Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Tačiau motušė Karena ir toliau mokėdavo.

Dina nesikišdavo į tuos reikalus, jeigu skola būdavo įrašyta.

Bet būdavo ir taip, kad Nylsas įdėdavo kason pinigus, neįrašytus į jokią knygą. Kurie, Nylso žodžiais tariant, gauti žodiniu susitarimu.

Apie tuos susitarimus niekas ir nebūtų sužinojęs, jei žmonės nebūtų ėmę skųstis.

Dina kietai sučiaupė lūpas ir pasakė:

– Skaičius, neįrašytas į apskaitą, joks skaičius! Jo negalima dėti į kasą.

Ir Nylsas su tuo sutiko.

Jis tik ėmė stengtis, kad kitą kartą žmonės neturėtų kuo nusiskųsti.

O atsiskaitymai liko tokie pat nematomi kaip mokesčiai danguje.

Vos tik darbas buvo baigtas, visi iki vieno pamiršo, kad Nylsas apsiėmė pataisyti sutrešusį kontoros grindų kampą. Po sunkiuoju praustuvės stovu, kuris su stora marmuro plokšte ant viršaus kūpsojo kampe už durų.

Tarnaitės stovo nejudindavo. Jis buvo per sunkus. Jos tik gražiai išplaudavo aplinkui. Grindų skuduru perbraukdavo mėlynai dažytą apačią.

Metams bėgant toje vietoje, kur kyšojo medis, prasitrynė šviesus dryžis. Banknotai saugiai gulėjo po laisva perpjauta lenta. Geros skardos dėželėje. Turtas augo bežiūrint.

Nylsui niekuomet nerūpėjo, šventadienis ar šiokiadienis, jei tik pasitaikydavo proga ką nors pelningai nupirkti arba parduoti.

Stinė nepasirodė, kai Benjaminui atėjo metas miegoti. Jis visą dieną žaidė ryškių spalvų kamuolėliais klėties palėpėje, nes tarnaitės iš ten nešė audimui siūlus.

Iš pradžių jos papyko, kai pavargęs vaikas ėmė darytis kaprizingas ir niekas neatėjo jo pasiimti.

Tada jos pasišaukė Olinę. Visos ėmė ieškoti.

Pati Dina lakstė kaip akis išdegusi. Bet viskas veltui. Stinės nė padujų.

Trečią dieną Dina surado ją mažytėje žvejo trobelėje, iš kur ji ir buvo atėjusi.

Tomas ir Dina atplaukė keturirkle valtele parsivežti jos į namus. Kai ji įėjo vidun, Stinė sėdėjo prie krosnies ir virė vakarienei košę. Veidas buvo murzinas nuo suodžių ir ašarų.

Iš pradžių ji nesiteikė kalbėti. Tik baugščiomis akimis žvilgčiojo į aplinkui susėdusią šeimyną. Trobelėje tebuvo tas vienas galas. Nebuvo kur pakalbėti prie keturių akių.

Bet kai tėvas, podagros susuktas kaulėtas senis, atsikrenkštė ir švelniai pažiūrėjo į dukrą, ši vis dėlto prabilo.

– Aš nenoriu tekėti už Nylso!

Jau geriau jai esą prisiimti visą gėdą ir bausmę už nuodėmę. Nenorinti visą amželį būti kankinama to, kuris priverstas ves ją tik tam, kad pasiliktų Reinsnese.

– Jis ten gyveno nuo to laiko, kai būdamas keturiolikos liko našlaitis! – pridūrė ji. Tai skambėjo kaip kaltinimas.

Aš esu Dina. Man nereikia verkti, nes viskas bus taip, kaip yra. Stinė verkia. Aš nešiojuosi ją su savim. Sunkią ar lengvą. Taip pat, kaip nešioju Jertrūdą.

Tie, kas buvo troboje, girdėjo, kaip Dina iš Reinsneso prašo atleidimo. Nepaliaudama.

Stinės senas tėvas sėdėjo kertėje. Jos jaunesnioji sesuo perėmė valgio ruošimą. Paauglys berniukas išėjo ir grįžo su glėbiu malkų.

Niekas nebandė įsikišti. Galiausiai visi buvo pakviesti prie stalo. Valgyti silkės su kruopiene ir duona. Stalas buvo grubių lentų. Nušiūruotas iki banginio kaulo baltumo. Garuose virš stalo tvyrojo sunkūs jausmai.

Naujiena netruko pasklisti. Kaip žiežirbos aplink padegtą sausos pušies šaką. Nylsas galįs džiaugtis, jam nereiksią kraustytis tarnų galan. Nes ten jis niekam nereikalingas.

Stinė atstūmė Nylsą! Tai bent linksma istorija! Nylsas meilikavo visiems, bandydamas susigrąžinti prarastą šlovę. Tarnaitės lenkėsi jo iš tolo. Bernai vengė. Jis tapo raupsuotuoju. Engiamųjų teisingumas buvo triuškinantis.

Bet Stinė grįžo į dvarą. Ji pasitaisė. Kai praėjo pirmieji rytiniai blogumai, žydėjo kaip rožė.

Ji dainuodavo Benjaminui ir gerai valgydavo.

Motušė Karena užiminėjo svečius iš toli ir arti, pasakodama jiems apie savo keliones po Europą. Kad tai buvo vis tos pačios istorijos, neturėjo reikšmės.

Nes iš tikrųjų aukšti svečiai kaskart būdavo vis kiti, tad ir istorijas girdėdavo pirmą sykį.

O kiti apsiprato su gražiais pasakojimais, kaip kad apsiprantama su metų laikais.

Motušė Karena mokėdavo parinkti istorijas pagal kiekvieno svečio skonį bei nuotaiką. Ji visuomet žinodavo, kada sustoti.

Dažnai ji pasišalindavo su giliu atodūsiu, vos pradėjus gerti punšą, ir pasakydavo, jog norėtų būti jaunesnė bei žvalesnė.

Paskui į savo negailestingas rankas viską perimdavo Dina. Tuomet imdavo lietis muzika. Išsilaisvinimas. Įkarštis. Ji sklandydavo po visą dvarą, laukus. Pakrantę. Pasiekdavo Tomą kietame antklėčio gulte. Sukeldavo liūdesį ar džiaugsmą. Žiūrint ką užgaudavo garsas.

5 skyrius

MES VISI MIRŠTAME IR KRENTAME ŽEMĖN KAIP VANDUO, KURIS NEBEGRĮŽTA; IR DIEVAS NENORI, KAD ŽŪTŲ SIELA, BET JIS SVARSTO MĄSTYDAMAS, KAD ATMESTASIS NEŽŪTŲ VISIŠKAI.

(2 Sam 14, 14)

Vieną dieną Reinsneso virtuvėje išdygo Stinės brolis. Apsivilkęs kasdieniais lapių žvejų rūbais iš raugintos elnio odos ir užsimaukšlinęs kepuraitę su raišteliais. Elnio kailio batai buvo aptriušę ir kiaurai permirkę.

Namuose išsibaigę miltai. Eidamas per kalnus į Reinsnesą duoneliauti, jis pasiklydęs. O kyšulyje dar užšokęs ant lokio.

Jis taip persigandęs, kad pametęs vieną slidę ir toji nupuolusi nuo skardžio. Likusią kelio dalį jam tekę klampoti per pusnis.

Berniukas laikė rankas ant pilvo tarsi nesavas. Jis buvo smulkaus sudėjimo ir kresnas kaip jo sesuo. Prieš metus buvo konfirmuotas, barzda jam dar nežėlė. Tik vienas kitas pūkelis, o ant jo nuovokių akių krito tamsiai juodi karčiukai.

Olinė greitai sumojo, kad jis bus nušalęs rankas. Stinė be žodžių vaikštinėjo aplink ir kažką ruošė. Vilnos skiauteles, suvilgytas žuvų taukais.

Kai Dina įėjo į virtuvę, Stinė kaip tik tvarstė nukentėjusius pirštus. Trenkė žuvų taukais, prakaitu ir drėgnais rūbais. Berniukas sėdėjo ant suolelio virtuvės viduryje. Jis romiai leidosi gydomas.

– Kas atsitiko? – paklausė Dina. Kol jos aiškino, iš priestato kartu su pūvančios mėsos kvapu išėjo Jakobas. Tai nepriminė jokio kito kvapo.

Dina spėjo nusitverti durų staktos ir atsiremti į ją visu svoriu, kad galėtų stovėti. Po to ji priėjo prie berniuko ir pati apžiūrėjo nušalusius delnus. Tuomet Jakobas liovėsi dvokęs.

Ji stovėjo ir žiūrėjo, kaip Stinė tepa ir tvarsto. Berniukas tyliai verkšleno. Mėlynai dažytoj virtuvėje buvo tylu. Tik grindų lentos girgždėjo po Stinės kojomis.

Nuo Stinės vaistų berniukas spėriai taisėsi. Jį paliko dvare, kol iki galo pasveiks. Buvo apgyvendintas Tomo kamaraitėje.

Jis juk nieko negalėjo pasidaryti pats. Bet po poros dienų pradėjo kalbėti.

Į šią netikėtą draugystę Tomas iš pradžių žiūrėjo gana šaltai. Kol jam į galvą šovė mintis, kad jeigu jis ims rūpintis berniuku, priartės prie Dinos.

Dina klausdavo Tomą, kaip sekasi Stinės broliui. Per jį perduodavo linkėjimų greičiau pasveikti.

Tomas buvo išmokinęs Diną šaudyti samišku medžiokliniu šautuvu dar prieš jai atsikeliant į Reinsnesą. Tai buvo daroma slapta nuo visų, išėjus į kalnus, stūksančius virš Fagerneso, iš kilpų rankioti tetervinų. Dvare visi sau galvojo, kad Tomas bastosi vienas ir mokosi šaudyti.

Lensmanas labai pasitikėjo bernioku, ir jam net minties nekilo, kad jis gali švaistyti paraką.

Tuo metu Tomas dovanų iš lensmano gavo samišką medžioklinį šautuvą. Dėl to, kad pasižymėjo plėšraus lokio medžioklėje. Tas lokys buvo nudaigojęs kelias lensmano avis.