją kas pakliuvo, galėjai prisišaukt piktąsias dvasias ir užsitraukti kitokių nelaimių.

– Bet, Dieve mano, taigi buvo gaisras! – nusiminusi atsiduso ji ir ėmė bulveles versti į puodus, kurie joms ir buvo skirti.

Kai pagaliau gaisras buvo užgesintas ir visi spėjo pasidžiaugti sugrįžusiu Johanu, šeimyna, tądien jau antrą kartą, nuėjo pasipuošti šventei.

Matyt, tarp bernų atsirado tokių, kurie teturėjo vienerius marškinius. Ir galbūt, gelbėdami dvarą nuo gaisro, per vėlai sugalvojo juos nusivilkti. Bet jie tik išpurtė marškinius ir tokiais apsirengė. Svarbu nuo kūno nusiplauti suodžius ir purvą, o drabužių dėmės galėjo likti kaip garbės ženklai.

Olinė baiginėjo visus darbus, tuo pat metu davinėdama nurodymus dengti stalą laivo įgulai bei keleiviams, prisidėjusiems prie gaisro gesinimo.