Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Dinai pasiekus, kad Benjaminą krikštyti neštų Stinė, ši mergina įgijo nerašytą ir neįvardytą padėtį, kuri buvo žinoma toli už Reinsneso ribų.

Pati Dina, atrodo, viską pamiršo iškart po vaiko krikštynų.

O Stinė prisiėmė bemieges naktis, žindymą, vystymą ir visus tauškalus. Ji mėgavosi gautuoju pripažinimu. Žmonių liežuviams atsukdavo kaulėtą nugarą ir kasdien lepinosi pusryčiais, atnešamais į lovą, geltonųjų gervuogių uogiene ir riebia grietinėle. Taip pat šviežiai sumuštu sviestu ir pienu su medum apetitui sužadinti.

Mintį apie tai, kas bus tada, kai berniukas atjunks nuo krūties, ji išgąstingai stūmė tolyn. Keletą mėnesių ji dar turėjo, ir kol kas niekas apie tai nekalbėdavo.

Nes kiekvienąkart, kai Stinė dėdavo vaiką į Dinos glėbį, susidarydavo magiškas ratas. Galiausiai Dina išvis nebeėmė vaiko į rankas, jei šalia nebūdavo Stinės ir negalėdavo jo paduoti. Be Stinės nė iš vietos.

Vieną dieną, kai motušė Karena ir Olinė stovėjo palinkusios prie žindančios Stinės, Dina pasakė:

– Stinė galės likti dvare tiek, kiek norės. Mums ji reikalinga ne tik vaikui žindyti!

Motušė Karena greitai įveikė nepasitenkinimą tuo, kad jos neatsiklausta.

Tada buvo nuspręsta, kad ir pasibaigus pienui Stinė galėsianti ramiai gyventi Reinsnese.

Nuo tos dienos ji pradėjo šypsotis. Dantų skausmas atlėgo po to, kai ji išdrįso savo krūminį dantį parodyti kalviui.

Neblėso Tomo atsiminimai apie Jakobo laidotuvių dieną. Kaip apie beprotišką įvykį.

Prieš akis stovėjo Dina, apsižergusi laiptų turėklą. Nuoga ir didelė, po savim pasikišusi baltinius, kad geriau slystų.

Tarpais jis įtikėdavo, kad viską susapnavo. Kitais kartais vėl nebežinodavo, kaip buvo iš tikrųjų.

Po to kaip žaibas trenkdavo mintis, kad ne kas kitas, o jis, Tomas, gulėjo ant avikailio salėje.

Jis pasijusdavo slapčia pakeltas į riterius ir tuo pat metu – beviltiškai žlugęs. Savo luomui jis nebepriklausė. Ir visai nesvarbu, kad apie tai jis vienas žinojo.

Laikysena jo pasidarė tiesesnė, žvilgsnis svajingas ir išdidus, toks nebūdingas trobelninko vaikui ir arklidės bernui.

Daug kas tuos pasikeitimus matė, bet niekas nesuprato, kodėl jie įvyko. Reinsnese jis buvo svetimas. Dinos atsivežtinis.

Tačiau iš samdinių neatsirado nė vieno, kuris Tomą būtų patraukęs per dantį. Nes laukuose su juo suspėti būdavo beviltiška. Bernai vengdavo šienauti šalia.

Prašydavo jo neskubėti, bet jis neklausydavo. Visada palikdavo juos per kelis metrus.

Galiausiai jie surado būdą, kaip jį pažaboti. Palikdavo Tomą visą dieną su šakėmis vežiman šieno krauti. Vakarais dar atiduodavo vienam nupjauti sunkiausius barus. Per atokvėpius siuntinėdavo parnešti pustyklės ar rauginto pieno ąsočio.

Tomas niekuomet neprieštaraudavo. Nes nė akimirką jo neapleisdavo vaizdiniai ir išgyvenimai. Kvapai. Valandų valandas virš galvos kilnojant rankas su sunkiais šieno glėbiais. Arba lakstant tarp sodybos ir pievų. Ieškant naujos pustyklės, pustant dalgį ar pas Olinę ąsotin pilantis rauginto pieno.

Tą vasarą, kai Dina pagimdė, jo kūnas žvilgėjo prakaitu ir buvo parudęs nuo saulės.

Kiekvieną popietę jis iki pusės įlįsdavo į vandens kubilą arklių ganykloje ir purtydavosi kartu su arkliais.

Jis vis tiek degė. Geriausiai karštį gesinti sekdavosi su ja jodinėjant. Tuomet, kai ji atsispirdavo nuo jo rankų, būdavo arčiausiai.

Tomas būtų parsidavęs pačiam velniui, kad tik galėtų liesti jos koją be geležimi kaustytų batų.

Dina dažnai gulėdavo mažame giliame užutėkyje už kalvos su vėliava. Jis buvo gerai pasislėpęs tarp kalnagūbrių ir beržyno. Pakankamai toli nuo laukų ir laivakelio.

Ji gulėjo iki pat smakro panirusi šaltokame vandenyje, iš jo kyšojo krūtys nelyginant kokie gyvūnai, bandantys savarankiškai išmokti plaukt.

Būdavo, kad jai išlipus į krantą, Jertrūda stovi pamiškėje ir moja pusiau pakelta ranka.

Tuomet Dina sustodavo prisidengusi baltiniais ar rankšluosčiu. Stovėdavo. Kol Jertrūda kalbėdavo su ja arba išnykdavo.

Nuo to laiko, kai Dina pakilo iš lovos po gimdymo ir pradėjo vaikščioti, Tomas su visu savo apsukrumu stengėsi susekti, kada ji maudosi. Tai būdavo pačiu netikėčiausiu paros laiku.

Jis turėjo savo ženklų sistemą. Ir nieko nelaukęs leisdavosi iš paskos, jei tik tuo metu būdavo dvare.

Atsibusdavo vidury nakties jau pasiruošęs. Net lapė būt galėjusi pavydėti tokios klausos, kuria jis sugaudavo žolės šiugždėjimą palei klėtelę ir toliau, užutėkio link.

Vieną dieną jis netikėtai išdygo priešais Diną. Iki tol pagarbiai laukęs, kol ji apsirengs ir ims kilti taku.

Šešėlyje tarp medžių skraidė paukšteliai.

Jie abu aiškiai girdėjo varpą, šaukiantį valgyt viename iš dvarų kitoje sąsiaurio pusėje.

Skardis buvo ką tik apsigaubęs tamsiai mėlynu vakaro šešėliu, zirziliavo vabzdžiai. Kvapų mišinyje galėjai išskirti viržių ir saulės išdžiovintų dumblių kvapą.

Dina sustojo ir įsmeigė akis į žmogystą priešais save. Tarsi klausdama. Tarsi norėdama sužinoti, kas jis toks. Jai tarp antakių įsirėžė gili raukšlė. Tai jį sutrikdė. Vis tiek jis ryžosi.

– Tu sakei, kad duosi man žinią…

– Žinią? Kokią?

– Kad nori pamatyti mane.

– O kodėl aš turėčiau norėti?

Jis jautė, kaip jos balsas traiško kiekvieną kaulelį jo kūne. Vis tiek jis stovėjo tiesus.

– Todėl kad… tą dieną, kai Jakobas… Nes tą dieną salėje…

Tuos žodžius jis sušnabždėjo. Išdejavo. Padėjo jai po kojų kaip auką.

– Buvo kiti laikai!

Ji pasakė taip, tarsi būtų rašiusi galutinę sumą po dviejų brūkšnelių apskaitoje. Tiek ir tiek grynojo pelno. Tiek ir tiek liko skolos. Tiek ir tiek prarasta dėl nepavykusios žūklės.

– Taip… bet…

Ji nusišypsojo. Šypsena, kurią visi suprasdavo klaidingai. Išskyrus Tomą.

Nes jis buvo matęs kitokią Diną. Salėje. Nuo to karto jam ėmė nebepatikti jos šypsena.

– Laikai juk pasikeitė. Žmonės daro tai, kas jiems privalu daryti, – pasakė ji, žiūrėdama jam tiesiai į akis.

Jos vyzdžiai išsiplėtė. Kairiojoje rainelėje galėjai įžiūrėti gintaro spalvos dėmelę. Šaltis mėlynai pilkose akyse jį persmelkė kaip fizinis skausmas. Jam atėmė rankas ir kojas. Jis nesijudino iš vietos. Net ir tuomet, kai ji aiškiai parodė, kad nori praeiti. Jis nedrįso jos liesti, nors buvo taip arti, kad juos teskyrė oda ir rūbai.

Atrodė, lyg jai būtų šovusi kokia mintis. Ji pakėlė ranką ir delnu palietė jo pūkuotą skruostą. Jis buvo visas šlapias nuo karščio, įtampos ir gėdos.

– Tie laikai negrįš, – pasakė ji atsainiai. – Bet tu gi gali jodinėti.

Tą patį vakarą, Dinos plaukams dar nespėjus kaip reikiant išdžiūti, jie nujojo į kitą tarpeklio pusę.

Porą kartų ji, įtempusi vadeles, prilaikė Juodį batu įrėždama jam į šoną.

Ruduo jau buvo prasidėjęs. Lapuočių miškas geltonijo, kažkur toli šlaite liepsnojo epušės.

Jis bijojo jai įkyrėti ar pasirodyti įžūlus. Nenorėjo tą pačią dieną būti dar kartą atstumtas.

Tačiau kūne siaučianti liepsna negeso. Tomas miegojo neramiai, dažnai sapnuodamas trikdančius sapnus, kurių negalėjai pasipasakoti klėtelėje.

Dirbdamas neretai stabtelėdavo pajutęs jos kvapą. Pasirodydavo, jog ji stovi už jo, ir jis skubiai atsisukdavo. Tačiau jos ten niekuomet nebūdavo.

Pagriovius ir pievas ožkarožės nusėjo raudonai violetiniais žiedais.

Paukščių jaunikliai jau kadais buvo išmokę skraidyti. Kam nors parplaukus iš žūklės, kirų ir žuvėdrų klyksmas virsdavo tyliu kirksėjimu. O šulinys beveik išdžiūvo.