Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

7 skyrius

AR GALI MELDAS ŽALIUOTI BE DRĖGMĖS? AR ŽELTI SAIDŽIAI BE VANDENS?

DAR TEBEŽYDĖDAMI IR NENUSKINTI RANKA, JIE SUDŽIŪSTA PIRM VISŲ ŽOLIŲ.

(Job 8, 11–12)

Vaikų, kurie pabėgę iš namų pratūnojo daržinėje, vaikiška paslaptis.

Tomas rinko trupinius neatsisakydamas nieko. Gyveno savo vienišą gyvenimą klėtelėje šalia kitų bernų, su kuriais jo niekas nesiejo.

Jis gavo savo atlyginimą. Ir laukuose dirbo už du. Tarsi norėdamas jai įrodyti, jog jis – vyras. Įrodinėjo jis be perstojo. Pavasaris po pavasario. Jodinėjimas po jodinėjimo. Pjūtis po pjūties.

Palengva Tomas atsakomybę už pagrindinius darbus laukuose ir tvartuose prie gyvulių perėmė į savo rankas. Senasis gyvulių šėrikas pasidarė kaip ir nebereikalingas. Su Dinos palaiminimu atsakomybė atiteko kitam.

O Tomas sapnuodavo. Diną ir arklį su nukarusiom ienom, be rogių ir be šeimininko. Sapnuodavo savo sąžinę.

Po viso to Juodis diena iš dienos žiūrėdavo Jakobo akimis. Jos klausė, kur Benjaminas. Rodės, jog jam vienam, Tomui, atiteko visa našta. Kai dienų dienom Dina į jo pusę nė galvos nepasukdavo, jam imdavo dingotis, jog jai švytuojant pro šalį jis uodžia raganos tvaiką. Jis lygindavo ją su kur kas dailesnėmis merginomis, kurias kažkada buvo matęs. Merginomis siaurom plaštakom ir romiom akim.

Tačiau atsėlindavo sapnai ir bet kokią jo gynybą paversdavo niekais. Prispausdavo prie jo jos didelį, strangrų kūną. Taip, kad veidą galėdavo įkniaubti jai tarp krūtų.

Kiekvienąkart, kai girdėdavo valandų valandas ją vaikštinėjant prieplaukoje iš vieno sandėlio galo į kitą, jį užplūsdavo kaži koks švelnus jausmas.

Kartą jis įsėlino į prieplauką ir pašaukė ją. Tačiau ji įtūžusi jį pavarė. Panašiai kaip pavaromas atgrasus arklidės bernas.

Tomas, žiūrėdamas į Benjaminą, nesiliovė tyrinėjęs berniuko bruožų. Spalvų. Judesių. Ar jis tikrai Jakobo sūnus?

Jį apsėdo manija. Mintis, kuri už kitas mintis visada būdavo viršesnė. Jis matė berniuko šviesias akis ir juodus plaukus. Dinos bruožas. Bet su kuo gi jie maišyti?

Viena buvo aišku: šis berniukas niekada nebus toks augalotas kaip Jakobas arba Dina.

Bet tai nebuvo ir Johanas. O Johanas juk buvo Jakobo sūnus…

Tomas berniuką prisijaukino. Įgijo jo pasitikėjimą. Tapo jam nepamainomas. Mokė nesibijoti Juodžio, nes žirgas stovėjęs sargyboje jam užgimstant.

Benjaminas dažnai užeidavo pažiūrėti arklių. Nes arklidėje rasdavo Tomą.

Dina atkakliai dirbo, užsimetusi visus prapuolusius skaičius ištraukti į dienos šviesą. Savaime skaičiai niekur nedingsta, kaip kad dingsta žodžiai. Jie visados kažkur tūno, net kai jų plika akimi nematyti.

Skaičiai – tarsi į kalnus nuklydę ėriukai. Bet jie visada ten yra. Nesvarbu, kokiu pavidalu. Ir Nylsas kada nors turės išsiduoti! Anksčiau ar vėliau. Jis turi žinoti, kur glūdi benamiai skaičiai.

Bet ji dėl to nebeūžė jam ausų. Tik sakališkomis akimis ieškojo. Senuose protokoluose ir popieriuose.

Ji sekė kiekvieną piniginį Nylso sandėrį. Ir tuos, kur jis mokėjo, ir tuos, kurie iš pažiūros nekainavo nieko.

Ligi šiol ji neaptiko, kad būtų trūkę bent vieno pakvitavimo. Nylso išlaidos drabužiams buvo juokingai kuklios. Gyveno spartietiškai kaip koks vienuolis. Tiesa, turėjo sidabrinę tabokinę ir lazdą tokiu pat bumbulu. Ir vienas daiktas, ir kitas buvo dovanoti Ingeborgos, dar senokai prieš Diną.

Vis tiek Dina nepasidavė.

Tarytum svarbiausia būtų buvę ieškojimas ir skaičiai. Ne pinigai.

Sąskaitininkas, kurį Dina Jakobui mirus buvo pasikvietusi iš Tromsės, supažindino ją su būtiniausiais dalykais vedant nesudėtingą apskaitą.

Visa kita atsirado vėliau su patyrimu. Nylsas dabar tvarkė einamuosius reikalus, o ji kontroliavo.

Šiaip taip ėjosi, kol jai parūpo prekės. Ne tik įrenginiai jektoms ir kelionės į Bergeną, bet ir kasdieninė prekyba krautuvėje.

Galiausiai Dinos dailūs skaičiai ėmė puikuotis įvairaus pobūdžio protokoluose. Jos skaitmenys buvo dideli, pakrypę į kairę, su kukliais užraitais ir kilpelėmis. Padirbti juos būtų buvę nelengva.

Reikėjo nutarti, kiek pirkti druskos ir miltų, sirupo ir degtinės. Kokių mažmožių trūksta namų ūkiui. Reikėjo apmesti, kiek kainuos didesni pirkiniai, kanapiniai lynai bei žūklės reikmenys – ir savam naudojimui, ir pardavimui.

Galiausiai Andersas ėmė ateidinėti pas Diną su savais skaičiais laivams ir kitoms išlaidoms. Dėl to ir pašlijo brolių santykiai.

Nylsas stengdavosi nesirodyti kontoroje tomis dienomis, kai žinodavo ten būsiant Diną.

Vieną dieną, kai jis įėjo vidun manydamas būsiąs vienas, už rašomojo stalo netikėtai išvydo Diną.

– Kodėl gi Dinai neperėmus visos apskaitos? – niūriai pratarė jis.

– O ką gi tada veiks brangusis Nylsas? – paklausė ji.

– Prižiūrės, kaip vykdomi užsakymai krautuvei ir talkins krautuvės padėjėjui, – skubiai atsakė jis. Tarsi būtų iš anksto surepetavęs.

– Nylsas nėra iš tų, kurie kam nors talkina, – atšovė ji ir su trenksmu užvertė protokolą. Apsigalvojo ir giliai atsidususi vėl atsivertė.

– Nylsas įžeistas. Jis jau seniai įžeistas. Manyčiau, jam kažko stinga…

– Šit kaip! Ir kas gi tai galėtų būti?

– Naujoji virtuvės darbininkė skundėsi, kad tu ją gnaibai ir trukdai dirbti, kai ji kloja lovą ar šiaip tvarko kambarį…

Nylsas nusuko akis į šalį. Tūžmingai.

– Nylsui vertėtų vesti, – iš lėto pratarė ji.

Sulig tais žodžiais jį tarsi nelabasis apsėdo. Veidas pajuodavo. Į jį plūstelėjo drąsa, kokia retai kada pasižymėdavo.

– Tai ką, Dina piršliauti ėmėsi?

Jis netgi įstengė pašaipiai pasižiūrėti jai į akis.

Akimirką ji apstulbusi spoksojo į jį. Po to išspaudė kažką panašaus į šypseną.

– Tą dieną, kai Dina piršliaus, tas, kuriam bus peršama, nieko neklausinės! Privalės duoti atsakymą!

Iškišusi liežuvio galiuką dešiniajam lūpų kamputyje, Dina po kažkuo pasirašė. Tada už sidabrinio bumbulo nutvėrė prespapjė, kuris visuomet stovėdavo po ranka. Juo nusausino „Diną Grenelv“.

Jos parašas atsispaudė. Atvirkščiai kaip veidrodyje, tačiau pakankamai ryškiai.

Aš esu Dina. Visus daiktus Reinsnese skaičiuoja Nylsas ir aš. Skaičiai priklauso man, kad ir kur jie būtų. Nylsas pasmerktas jiems. „Vergas skaičiuoja. Valdovas žiūri.“ Nylsas niekam nieko neduoda. Net sau pačiam. Jis panašus į Judą Iskarijotą. Pasmerktas būti tuo, kuo yra. Judas išėjo ir pasikorė.

Nylsas liovėsi kibinęs tarnaites. Gyveno savo vienišą gyvenimą šalia jų visų.

Kartais jis nulydėdavo akimis mažąją Haną, tursenančią pro šalį. Jis jos neliesdavo. Nešaukdavo jos vardu. Bet duodavo jai iš stalčiaus rudojo cukraus. Paskubom. Tarsi bijodamas, kad kas pamatys.

Arba burbtelėdavo kažką krautuvės padėjėjui, kuris tada atskeldavo didoką cukraus gabalą ir įdėdavo jai į delniuką.

Iš Stinės Hana paveldėjo auksinę odą ir tamsias akis. Bet kai kas nors ją užgaudavo, pastabesnis žmogus galėdavo matyti, kad ji sliūkina į šalį nelyginant Nylso antrininkė. Kaip vilkiukas, išgąsdintas savo gaujos.

Lensmano ausis pasiekdavo įvairūs atgarsiai apie Diną.

Dažniausiai tai būdavo pasenusios naujienos, kurias jis sutikdavo labai abejingai. Bet vieną dieną jam kažkas pakuždėjo į ausį, esą Reinsneso moterys, Stinė ir Dina, gyvenančios kaip sutuoktinių pora.

Lensmaną suėmė toks apmaudas, kad jis nieko nelaukęs išsiruošė į Reinsnesą.

Dina iš tolo išgirdo jo šėlsmą kaip stipraus šiaurės vakarų vėjo Blofloge žiemą.