Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Dovaną Tomas priėmė kaip įšventinimą. Jis nenorėjo tapti niekuo kitu, kaip tik lokių medžiotoju.

Šautuvas buvo nukaldintas Salngene. Lapio, išmanančio savo amatą. Tai buvo brangiausias Tomo turtas.

Ir kiekvienąkart, užėjus kalbai apie lokį, Tomas išsiprašydavo priimamas į medžioklę. Tik jam dar nė vieno nebuvo pavykę nudobti pačiam.

Dina mokėjo šaudyti, bet jai neteko parodyti savo meno medžioklėje.

Lensmanas nematė nieko blogo, kad jo duktė mokės naudotis medžiokliniu šautuvu, svarbu, kad prie svečių apie tai per daug nesigirtų.

Jakobas, atvirkščiai, manė, kad moteriškėms nedera šaudyti paraku. Mat parakas turįs aukso kainą!

Tačiau kaip jis turėjo pripažinti, kad Dinai dera rūkyti cigarus, taip turėjo apsiprasti ir su tuo, kad Dina, atvykusi į Reinsnesą, mokėsi šaudyti samišku medžiokliniu šautuvu.

Šautuvas buvo trumpas, su dailia buože. Užraktas buvo paprastas ir netobulas, todėl reikėjo medžiotojo įgudimo.

Ginklo skiltuvas neturėjo dangtelio ir taip skeldavo paraką, kad į ausis pasipildavo žiežirbos.

Tačiau Dina perprato tas paslaptis. Jos rankos ir žvilgsnis susiliedavo su ginklu. Atrodė, kad jai vienodai greitai ir lengvai paklūsta parakas ir skaičiai.

Stinės brolio pasakojimas apie lokį skambėjo įtikinamai. Daug kas jį buvo matęs. Ir iš visko sprendžiant, jis bastėsi kažkur netoliese. Bent jau neatrodė, kad greitu metu ruoštųsi grįžti į savo irštvą. Tai buvo plėšrus lokys. Ne per didžiausias. Bet turėjęs pakankamai jėgos nudaigoti porai avių, nes rudenį jos negrįžo iš kalnų.

Vieną vakarą Dina atėjo pas Tomą į klėtelę. Ji nutaikė momentą, kai kamaraitėje jis buvo vienas.

– Ryt, Tomai, ruoškis į medžioklę. Mes privalom nudobti tą lokį, kuris čia slampinėja! – pasakė ji.

– Aš irgi apie tai galvojau. Bet Dina! Tu negali eiti kartu! –tarė jis. – Aš pasivadinsiu vaikinus iš…

– Tylėk! – pertraukė ji. – Niekas neturi žinoti, ką mes darysime. Mudu vieni nudobsime lokį! Girdi, Tomai? Pasakysim, jog einam statyti kilpų.

Stojo tyla.

Jis tuoj pat apsisprendė. Linktelėjo. Jis ir vienas būtų nudėjęs tą lokį, kad tik valandų valandas galėtų būti su ja dviese. Nuo aušros iki sutemų.

Ji susirado kilpas. Tomas savo maiše paslėpė šautuvą.

Kilpas ji išdėliojo netoli namų, nes tais metais tetervinų niekur netrūko. Tie laikėsi miško pakraštyje ir neatrodė, kad labai skubėtų į kalnus.

Sniegas iškrito anksti ir apklojo visą žemę. Bet jo buvo nepakankamai, kad jie galėtų šliuožti slidėmis. Paviršius buvo nelygus ir akmenuotas. Nelengva buvo kelias valandas klampoti per sniegą. Bet jie apie tai nekalbėjo.

Tetervinai dar nebuvo spėję pakeisti plunksnų ir todėl ryškiai raibuliavo baltam dugne.

Tada jie patraukė medžioti meškino.

Dina ėjo kiek palinkusi į priekį, akimis naršydama tarp medžių. Tomas su užtaisytu šautuvu žengė pirmas.

Kelias valandas jie šitaip slankiojo po tą vietą, kur lokį žmonės matė paskutinį kartą. Tačiau jie nematė pėdsakų. Nieko negirdėjo. Galiausiai reikėjo apsigręžti ir sukti namų link, nes ėmė temti. Buvo išvargę. Tomą graužė nusivylimas, kad taip ir nepavyko užeiti meškino pėdsakų.

Ėjo pro kilpas tetervinams, kad negrįžtų namo visai tuščiomis rankomis.

Tomas traukė juos iš kilpų ir kabinosi prie diržo. Besiverždamas ištrūkti vienas tetervinas buvo persiplėšęs sparną. Tamsiai raudoni lašai įsiėdė į sniego plutą. Vienas buvo dar gyvas, kai Tomas jį ištraukė. Du apvalūs žaižaruojantys angliukai spėjo porą sykių sumirksėti jų pusėn, kol Tomas pasuko mažą galvelę aplink kaklą ir viskas buvo baigta. Kemsynus klojo šerkšnas. Kai jie pūtė kvapą, į orą kilo vos įžiūrimas garas.

Jie nepamiršo lokio, nors jau buvo nusileidę nuo kalnų gerą gabalą kelio. Jie tebeėjo per mišką viena linija. Ne per daug arti vienas nuo kito.

Priėję spąstus lapėms, rado ten įkliuvusį zuikį. Jis buvo bjauriai susižalojęs užpakalinę kojelę. Vis tiek dar sugebėjo smagiai pasispardyti, kai Dina traukė jį iš spąstų. Jis nusvirdinėjo tarp beržų kamienų ir nėrė už kupsto. Jiedu šoko vytis. Dina jį surado.

Paėmė lazdą ir norėjo kirsti per galvą. Bet pataikė į pasturgalį.

Jis krūptelėjo ir ant trijų kojelių nušokavo per sniegą. Tačiau po akimirkos atsigrįžo. Sukūkčiojo nelyginant vienerių metukų vaikas. Tada ant priešakinių letenų ėmė irtis tiesiai į ją, vilkdamas suknežintą pasturgalį. Balzganas oras pagavo jo verksmą, o sniegas aplinkui pamažu dažėsi raudonai.

– Kirsk! – pasakė Tomas, kai kiškis susmuko prie Dinos kojų.

Ji stovėjo ir rodė į jį pirštu. Kiškio akyse jau buvo mirtis.

Aš esu Dina, kuri stovi Fagerneso skalbykloje, o garai neįstengia užgožti Jertrūdos riksmo. Jis nevaržomas sklendžia tolyn. Skambčioja languose. Dreba visų veiduose. Barkši kubilų su vandeniu iže. Nuo riksmo ir garų visas pasaulis tampa rausvai baltas. Jertrūda pamažėliais išsineria pati iš savęs. Stipriais trūktelėjimais.

– Kirsk! – pakartojo Tomas.

Tada ji pasuko galvą ir pažiūrėjo kaip į nepažįstamą. Tomas apstulbęs spoksojo. Lūpos vos sugebėjo išspausti šypseną.

Galiausiai buvo jo viršus. Pirmą kartą. Jis prisitaikė ir šovė. Šūvio būta tokio stipraus, jog zuikis pakilo nuo žemės. Jie matė, kaip ore išsiriečia galva ir visas kūnelis. Gležnu nevalingu judesiu.

Paskui stojo tyla. Juos gaubė parako dūmai. Dina nusisuko. Raudoname gumulėlyje kur ne kur matėsi balto kailiuko lopinėliai. Tomas užsikabino šautuvą ant peties. Kraujo kvapas buvo aštrus ir nenustelbiamas.

Kai ji atsisuko, išvydo vyrą, kuris stovėjo ir stebėjo ją iš šalies. Su sąmokslininko šypsena.

Tuomet ji virto lūšimi, griebiančia už gerklės dideliam grobiui.

Slėnyje pasigirdo stiprus dunkstelėjimas, kai tvirtas vyras, apsikabinęs didelę moterį, griuvo ant žemės.

Kol jie raičiojosi, ji draskė jam drabužius ir kandžiojo kaklą. Tik vėliau, kiek atitokęs, jis pabandė gintis. Abu sunkiai gaudė kvapą.

Galiausiai jis nurimo po ja ir atsidavė jai. Ji išsilupo jo varpą ir murmėdama nerišlius žodžius, kurių prasmės jis nesuprato, ėmė trinti šaltom rankom. Iš pradžių jis vaipėsi iš skausmo ir bandė susiriesti. Po to užsimerkė ir viską užgniaužė savyje.

Pamažu varpa stojosi ir siekė jos tamsiai raudona nuolankia galvute. Jai nebuvo taip lengva pro tiek drabužių prasibraut iki savęs. Neiškentusi iš makštų ištraukė jo peilį ir persirėžė drabužius.

Išvydęs žvilgant ašmenis, Tomas krūptelėjo. Bet ji tik užgulė jį visu svoriu ir atsivėrė jo iečiai. Ji jojo ant jo. Negailestingai.

Kiek pakilusi ji vėl klaupėsi ant kelių ir suurzgusi visu svoriu smuko ant jo.

Jis jautė, kaip šilta makštis apglėbia jį visą. Kiekvienąkart jai pasikėlus, prasismelkdavo negailestingas šaltis. Jį kiaurai varstė ledinės adatos.

Kruvinomis rankomis jis apglėbė ją per klubus ir tvirtai laikė. Tvirtai.

Plaukai gulė jam ant veido kaip tamsus miškas. Vienintelį kartą, kai bandė į ją pažiūrėti, į akis tvoskė vakaro dangus. Liudininkas buvo sumaitotas kiškis. Raudonai baltas.

Kai viskas baigėsi, ji suglebo ir liko sunkiai tysoti ant jo.

Veidas pamažu ėmė drėkti. Jam per kaklą žliaugė. Jis nejudėjo. Kol ji nepravirko balsu. Tuomet jis apgraibom praskyrė jai plaukus ir išvydo jos akį. Žiojinčią eketę.

Jis pasirėmė alkūnėmis ir lūpomis suieškojo jos kaktą. Tada pratrūko ir jis. Sniegas po juo aptirpo ir permerkė kiaurai, iš visų šonų jį staiga surakino šaltis.