Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Motušė Karena privalanti ne tik gauti išimtinę, bet taip pat išlaikyti visas teises ir privilegijas namuose iki gyvos galvos.

Įsūniui Nylsui buvo paliekama tvarkyti krautuvė ir apskaita, kol tai bus naudinga Reinsnesui ir pačiam Nylsui.

Įsūnis Andersas turįs prižiūrėti laivus, rūpintis jų įranga ir prekyba jais.

Abiems įsūniams buvo skiriama dešimtoji dalis viso pelno, uždirbto jų pastangomis.

Nė vienas pirklio Grenelvo skolininkas neturėjo būti paleistas iš varžytinių skolai grąžinti. Netrūko ir solidžios metinės sumos vargšams. Visą likusią vakaro dalį Dina paskyrė Jakobo paskutinei valiai pagerbti. Ji surašė naują „testamentą“.

Tačiau ji nesistengė suklastoti tikrojo arba pateikti kaip kažką daugiau nei „atsiminimus“ apie tai, ko „velionis ir mylimas vyras“ buvo pageidavęs žodžiu.

Naujasis visiškai panėšėjo į Jakobo testamentą, išskyrus kai kuriuos punktus: nė žodžiu nebuvo užsiminta apie dešimtinę įsūniams. Užtat buvo parašyta, kad jie galį eiti savo pareigas tol, kol tai būsią naudinga Reinsnesui arba atrodysią tikslinga žmonai Dinai.

Neparašė ji ir to, kad Johanas kada panorėjęs galįs perimti dvarą.

O šiaip ji viską dailiai ir tvarkingai surašė papunkčiui. Atidžiai taikė, kad liktų vietos vargšų sumai įrašyti.

Tada ji gerai pakūreno krosnį. Ir sidabrinėje žvakidėje ant veidrodinio stalelio uždegė septynias vaškines žvakes.

Visą tą laiką, kol juodam geležiniam pilve liepsnojo Jakobo paskutinė valia, ji šypsojo.

Tada naujai prirašytą popieriaus lapą padėjo ant rašomojo pulto iš lakuoto riešutmedžio. Atviroje vietoje, kad visi, įėję į vidų, galėtų matyti.

Ji nuėjo prie didžiosios lovos su baldakimu ir su visais drabužiais atsigulė aukštielninka.

Ūmai ant savęs ji pajuto Jakobo sunkį. Jis skverbėsi į ją. Jo alsavimas buvo svetimas. Rankos šiurkščios. Ji piktai jį atstūmė. Ir Jakobas, susiglemžęs kelnes ir šilkinę liemenę, išėjo kiaurai sieną.

Aš esu Dina, kuri kažkur tarp šonkaulių jaučia spurdant žuvelę. Ji iškrėtė man pokštą. Ji vis dar priklauso jūrai ir žvaigždėms. Ji plaukioja manyje, priklausydama pati sau, tuo pat metu čiulpdama iš manęs syvus. Aš ją nešiosiu savyje tiek, kiek reikės. Vis dėlto ji nėra tokia jau sunki, bet ir ne tokia lengva kaip Jertrūda.

Nesvarbu, kaip viskas įvyko, svarbu, kaip žmonės galvos, kad įvyko.

Ji atsikėlė ir pažvelgė į krosnies vidų. Įdėjo dar kelias pliauskas. Stovėjo ir laukė, kol ugnis praris apanglėjusius paskutinės Jakobo valios likučius.

Tą naktį niekas negirdėjo Dinos vaikščiojant po kambarį geležimi kaustytais kelioniniais batais.

Kai lensmanas atvyko kitą sykį, su juo dar buvo raštvedys ir du liudytojai.

Senoji ir jaunoji našlės kartu su vyrais susėdo aplink ovalinį stalą salėje.

Dinos raštas su atsiminimais apie paskutinę Jakobo valią liudytojų akivaizdoje buvo paskelbtas tiems, kam ji buvo skirta.

Johanas buvo Kopenhagoje, bet motušė Karena buvo jo globėja. Šįkart Dina apsirengė kaip pridera. Vilkėjo juodais rūbais, siūtais laidotuvėms. Buvo pasiųstas žmogus visos šeimynos sukviesti.

Galiausiai nusvarinę galvas jie stovėjo ratu aplink stalą klausydamiesi Jakobo žodžio, skaitomo griausmingu lensmano bosu. Buvo pakankamai oru. Ir iškilminga.

Niekas nepasigedo kokio nors testamento. Juk įvyko nelaimė. Užklupo taip netikėtai. Laimink, Dieve, šeimininką! Geradarį.

Visi vienaip ar kitaip liko pamaloninti. Visi laimino Jakobo paskutinę valią už tai, kad nieko nepamiršo.

Lensmano nuomone, nebūtinai reikėjo rašyti, kad Johanas studijuodamas galįs gyventi iš palikimo, nes visų tėvų pareiga ir taip esanti rūpintis, kad vaikams pagal tėvų išgales nieko netrūktų, todėl šį punktą galima būtų praleisti.

Tačiau Dina nusišypsojo ir papurtė galvą.

– Mes neturime teisės pamiršti, kad jo tėvas miręs, – užrašė ji lentelėje.

Sutrikęs lensmanas pagarbiai pažvelgė į dukrą. Tada Dinos pageidavimą jis padiktavo raštvedžiui. O motušė Karena linktelėjo galva. Buvo uždėtas antspaudas.

Lensmanas išrėžė kalbą savo mirusio žento ir draugo Jakobo bei savo dukros garbei ir paragino visus parodyti gerą valią. Ūkiui esanti reikalinga tvirta ranka.

Motušė Karena su palengvėjimu atsiduso. Gyvenimas eina toliau. Dina nulipo nuo aukšto.

Saulė užkopdavo vis aukščiau ir aukščiau. Netrukus ji ir vidurnaktį spalvins šiaurinį dangų.

Jūriniai paukščiai poruosis, tetervinai dės kiaušinius, o ieva baltai žydės.

Motušė Karena gavo laišką iš Johano.

Jis pareiškė užuojautą, tonas buvo mandagiai liūdnas. Jis nenorėjęs vykti namo neišlaikęs svarbaus egzamino. Vis tiek nebūtų suskubęs į tėvo laidotuves.

Tarp eilučių motušė Karena įskaitė, ką jau ir taip žinojo. Kad jis nesigaudo ūkio ir verslo reikaluose. Kad nenori būti įgrūstas krautuvėn ir mažai nutuokia apie buhalteriją. Bet jis mielai sutiko būti išlaikomas iš palikimo, kol mokysis pastoriumi.

Jei jis ir gedėjo, jo gedulas nepasireiškė noru perimti tėvo verslą.

Motušė Karena balsu perskaitė laišką Dinai.

„Siunčiu Dinai giliausią užuojautą ir linkėjimus šiuo sunkiu metu!“ – baigė laišką Johanas.

2 skyrius

JIS GI PASTATĖ TOJE VIETOJE, KURIOJE JAM BUVO KALBĖJĘS DIEVAS, AKMENINĮ PAMINKLĄ IR ANT JO IŠLIEJO LIEJAMŲ AUKŲ, IR APIPYLĖ ALIEJUMI, IR PRAMINĖ TĄ VIETĄ VARDU BETELIS.

IŠ TEN IŠĖJĘS, JIS ATVYKO PAVASARIO METU ŽEMĖN, KURIA EINAMA EPHRATON; ČIA RAKELĖ GIMDĖ, BET GIMDYMAS BUVO SUNKUS, IR JI ATSIRADO PAVOJUJE.

PRIBUVĖJA JAI TARĖ: NEBIJOK, NES IR ŠĮ KARTĄ TURĖSI SŪNŲ.

KADANGI SKAUSMAI BUVO TAIP DIDELI, KAD SIELA JAU BUVO BEIŠEINANTI IR MIRTIS BUVO JAU ČIA PAT, JI PRAMINĖ SAVO SŪNŲ VARDU BENONI, TAI YRA MANO SKAUSMO SŪNUS; TĖVAS GI JĮ PAVADINO BENJAMINU, TAI YRA LAIMĖS SŪNUMI.

(Pr 35, 14–18)

Vieną dieną motušė Karena netikėtai įėjo nepasibeldusi. Dina stovėjo kambario vidury ir rengėsi.

Buvo aiškiai matyti, kad ji nėščia. Pro aukštus langus vidun krito saulė, viską išryškindama motušės Karenos išmintingoms akims. Dina našlavo penktą mėnesį.

Senoji buvo nedidelė ir daili moteris. Šalia augalotos Dinos ji labiau priminė retą porcelianinę lėlę, kuri visą laiką nejudinama stovi spintoje už stiklo, negu tikrą žmogų iš kūno ir kraujo.

Raukšlelės jos veide virto smulkiu voratinklio nėriniu, virpančiu saulės spinduliuose, kai ji priėjo prie lango, kad būtų arčiau Viešpaties, dėkodama jam.

Ji ištiesė abi rankas į anąją. Tačiau Dinos žvilgsnis perliejo tarsi ledinis vanduo.

– Būk palaiminta, Dina, tu juk turėsi mažylį! – susigraudinusi sušnabždėjo ji.

Dina paskubom užsitraukė sijoną ir sustojo prisidengusi palaidinuke, lyg pasiruošusi gintis.

Kadangi senutė net nesiruošė eiti, Dina ėmė grėsmingai artintis. Tvirtais nedideliais žingsniais.

Nespėjo motušė Karena ir atsitokėti, kai ji jau stovėjo tamsiame koridoriuje priešais uždarytas duris.

Dinos žvilgsnis persekiojo senutę. Ne tik dienomis, bet ir per miegus, sapnuose. Ji neišmanė, kaip jai priartėti prie tos užsisklendusios būtybės.

Tris dienas veltui bandžiusi suartėti su Dina, ji nuėjo į virtuvę pas Olinę. Ieškodama paguodos ir patarimo.

Olinė sutiko ją stovėdama stalo gale. Prisikišusi dvi prijuostes. Vieną ant kitos.

Apkūni žmogysta stangriomis krūtimis per gyvenimą nebuvo žindžiusi net katino. Tačiau Olinė postringavo lyg pramotė.

Jai nereikėjo nė galvos laužyti, ji ir taip žinojo, kad savo apvalaina esybe valdo daugumą dalykų. Patempusi žemyn lūpų kampučius ir mąsliai suraukusi rausvą kaktą.