Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

(Mt 27, 15 ir 27, 21)

„Tromsės vyskupystės naujienose“ spausdinamame keleivių sąraše pirmuoju numeriu buvo įrašytas teol. m. kand. Johanas Grenelvas, kuris „Princu Gustavu“ plaukė iš Tronjemo.

Motušė Karena nesitvėrė džiaugsmu ir nespėjo šluostytis ašarų. Pastaruoju metu laiškų ateidavo tik vienas kitas. Tačiau jie žinojo, kad jis pagaliau išlaikė baigiamąjį egzaminą.

Per visus tuos metus nė karto neaplankė namų. Tačiau viename laiške motušei Karenai rašė, jog ketinąs parvykti namo, kur galėsiąs nekvaršinti sau galvos painiomis mintimis ir pailsėti po tiekos metų, prabėgusių nepakeliant nosies nuo knygų.

Jeigu Dina nors kiek ir jaudinosi dėl Johano grįžimo, sugebėjo tą jaudulį gerai paslėpti.

Paskutiniuose laiškuose teologas minėjo, kad, apniktas dvejonių ir suvokdamas, jog galbūt elgiasi nekukliai, pasiprašęs paskirti jį į vieną Helgelano parapiją. Tačiau nerašė kokią.

Dina pareiškė, kad jam vertėjo prašyti parapijos kur nors piečiau. Pridūrė, kad ten jos turtingesnės, ir pažvelgė motušei Karenai į akis.

Tačiau motušei Karenai nerūpėjo parapijų turtingumas. Ji stengėsi atsiminti, kaip Johanas atrodė, kaip elgėsi, kai matė jį paskutinį kartą. Tačiau mintis trūkinėjo. Viską užgožė Jakobo mirtis. Ji atsiduso ir ėmė sklaidyti Johano laiškus. Kruopščiai rengėsi sutikti tokį, koks buvo dabar: vyras ir dvasininkas.

Aš esu Dina, kuri pažįsta berniuką baugščiomis akimis. Jam ant kaktos užrašyta PAREIGA. Jis nė kiek nepanašus į Jakobą. Jo plaukai šiurkštūs, šviesūs ir prisigėrę druskingo vandens, riešai dailūs. Man patinka jo smakras. Jis skeltas ir nieko nežino apie pareigą kaktoje. Kai jis atvažiuos, užsidės svetimą veidą, kad nuo manęs pasislėptų.

Motušė Karena ir Olinė planavo sutikimo iškilmes. Pakviestas turės būti pastorius su šeima! Lensmano šeimyna. Visi svarbesni žmonės!

Bus pjaunamas veršis ir atnešta gerosios maderos. Toliau pereita prie sidabro. Taip pat prie staltiesių ir molinių indų.

Olinė planavo su neslepiamu džiūgavimu. Jakobo sūnus bus deramai sutiktas!

Pasišaukusi Benjaminą ėmė jį mokyti, kaip reikėsią nusilenkti vyresniajam broliui.

– Štai taip! – rodė ji, lyg generolas sumušdama kulnimis.

O Benjaminas labai susikaupęs tiksliai kartojo tai, ko buvo mokomas.

Motušė Karena prižiūrėjo, kad skliautuotasis kambarėlis pietų pusėje, iš kurio ji pati išsikraustė, būtų kaip reikiant sutvarkytas. Didesniam remontui, kokio ji būtų norėjusi, trūko laiko.

Tačiau, nepaisydama surauktų Dinos antakių, išreikalavo, kad du auksaspalviai odiniai krėslai iš salės būtų perkelti į Johano kambarėlį. O raudonmedžio knygų spinta paimta iš jos kambario ir nugabenta į viršų jaunajam dvasininkui.

Vyrai su Tomu priešakyje tąsė spintą, o motušė Karena, sėdėdama prieškambaryje ant kėdės, viską rikiavo savo laibu balseliu.

Vyrams prakaituojant ir pūkščiant jis niukino juos kaip švelnūs botago pliaukštelėjimai per sprandą.

– Dabar atsargiai, mielasis Tomai! Ne, ne, žiūrėkit, kur panelis! Sukite palengva, štai taip! Saugokit, kad neišsprūstų stiklinės durys! Nežiopsokit!

Tačiau galiausiai viskas buvo padaryta taip, kaip ji norėjo, ir prilaikoma Dinos ji užlipo į viršų, kad galėtų patikrinti.

Čia pamatė, kad arba senatvė jai bus iškrėtusi pokštą, arba kambarys susitraukė.

Nieko nelaukusi Dina išrėžė, kad, deja, prašmatnieji baldai, kurie, motušės Karenos nuomone, taip pritinką pastoriui, neišsitenką pietinėje Reinsneso palėpėje! Tad, ko gero, teksią praplėsti namą.

Motušė Karena praleido žodžius negirdomis ir čia pat klestelėjo į krėslą šalia durų. Po to tyliai pratarė:

– Geriausia jam, žinoma, būtų salėje…

Dina neatsiliepė. Įsisprendusi kažką įtemptai galvojo žvalgydamasi aplinkui.

– Iš salės jis gaus rašomąjį stalą su kėde. Jie gerai derės prie knygų spintos. O tuos didžiulius krėslus nunešime ten, kur jie ir stovėjo…

Motušė Karena suglumusi vedžiojo akimis nuo vienos sienos prie kitos.

– Kambarys iš tikrųjų mažokas…

– Taigi jis nesėdės visą laiką palėpėje. Juk gyvens visame name, motuše Karena? O šiaip jam pakaks knygų spintos, kėdės, stalo ir lovos. Turiu galvoje, kai bus vienas.

Taip ir buvo nuspręsta. Ir vis dėlto motušei Karenai atrodė natūralu, kad parvykęs į namus dvasininkas turėtų gyventi salėje.

Iš pietvakarių užėjo lietus.

Keturi sodintiniai maumedžiai, tarp kurių stovėjo karvelidė, vėjyje lenkė prie žemės savo minkštas kuokštuotas šakeles.

Ingeborgos rožių kerai pasieniuose ir aplink pavėsinę žiauriai kentėjo. O motušės Karenos pasididžiavimas, lelijų lysvė, atrodė taip, tarsi kelias valandas būtų skalbta aštriame šarme.

Kepimo krosnis tris kartus užgeso. Olinė buvo nelyginant Paskutinio teismo diena, pilna sieros, prakeiksmų, raudos ir dejonių.

Tarnaitės ramstė sienas nebežinodamos, ko griebtis. Nes kai Olinė porą kartų per metus pamesdavo galvą, kiekvienąsyk būdavo vis blogiau.

Andersas trumpam užbėgo į virtuvę tikėdamasis gauti šlakelį kavos po to, kai jam diriguojant buvo sutvarkytos valtys.

Patyręs, kad reikalai nekokie, jis nepiktai pajuokavo:

– Matyt, Olinė kada nors perplyš iš pykčio. Bet nieko baisaus, nes per abi puses jos dar bus užtektinai!

– Taip tai taip, bet kiekvienoje pusėje teturėsiu tik po vieną ranką ir koją tau aptarnauti. Eik šalin, smaguriau! – atrėžė ji ir spyrė klumpėta koja jo pusėn.

Bet kavos jis gavo. Tai buvo įstatymas. Atsimokėti teko pora glėbių beržinių prakurų.

Pasirūpinę valtimis, vyrai ėmė tvirtinti krantinę.

Ant kalvelės kabojo apgailėtina vėliavos nuoplėša, didžioji mėlynos spalvos dalis kažkur buvo dingusi. Galėjai pamanyti, jog kas ant patyčių iškėlė piratų vėliavą.

Visų aršiausias buvo lietus. Jis pylė kaip iš kibiro ir baisiausiai barbeno stogus ir lietvamzdžius, tampydamas motušei Karenai nervus.

Prakiuro klėties stogas. Mergos ir bernai, kas su vonele, kas su kibiru, šoko gelbėti patalynės ir skrynių.

Tomas kiek ilgas užgulė stogą. Iš paskutiniųjų bandė prikalti naują šiferio lakštą, bet viskas buvo veltui.

Sąsiauryje jau kelias valandas plūkėsi „Princas Gustavas“, bemaž nepajudėdamas iš vietos.

Žmonės nuo savo darbų vis kreipė akis ton pusėn. Ar dar nesustojo? Ne, iš tiesų, rodės, ėjo didyn.

Buvo svarstoma, ar išvis nevertėtų nuleisti vėliavos. Tačiau kitos jie neturėjo. Motušė Karena su tuo nenorėjo sutikti. Kad audra nuplėšė pusę vėliavos, niekas dėl to nekaltas, bet palikti pliką stiebą būtų įžeidimas.

Nylsas norėjo pasiųsti Tomą pas artimiausią kaimyną pasiskolinti vėliavos.

Tačiau Dina neleido. Kol Tomas sugrįšiąs, Johanas jau būsiąs namie ir vėliavos niekam nebereikėsią.

Benjaminas jau du sykius pusnuogis išbėgo laukan paspoksoti į garlaivį ir abu kartus turėjo persirengti nuo galvos iki kojų.

Antrąjį kartą Olinė pratrūko šaukti, kad vaikas esąs laukinis, ir liepė Stinei jį geriau prižiūrėti.

Tačiau Benjaminas netruko atsakyti. Skardžiu, laibu balseliu:

– Ne, Oline, Benjaminas yra pagonis!

Mažoji Hana rimtai linktelėjo galvele ir padėjo jam susitvarkyti su galybe sagų ir viršuje, ir apačioje. Jų meilė ir solidarumas buvo nepajudinami. Hana visur tursendavo jam iš paskos. Jeigu jis nusibalnodavo kelį, verkdavo ji. Jeigu Olinė pavadindavo Benjaminą pagoniu, jis paleisdavo dūdas ir nenurimdavo tol, kol Olinė pripažindavo, kad ji – ne mažesnė pagonė.