Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Olinės įsitikinimu, jaunamartei reikią duoti ramybę. Gero maisto! Ir šiltus veltinius vietoj tų siaubingų batų, kuriais apsiavusi ji vaikšto skersvėjų šluojamomis grindimis.

Tai, kad ji niršta, jog turės vaiką likusi be vyro, Olinei atrodė natūralu.

– Nė tiek nereikia, kad moteriškę išvestum iš kantrybės, – pasakė ji ir užvertė akis. Suprask, būtų galėjusi pripasakoti devynias galybes tokių istorijų.

Negali norėti, kad tokia jauna moteris palaikytų palaima ar Dievo dovana galimybę pratęsti giminę po viso to, ką teko išgyventi.

Taigi Olinė manė, jog viską užgydysiąs laikas ir gera priežiūra.

Tie, kas galvojo, jog tą dieną, kai darė patikrinimą kontoroje, Dina nulipo iš salės visam laikui, labai klydo.

Ji eidavo į arklidę. Ir, dideliam motušės Karenos nusiminimui, jodinėdavo. Tokioje padėtyje! Bet šiaip ji laiką leisdavo salėje. Dina valgydavo salėje. Gyvendavo salėje.

Kai motušė Karena kartais pakviesdavo ją nulipti į valgomąjį, dažniausiai esant svečių, ji tik nusišypsodavo ir papurtydavo galvą. Arba nuleisdavo negirdomis.

Dinai sugrįžo vaikystės įpročiai. Tada ji taip pat valgydavo viena. Kadangi tėvas negalėdavo į ją žiūrėti. Tuo labiau valgydamas.

Tomas stengdavosi pagauti Dinos akių žvilgsnį, kai ji iš arklidės vesdavosi žirgą. Jis padėdavo jai užlipti ant arklio, pakišdamas jai po kojų sunertas rankas. Tai jis ėmė daryti, kai pasklido kalbos, jog ji laukiasi.

– Tamstai reikėtų balno, kol viskas praeis… – kartą pasakė jis ir droviai pasižiūrėjo į jos pilvą.

Jai nereikėjo atsakyti. Nes buvo nebylė.

Žmonės jau atvirai kalbėjo, kad ponia Dina ir nėščia, ir nebylė, ir žmonių baidosi.

Jiems gaila buvo motušės Karenos, kuri iš paskutiniųjų stengėsi tvarkyti didžiulį dvarą. Nors jai buvo per septyniasdešimt ir kojos nebelabai klausė.

Žmonės pasakojo, kad į atvežtą daktarą Dina metusi kėdę, kai tas be niekur nieko įžingsniavo į salę apsiėmęs išgydyti nuo melancholijos.

Dina esą buvo gąsdinama beprotnamiu, jei nepradėsianti padoriai elgtis, bet jai tai nepadarę nė mažiausio įspūdžio. Ji tik žiūrėjusi į daktarą tokiomis baisiomis akimis, kad tas nutaręs, jog saugiausia būsią pasišalinti jos negydant.

Senutė turėjusi kviesti daktarą punšo ir pietų su keptu tetervinu, vynu bei cigarais, kad tai bent kiek atpirktų jaunamartės elgesį.

Būdama viena Dina įniršusi trankė komodos stalčius. Nes ji nebeįlįsdavo į jokį savo rūbą.

Išaugę pilvas ir krūtys suteikė jaunam kūnui apimtį, kuri būtų sukėlusi nuostabą ir pavydą kiekvienai, kiek mažiau apdovanotai tomis grožybėmis. Jeigu ji būtų kam nors pasirodžiusi.

Tačiau ji tik žingsniavo iš vieno salės galo į kitą ir neegzistavo absoliučiai niekam šiame pasaulyje.

Galų gale motušei Karenai pavyko įsmukti pas ją trumpai valandėlei. Į Stranstedą nedelsiant buvo pasiųstas žmogus parvežti siuvėjos.

Dienos tekėjo viena į kitą. Tamsios naktys jas stūmė krūvon. Darė nepermatomas. Kaip aitrius dūmus iš gęstančio ugniakuro.

Aš esu Dina, kuri skaito Jertrūdos knygą. Pro Jertrūdos padidinamąjį stiklą. Nes Kristus yra nelaiminga būtybė, kuri reikalauja, kad aš jam padėčiau. Jis niekaip negali savęs išganyti. Turi dvylika išrinktųjų, kurie negrabiai jam bando padėti. Bet nieko iš to neišeina. Visi jie yra neryžtingi, bailūs ir bejėgiai. Judas dar nors skaičiuoti moka… Ir jis išdrįsta būti blogas iki galo. Bet, atrodo, jis leidžiasi, kad jam būtų primetamas šitas vaidmuo. Tarsi jis neturėtų drąsos pasakyti, jog nenori išduoti, kad kiti išvengtų išdaviko likimo…

Kadangi Dina nekalbėdavo, žmonės užsimiršę pamanydavo, kad ji dar ir kurčia.

Prieškambariuose ir jai už nugaros būdavo dalijamasi naujienomis, o kadangi ji jokiu ženklu neišsiduodavo, kad girdi, ką jie kalba, tai virto įpročiu. Šitaip Dina visą laiką žinojo, kas vyksta ir ką žmonės galvoja.

Ji užrašydavo savo trumpus pageidavimus bei nurodymus. Grifeliu juodojoje lentelėje. Į Tromsės knygyną ji siuntinėjo užsakymų lapelius.

Garlaivis jai atplukdydavo dėžių. Atplėšdavo jas pati žarstekliu, kuris visuomet gulėdavo šalia krosnies.

Tarnaitė, kuri semdavo pelenus ir atnešdavo malkų, sakydavo, jog matant tokį įrankį darydavęsi nejauku.

Tačiau kai vieną dieną to sunkaus ir grėsmingo įrankio ji nerado įprastinėje vietoje, pasidarė dar nejaukiau.

Tos knygos buvo apie buhalteriją bei ūkvedybą. Skaitymas Diną kartais taip išvesdavo iš kantrybės, kad Olinei imdavo rodytis, jog ponia daužo krosnį.

Į namus buvo pakviestas apskaitos žinovas. Kasdien po kelias valandas Dina praleisdavo krautuvės kontoroje, kur ji nuodugniai mokėsi buhalterijos.

Su Nylsu ėmė rimtai nesutarti. Apskaitininkas išbuvo visą mėnesį. Šmirinėjo kambariuose ir kontoroje nelyginant sarginis šuo.

– Matyt, greitai pati poniutė puls supirkinėti prekių krautuvei, – burbtelėjo Nylsas ir pašnairavo į apskaitininką Peterį Oleseną, kuris nė iš tolo nepasidavė jo sarkazmui.

Jam dar niekada nebuvo taip gera kaip čia, Reinsnese. Tiesą sakant, jis mielai būtų čia tarnavęs be galo.

Vakarais jis sėdėdavo rūkomajame dūmydamas geriausią Jakobo pypkę iš jūros putos, tarsi ji būtų jo nuosavybė.

Tik jam netekdavo pasidžiaugti Dinos draugija. Išskyrus tas valandas, kai mokydavo ją apskaitos. Ji užsidarydavo salėje. Kai nejodinėdavo ir nerašydavo paliepimų ar klausimų. Kurių neįmanoma buvo suprasti klaidingai.

Nė vienas šeimynykštis nebūtų galėjęs pavadinti jos draugiška. Kadangi ji nekalbėjo, blogo žodžio iš jos taip pat neišgirsdavai.

Motušė Karena atsidžiaugti negalėjo tokiu Dinos energingumu. Bet nepagalvojusi ėmė prikaišioti, kad Dina per mažai paisanti „savo padėties“.

Tada Dina pratrūko taip riaumoti, kad salėje be mažiausio vėjelio barškėjo veidrodis ir langai.

Nebuvo Reinsnesui didesnės baimės už tą, kai Dina, persisvėrusi per laiptų turėklus, pratrūkdavo riaumojimu, kuris visiems, kas tik būdavo priverstas klausytis, eidavo per širdį.

Olinės žodžiais tariant, Dinos kilmė buvo kaip ant delno.

Bet paprastai būdavo taika. Motušė Karena dažnai snausdavo po savo languotu apklotu kambaryje. Vėl ir vėl ji skaitydavo reguliarius, sausus Johano laiškus. Kartais – Dinai balsu. Ji atsidavė senatvei, nes matė, kad viskas vienaip ar kitaip sugrįžo į vėžes.

Tačiau svečių kambariai keletą mėnesių stovėjo tušti. Neatrodė, kad viliotų gedulas, nebylystė ir beprotybė Reinsnese. Didžiuliai prekybos ir nakvynės namai tarsi užmigo žiemos miegu.

Tačiau jekta „Motušė Karena“ iš Lofoteno salų grįžo su neblogu uždarbiu. Anderso dėka. Paaiškėjo, kad labai dažnai Jakobas sau garbę pelnydavo Anderso geru darbu.

Kūdikis buvo visų viltis ir pokalbių tema.

Natūralu, kad pati Dina apie jį kalbėti negalėjo. Bet ant lentelės apie jį taip pat nerašė.

Suradusios laisvą valandėlę, tarnaitės, Tėja ir Anetė, siuvo drabužėlius, o Olinė vis padejuodavo, jog pribuvėja gyvenanti taip toli.

Vieną audros pritvinkusią dieną atsitiko tai, ko senoji labiausiai bijojo.

Dina nukrito nuo arklio.

Laimei, Tomas buvo laukuose ir viską matė. Jis pasileido ton vieton jusdamas skausmą plaučiuose ir švino skonį burnoje. Surado ją gulinčią šalia žydinčių bruknių kupsto. Į šonus atmestom rankom ir kojom. Nukryžiuotą ant žemės. Į dangų atsuktu veidu – ir be galo plačiai atmerktomis akimis.

Apžiūrėjęs nukentėjėlę, Tomas rado kirtį kaktoje ir rėžį kojoje, kur kažkaip sugebėjo įstrigti sausos pušies šakelė.