Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Perėjęs juo drebulys ilgom šaltom srovelėm prigijo jos kūne. Saulė jau kadais buvo nupuolusi į kalnus. Sniego pluta ledinėm adatom varstė delnus.

Jie pakilo ir ėjo namų link susikibę už rankų, kol priėjo taip arti dvaro, kad galėjo būti užklupti žmonių. Tuomet rankos išsiskyrė. Visąlaik jie tylėjo.

Jis nešė tetervinus. Ji nešė samišką šautuvą. Vamzdžio galas ramiai žiūrėjo į žemę ir lingavo į jos žingsnių taktą.

Kai jie įėjo į kiemą, Tomas atsikrenkštė ir pasakė, kad geriau tai būtų buvusi lapė. Prieš metus buvo sugavęs juodsidabrę lapę. Kurią brangiai iš jo nupirko rusų pirkliai. Dešimt talerių buvo tikrai neblogas uždarbis.

Ji neatsakė.

Patekėjo mėnuo. Buvo vėlu.

Jertrūdos ten nebuvo. Nė trumpiausią akimirką nesileido išviliojama iš kerčių.

Užtat Jakobas kaip girnos dūzgė tratėjo. Gal penktą ryto ji nuėjo atsinešti kiškio, kabančio klėties pakraigėje, išsigalando peilį ir ėmė dirti žvėreliui kailį, kiek dar buvo jo likę. Nebuvo daugiau ko daryti.

Jai smarkiai trūktelėjus, plėvės plyšo ir kailiukas nusismaukė. Nenoriai, bet vis tiek… Kai ji paleido, negyvas kūnelis pritraukė prie savęs pamėlusias nuluptas kojeles. Tarsi dar priešindamasis mirčiai.

Ji nupjaustė kojas ir pradėjo mėsinėti. Nebuvo pratusi prie tokio darbo, tad ėjosi lėtai. Sulig kiekviena dalele, atskirta nuo buvusios visumos, kuri vis labiau ir labiau panėšėjo į paprasčiausią bet kokio kito gyvulio mėsos gabalą, tilo kurtinantis riksmas.

Vėjas švilpė aplink namo kertes. Peilis treškino kaulelius ir kremzles. Riksmas ėjo vis silpnyn ir silpnyn. Kol šalia jos išdygo Jertrūda sveikut sveikutėle galva ir stojo palaiminga tyla.

Galiausiai ji pamerkė kiškį į šaltą vandenį. Jį dengė melsva plėvelė, kuri jai akyse raibuliavo vaivorykštės spalvomis. Pro vandenį.

Puodą su zuikiu ji uždengė ir pastatė priestate po suolu. Nuvalė stalą. Pridengė kraują ir kailį, kad neištampytų gyvuliai ar paukščiai. Rankos buvo kaip nesavos po darbo ir ledinio vandens. Rankšluosčiu trynė jas tol, kol sušilo, ir auštant rytui dar kurį laiką vaikštinėjo po kambarius. Po to ji neskubėdama nusirengė ir namams bundant atsigulė miegoti.

6 skyrius

TAIGI IR JŪS MYLĖKITE SVETIMTAUČIUS, NES IR PATYS BUVOTE ATEIVIAI EGIPTO ŽEMĖJE.

(Įst 10, 19)

Reinsnesas pakirdo iš žiemos miego. Negalėjai pirštu parodyti, kas būtent pasikeitė. Tačiau motušei Karenai dingojosi, kad viskas prasidėjo nuo tada, kai pagaliau Dina įkliuvo į tinklą, vardu atsakomybė. Ir ji nepraleisdavo progos ją pagirti.

– Esi sumani pirklio našlė, mieloji Dina! – sakydavo ji. Nutylėdavo tai, kad ne pro šalį jai būtų ir ištekėti.

Motušė Karena suseno. Ji persikraustė į kambarį šalia svetainės. Nebeįstengė laipioti laiptais.

Jie nusisamdė stalystę išmanantį berną, kuris tarp dviejų kambarėlių pramušė sieną. Dabar motušė Karena turėjo kur pasistatyti ir lovą, ir knygų spintą.

Ji negalėjo išsiversti be šių baldų, kaip ir be senosios barokinės kėdės aukštu atlošu.

Knygų spintos raktelis visuomet kyšojo spynoje, bet niekas, be motušės Karenos, nedrįso jo liesti.

Kambarys buvo ištapetuotas ir dažytas šviesiomis spalvomis. Čia motušei Karenai nemažai pagelbėjo Dina. Kurį laiką tarp jų buvo užsimezgusi šiokia tokia draugystė.

Motušė Karena džiaugėsi Dinos praktiškumu ir sugebėjimu paskubinti visus darbus. Ir kaip ne vieną sykį anksčiau ji pagalvodavo: „Kad taip Dina visuose Reinsneso reikaluose būtų tokia pat praktiška ir tvirta!“ Arba murmuliuodavo pati sau: „Kad taip Dina susirastų kokį gerą vyrą!“

Benjaminas ūgtelėjo ir ėmėsi tyrinėti Reinsnesą. Jo keliai nusitęsė iki trobesių prie kranto, krautuvės ir kilo aukštyn į ganyklas, kur buvo vasaros tvartas. Atkaklus nelyginant blindės šakelė, jis trepinėjo savo keliais kartu su Stinės Hana. Tirdamas pasaulį anapus balto didžiojo kiemo. Visuomet su gilia raukšle tarpuakyje.

Jis taip ir neišmoko pasakyti „mamyte“ ar „mama“. Ir neturėjo nieko, ką būtų galėjęs vadinti tėvu. Užtat bet kada galėjo kam nors užsiropšti ant kelių.

Visi turėjo vardą. Ir tik jiems būdingą kvapą.

Net ir sėdėdamas užmerktomis akimis, jis žinojo, kieno kvapą užuodžia. Visi žmonės gyveno tik dėl jo. Kad jie kartais turėdavo kitų reikalų, jo bemaž nejaudino. Jam prireikus vis tiek kas nors būdavo šalia, jei ne vienas, tai kitas.

Stinė buvo visų geriausia. Ji kvepėjo jūros išplautais dumbliais ir prisirpusiomis mėlynėmis. Tokį kvapą skleidė drabužiai, kaboję per naktį lauke. Rankos buvo lyg švelnūs, ramūs žvėreliai. Rudos, trumpai nukirptais nagais.

Tamsūs tiesūs plaukai gludo prie smilkinių. Ir suprakaitavus nesiraitydavo ant kaktos kaip Dinai. Stinės prakaitas kvepėjo gardžiausiai. Tarytum atviri stalinėliai su prieskoniais. Gardžiau kaip žemuogės anapus ganyklos aptvaro.

Motušė Karena turėjo galybę istorijų ir romias akis. Žodžiai dvelksėdavo iš jos lūpų kaip švelnus vėjelis. Ji panėšėjo į savo gėles. Jos augo ant palangių vazonuose ir atėjus žiemai apnykdavo.

Dina buvo kaip griausmas kažkur toli jūros platybėse. Benjaminas retai jos pasigesdavo. Tačiau jos akys neleido pamiršti, kam jis priklauso.

Ji nepasakodavo nieko. Užtat retkarčiais suimdavo už sprando. Stipriai. Vis tiek būdavo gera.

Užsodindavo ant arklio, jei tik pati turėdavo laiko eiti šalia ir laikyti už apynasrio. Ramiai šnekindavo Juodį. Tačiau nenuleisdavo akių nuo Benjamino.

Visi sakė, kad Hana yra Stinės vaikas, bet iš tikrųjų ji buvo niekieno kito, tik Benjamino. Jos piršteliai buvo buki, akys – migdolinės. Kai ji mirksėdavo, ilgos tiesios blakstienos virpėdamos braukdavo per skruostus.

Kartais Benjaminui žiūrint į Haną, suspausdavo širdį. Tarytum būtų kas draskęs iš vidaus. Jis nė pats nežinojo, ar tai malonu, ar skausminga. Tačiau taip buvo.

Vieną dieną į krantą išlipo dailininkas su molbertu, pintine dėže ir odiniu krepšiu, pilnu tūbelių bei teptukų.

Jis tenorėjo nuvežti labų dienų Reinsneso šeimininkei, su kuria prieš keletą metų buvo susipažinęs Helgelane. Kapitoną paprašė palaukti, kol suplaukiosiąs. Tai neužtruksią…

Kapitonas į krantą pasiuntė žmogų, kai išplaukti vėlavo daugiau kaip valandą ir visi buvo beprarandą kantrybę.

Tačiau kapitonui teko iškrauti vyriškio mantą į krantą. „Princas Oskaras“ tęsė kelionę į šiaurę be šio keleivio. Nes pastarasis sėdėjo lyg prirakintas rūkomajame ir klausėsi Dinos griežimo.

Pastaruoju metu Dina atvykus svečiams vis dažniau nusikeldavo violončelę svetainėn.

Skaidraus vasaros vakaro šviesoje sąsiaurio salos tarsi pakibo ore.

Dailininkui tai buvo kerintis stebuklas! Optinė apgaulė! Reikėsią jam čia likti iki kito garlaivio, nes Reinsneso šviesa primenanti šilką ir alebastrą!

Tačiau dar daug turėjo praplaukti garlaivių, kol jis padėjo teptuką į šalį.

Šis keistas žmogus tapo antruoju Lorchu. Nors visu kuo buvo ano priešingybė.

Jis įsiveržė vieną birželio dieną netikėtai kaip prabudęs vulkanas. Pusėtinai kalbėjo švediškai su svetimšališku akcentu ir turėjo su savim romo molinėje statinaitėje su čiaupeliu.

Rudai įdegusį, nesuskaitomų raukšlelių išvagotą veidą vainikavo balti kaip kreida plaukai ir barzda. Nosis stūksojo lyg didingas kalnagūbris.

Susodintos arti viena kitos, iš gilių akiduobių žvelgė tamsios akys. Atrodė, lyg jis tyčia slėptų jas nuo šio pasaulio kvailybės ir blogio, norėdamas išsaugoti geresnei būčiai.