Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

– Nesvarbu, vaikas mirė…

Matyt, tokia negailestinga gyvenimo filosofija Diną patenkino. Ji pažvelgė Stinei į akis ir tarė:

– Taip, tu teisi, nesvarbu! Koks skirtumas, kas tėvas.

Stinė nurijo seilę ir su dėkingumu pakėlė akis į Diną.

– Mūsų vaikas bus vardu Benjaminas, ir tu neši jį krikštyti! –kalbėjo toliau Dina, sugriebdama mažą vaiko kojelę, spurdančią ore.

Vystyklai buvo numesti į šalį. Palėpėje tvyrojo troškus vasaros karštis. Kiaurą parą galėjai jausti saulės svilinamo namo kvapus.

– Ar gerai šitaip? – pasibaisėjusi paklausė Stinė.

– Gerai! Tu išgelbėjai šiam padarui gyvybę.

– Galėjote jam duoti atskiesto karvės pieno…

– Tylėk! Tau reikia naujo sijono, naujų baltinių ir naujos liemenės. Ir pastorius bus pakviestas į vaiko krikštynas.

Lensmanas vos nesprogo iš pykčio patyręs, jog jam neteks nešt krikštyti pirmo anūko ir vaikas negaus tėvo vardo.

– Jakobas! Toks turi būti jo vardas! – griaudėjo jis. – Benjaminas – tai tik įtartina biblinė bobų išmonė!

– Benjaminas yra Jakobo sūnus – toje pačioje Biblijoje, –užsispyrusi atkirto Dina.

– Taigi niekas giminėje nebuvo vardu Benjaminas! – sušuko lensmanas.

– Nuo ateinančio sekmadienio bus! Gal galėtum pereiti į rūkomąjį, tada bus taika.

Lensmanas sustingo. Tamsraudoniu veidu. Žmonės kambariuose bei virtuvėje buvo ginčo liudininkai. Lensmanas atvyko dvaran norėdamas viską deramai paruošti. Ir še tau kad nori!

Bažnyčioje ji stovėsianti šonas prie šono su ta Stine, lape tarnaite, pasigimdžiusia pavainikį.

Lensmanas galėdavo taip užsirūstinti, kad įniršis kažkur užstrigdavo neišsiveržęs lauk. Kai pyktis pagaliau pratrūkdavo, niekas nesugebėdavo nuspėti garsų prasmės.

Galiausiai jis apsisuko ir pareiškė važiuosiąs namo iš šito beprotnamio. Ir kad Benjamino vardas vyrui tinkąs ne daugiau nei mergelės Marijos.

– Italijoje yra vyrų, vardu Marija, – tarė Dina. – Jei važiuoji namo, nepamiršk pasiimti pypkės iš ano kambario. O vardas yra ir bus Benjaminas!

Antrojo aukšto koridoriuje stovėjo Stinė ir patyliukais verkė. Ji viską girdėjo.

Olinė kažką burbuliavo po nosim, bet jos niekas nepaisė. Lauko darbininkai, virtuvėje valgę vakarienės košę, dėjosi abejingi.

Bet vos tik pasiekę klėtį, jie pratrūko smagiai juoktis. Na, ir užsispyrėlė toji jaunamartė! Kuo jie dėti, kad ji jiems patinka. Niekas visoje parapijoje neturėjo tokios ponios, kuri tarnaitei suteiktų garbę nešti savo vaiką Dievui Tėvui visagaliui vien dėl to, kad jinai žindyvė!

Įnirtingais sunkiais žingsniais lensmanas Holmas įpykęs patraukė prie valties.

Tačiau žengdamas žvyruotu keliuku jis lyg ir ėmė pamažu vėsti. Žingsniai lėtėjo, kol atsidusęs sustojo priešais valčių pašiūrę.

Tuomet jis vėl apsisuko, jau antrą sykį tądien, ir tuo pačiu keliu nuėjo atgalios. Keldamas nereikalingą triukšmą, užlipo laiptais ir šūktelėjo pro atlapotas duris:

– Tegul tad sau gyvena nuodėmėje ir tesivadina Benjaminas! Dėl Dievo meilės!

Tačiau Dagnę tai sukrėtė. Ji iš viso nesiruošė vykt į bažnyčią. Šis tyčinis viešas įžeidimas dieną naktį jai nedavė ramybės.

O kai reikėjo važiuoti į bažnyčią, ji buvo peršalusi, sušniurusi, skaudama galva ir paraudusiom akim.

Berniukams irgi nebuvo leista važiuoti be jos priežiūros. Dabar jų jau buvo du.

Akimirką lensmanas lyg ir pasijuto kaltas, kai į jį įsmigo smerkiančios akys. Tačiau jis suėmė save į rankas, atsiduso ir paaiškino, jog, šiaip ar taip, tai jo pirmasis anūkas. Jo pareiga vykti į bažnyčią!

Jis keliavo pasijutęs didvyriu, su krikštynų dovana kišenėje. Nuo širdies kaip akmuo nusirito sunkumas, ištrūkus nuo Dagnės priekaištų ir nuolat smerkiančių akių, rėkte rėkiančių:

– Tu tik pažiūrėk, mielasis Larsai, kokia tavo dukra! Šitokia gėda.

Tarsi jis pats to nebūtų žinojęs!

Didžiausia kančia jam būdavo Dagnės iškalbingas žvilgsnis, palydimas žodžių apie tai, kokį nepriekaištingą auklėjimą vaikystėje ji gavusi „ten, pietuose“. Jis taip įniršdavo, kad keletą sykių vos susilaikė negriebęs savo didžiuliais gniaužtais jai už gerklės.

Tačiau nei lensmanas smaugė, nei mušė. Tik įsmeigdavo į žmones tamsiai mėlynas akis. Ir jausdavosi baisiai įžeistas bei nelaimingas, kai kas nors nutikdavo.

Geraširdiškai palaidęs gerklę, jis visada pasiekdavo savo, ir tinge, ir namie. Bent jau nuo tada, kai Dinos namais tapo Reinsnesas.

Ne kartą jis su dėkingumu prisimindavo mirusį draugą ir motušę Kareną. Bet jis niekuomet nesusimąstydavo apie tai, kaipgi iš tikrųjų yra Reinsnese.

Atsirasdavo vienas kitas, nebijantis paplepėti. Todėl tik tuomet, kai Dagnė dėl ko nors imdavo jį vainoti, jis sužinodavo, kas dedasi Reinsnese. Su tokia šeimininke, kuri net neužeina į savo kambarius ir jodinėja per naktis. Kuri draugauja su samdiniais ir tarnaitėm.

Kartais jis pagalvodavo, kaip Dina augo. Kaip ilgai nebuvo pratinama prie žmonių. Iki pat to laiko, kai į namus atvyko tas keistuolis Lorchas. Nei velnias, nei gegutė, kaip sakydavo Dagnė.

Lensmano galvoje tarpais šmėsteldavo miglotas kaltės jausmas. Bet jis jį suvokdavo tik kaip įžeidimą, pasiųstą tyčia jam įskaudinti. Dėl to jam atrodė, jog elgiasi visiškai teisėtai, jį atmesdamas.

3 skyrius

KAI TAVO ŽODŽIAI BUVO ĮVYKĘ, KO NORI, KAD VAIKAS DARYTŲ? ARBA KO JIS TURI SERGĖTIS?

(Ts 13, 12)

Visus keistai veikė saldrūgštis kūdikio ir motinos pieno kvapas. Greičiausiai dėl to, kad paskutinį sykį jį uodė prieš dvidešimt trejus metus.

Būdavo, Olinė neapsieina be palyginimų.

– Jis panašus į Johaną! – Arba: – Kaip iš akies trauktas Johanas! Prisidirbęs jis irgi taip žiūrėdavo!

Šeimos padidėjimą ji priėmė labai entuziastingai. Ir jai be galo rūpėjo mažojo Benjamino ausų forma. Ji nužiūrėjo, kad jos mažumėlę atlėpusios. O tai buvo svetimas elementas šeimos istorijoje. Ji žvilgčiojo į Diną, kurios ausys visuomet slėpėsi po plaukais.

Ji vos susilaikė nepatikrinusi, ar ne iš motinos berniukas bus paveldėjęs smailias kaip fauno ausis.

Bet kadangi kas tik panorėjęs negalėjo lįsti prie Dinos, ji pasitenkino tuo, kad prisiminė dar neapžiūrėjusi lensmano ausų.

– Lensmanui dar mažam nupjovė ausis, nes jos buvo tokios bjaurios, – begėdiškai pareiškė Dina.

Olinė pasijuto užgauta. Bet ji suprato užuominą. Ir Dinos akivaizdoje nebeaptarinėdavo berniuko išvaizdos.

Užtat Stinei tekdavo išklausyti dar daugiau. Iš pradžių Olinę labiausiai jaudino tai, kad ant vaiko galvos nėr nė vieno plaukelio. Ir kad ant kairiojo petuko turi didelį apgamą.

Ji įkyrėjo Stinei šnekom, kad tikriausiai plaukai neaugantys dėl to, kad pienas nemaistingas.

Ir neką tegelbėjo motušės Karenos ir Stinės aiškinimai. Apie tai, kad keli jų pažinoti kūdikiai buvę beplaukiai iki tol, kol pradėję vaikščioti. Ir kad gamta neretai šitaip pasielgianti su žmonių vaikais.

Pirmoji Benjamino vasara buvo nepakeliamai karšta.

Stinės krūtų palutės bematant sušusdavo, ir nuolatos koks tuzinas jų džiūdavo ant virvės už skalbyklos.

Alyvos peržydėjo labai greitai, vos spėjus užuosti jų kvapą. Derlius kentėjo nuo sausros. Karščio iškamuoti žmonės darėsi išglebę bei irzlūs.

O Benjaminas valgė, verkė ir miegojo kaip geros veislės šunytis. Vaikas augo tiesiog akyse, išskyrus plaukus.

Jis čiulpte iščiulpė savo smulkutę liesą žindyvę. Jai ėmė skaudėti krūminiai dantys. Ji ėjo vis liesyn ir liesyn, nors Olinė šėrė ją grietinėle ir sviestu, kad būtų daugiau pieno.