Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Jis pasuko vasaros tvarto link, nes buvo arčiausia. Be to, Viešpats, apimtas pykčio, pasiuntė griausmą ir smarkią, ūžiančią liūtį.

Pirmieji driokstelėjimai beprotiškai išgąsdino Juodį, ir tas nutėškė Diną, dar bandžiusią jį sutramdyti.

Tomas nešte ją įnešė į sukežusį tvartelį. Paguldė ant pernykščio šieno. Tam kartui. Nes, dar tebelaikant ją rankose, prasidėjo gimdymas.

Bet kažkada Tomas padėjo savo motinai nuošalioje trobelninko sodybėlėje, kai jai taip atsitiko. Jis žinojo, ką reikia daryti.

Juodis neprisileido artyn. Tada Tomas nubėgo į namus pagalbos.

Ten sukruto nešti vandens katilus, malkas ir drobules. Merginos šiūravosi rankas, klausydamos Olinės skubių nurodymų.

Tomas pasakė, kad apie Dinos pernešimą dabar negalį būti nė kalbos, o kepurė kaip vilkelis sukosi jo rankose.

Neįtikėtinu greičiu Olinė nušleivojo į vasaros tvartą. Iš paskos bėgo Tomas, įkalnėn stumdamas karutį, pilną reikmenų.

Lietus prapliupo tiesiog ant jų, grasindamas apsemti visą jų cerata uždengtą vežinį.

Pridususi Olinė ėmė plyšoti, kad dabar jau gana! Negirdėtas daiktas, ir tvanas, ir gimdymas tuo pat metu! Gaivalams ji norėjo įrodyti, kad vadovavimą perėmė ji.

Nepraėjus nė valandai, viskas buvo pasibaigę.

Dinos kūdikis buvo tvirtas, bet mažas berniukas. Gimęs vasaros tvarte, kai pylė lietus ir maitino visa, kas gyva.

Tarpduryje, vis dar negalėdamas nurimti, kinkavo didelę galvą Juodis ir šiepė dantis.

Jei visa tai nebūtų buvęs stebuklas ir Jakobas nebūtų miręs lapkričio mėnesį, Olinė būtų pasakiusi, kad šitas vaikas gimė per anksti!

Bet dabar ji visą kaltę suvertė motinai, kuri elgėsi nelyginant mažvaikė, būdama „padėty“.

Dina nerėkė, kai viskas vyko. Tik gulėjo plačiai atmerktom pastėrusiom akim ir stenėjo.

Bet kai vaikas išėjo ir teliko sulaukti nuovalos, pasigirdo baisiausias riksmas, kokio jiems dar nebuvo tekę girdėti.

Dina pasimuistė, išsižiojo ir rėkė, kiek gerklė išneša.

Aš esu Dina, kuri girdi, kaip riksmas mano galvoje sukasi lizdą. Jis vėl užgula ausis. Fagerneso skalbykloje garuose skęsta Jertrūda ir parkrenta ant grindų. Čia ji netenka jėgų. Veidas ima eižėti. Labiau ir labiau. Mes kartu lekiam tolyn. Toli nuo čia…

Dina jų rankose apsunko ir nutilo.

Motušė Karena, kuri taip pat buvo čia, beviltiškai sukūkčiojo.

Bet Olinė taip ėmė pliaukšėti Dinai per skruostus, kad nuo jos pirštų liko žymės nelyginant randai.

O riksmas vėl išsprūdo. Tarsi tūkstantį metų nebūtų galėjęs ištrūkti. Jis maišėsi su tyliu kūdikio verksmu.

Jį paguldė jai ant krūtinės. Jis buvo vardu Benjaminas. Plaukučiai juodi. Akys senos ir tamsios kaip du angliukai.

Pasaulis sulaikė kvėpavimą. Netikėtai stojo tyla. Išganymas.

Po kurio laiko nuo kruvinų drobulių suskambo nelauktas valdingas balsas:

– Uždarykit duris! Šalta!

Dina prakalbėjo. Olinė nusišluostė kaktą. Motušė Karena sunėrė rankas. Lietus prasigraužė kelią pro durpių stogą. Nedrąsus šlapias svetys.

Naujiena pasiekė Tomą, sėdintį ant dėžės po medžiu. Pats to nejausdamas, buvo permirkęs iki paskutinio siūlelio. Atsitraukęs per pagarbų atstumą nuo vasaros tvarto.

Visu jo kūnu perbėgo pasigėrėjimo šypsnys. Pasiekė rankas. Šios šypsulingai atsivėrė, ir delnai akimirksniu prisipildė šilto lietaus.

– Ką tu sakai? – laimingas sudejavo jis, kai Olinė atėjo pas jį su žinia.

– Uždarykit duris! Šalta! – kvatojo ji mostaguodama rausvom nuogom rankom.

Tuomet abiejų juokas susiliejo į vieną. Motušė Karena neiškentusi nusišypsojo.

– Uždarykit duris! Šalta! – sumurmėjo ji ir pakinkavo galvą.

Dina buvo gabenama namo didžiulėje burėje. Nylso, gyvulių šėriko, atsitiktinio krautuvės kliento ir Tomo rankomis. Andersas buvo Bergene.

Taku, besileidžiančiu sodybos link, pro dvivėres duris vidun ir laiptais aukštyn į lovą su baldakimu salėje.

Tik tuomet atvyko pribuvėja patikrinti, ar viskas praėjo tvarkingai. Ji liko patenkinta, virtuvėje ir salėje ant sidabrinio padėklo buvo išpilstyta pribuvėjos karčioji.

Dina gėrė godžiai, kiti tik gurkšnojo. Tarnaitę ji paprašė iš komodos stalčiaus ištraukti muilo gabalėlius. Balsas buvo lyg užrūdijusių skrysčių dejonė.

Muilu ji apdėliojo berniuką, gulintį jai prie krūtinės. Trylika levandom ir žibutėmis kvepiančių muilo gabalėlių. Magiškas kvapų ratas.

Netrukus abu miegojo.

Pienas nenorėjo rastis.

Iš pradžių vaiką maitino saldintu vandeniu. Bet ilgainiui to ėmė nebepakakti.

Nuo amžino riksmo moterims nugaras išpildavo prakaitas. Po keturių parų buvo girdėti tik vientisas knerkimas su trumpom pauzėm, kai vaikas išsekęs užsnūsdavo.

Dina buvo išblyškusi, bet moterų aimanavimo nepaisė.

Galiausiai Tomas prasitarė pažįstąs vieną lapių merginą parapijos pietuose, kuriai mirė neseniai užgimęs kūdikis.

Ji buvo vardu Stinė. Liesa ir didžiaakė, gražiais auksiniais plaukais ir išsišovusiais skruostikauliais.

Olinė atvirai rodė nepasitikėjimą tokia liesa žindyve. Į jos samišką kilmę dar buvo galima nekreipti dėmesio.

Bet greitai paaiškėjo, kad tos mažutės krūtys esančios gyvybės eliksyro šaltinis. O liesame gyslotame kūne slypėjo ramybė, tarsi sukurta vaikui liūliuoti.

Prieš keletą dienų ji neteko savo berniuko. Bet apie tai nekalbėjo. Pirmosiomis dienomis buvo įtari, pritvinkusi pieno ir nelaiminga.

Visi žinojo, kad ji buvo netekėjusi, bet niekas dėl to jai akių nedraskė.

Alsioms, kvapioms liepos naktims Stinė suteikdavo harmonijos ir ramybės. Tada viskas nurimdavo.

Salsvas kūdikio ir pieno kvapas skverbėsi iš Stinės kambarėlio. Plūdo į prieškambarį pasiekdamas nuošaliausius kampelius. Net ir išimtininkų troboj jautėsi moters ir kūdikio dvelksmas, nors nežinia, kaip tai galėjo būti.

Dina pragulėjo lovoj septynias dienas. Po to pradėjo vaikščioti. Skubriais žingsneliais nelyginant ožka įkalnėn.

– Jei ne vaikas, tada ji pati, – niurzgėjo Olinė.

Vasara buvo karšta. Ir trobose, ir laukuose. Šeimynykščiai ėmė galvoti, kad vėl viskas bus kaip anksčiau. Kai buvo gyvas velionis ponas Jakobas ir kai punšu buvo vaišinami giminaičiai, draugai ir kilmingi pakeleiviai iš toli bei arti.

Stinė žindydavo. Šmėsčiodavo kaip šešėlis tai šen, tai ten. Be garso, tarsi vasaros vėjas ir grunto vanduo būtų buvę jai broliai.

Olinė prigrasė šeimyną nepliurpti, kad vaikas gimė vasaros tvarte.

Motušė Karena pasakė, kad Viešpats irgi gimęs tvartelyje ir tai galėjęs būti ženklas.

Bet Olinė nenusileido. Šia tema nevalia buvo nė prasižioti. Tačiau prasižiota buvo. Esą Dina iš Reinsneso per savo vestuves vienais apatiniais išėjusi pas svečius, o dabar ir pagimdžiusi tvarte!

Tą vasarą Dina ėmė vaikščioti po kambarius.

Vieną kartą būdama virtuvėje ji pastebėjo, kad Olinei ant pečių pribyrėję pleiskanų.

Olinė mirtinai įsižeidė. Ar tvarte ne ant jos rankų gimdžiusi toji pajodžarga. Dinai išėjus ji dėbtelėjo į lubas kaip piktas šuo, pririštas prie namų.

Tarp Stinės ir Dinos užsimezgė savotiška tyli draugystė.

Kartais jos abi stovėdavo palinkusios prie lopšio – beveik nekalbėdamos. Stinė nebuvo kokia plepė.

Vieną dieną Dina paklausė:

– Kas buvo vaiko, to, kur numirė, tėvas?

– Jis nevietinis, – atsiliepė.

– Ar teisybę sako, kad jis turėjęs ir žmoną, ir vaikų?

– Kas sako?

– Bernai krautuvėj.

– Meluoja!

– Tai kodėl nesakai, kas jis toks?