Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Burna su didelėm jusliom lūpom buvo skaisti, raudona kaip jaunos mergaitės. Jos kampučiai nepaliaujamai norėjo riestis aukštyn.

Rankos atrodė lyg iš dervos ištrauktos. Tamsiai rudos. Tiek pat tvirtos, kiek jautrios.

Saulės kaitroje vyriškis nepadėjo juodos kaip degutas veltinės skrybėlės ir odinės liemenės. Vietoj kišenės liemenė krūtinės dešinėje pusėje turėjo gilią prapjovą. Kad būtų kur įsikišti teptukus ar pypkę, žiūrint ko tuokart reikia.

Nuo Pedro juoko skardėjo visas namas ir trobos. Ir kalbėjo jis šešiomis kalbomis. Bent pats taip sakėsi.

Motušė Karena matė, kad vokiečių ir prancūzų kalbų žinovas jis buvo tikrai nekoks. Tačiau apie tai ji niekam neprasitarė.

Jis prisistatė kaip Pedras Pagelis. Tai, ką jis porindavo apie savo kilmę, niekam nekėlė nė mažiausio pasitikėjimo. Nes jo postringavimai apie šeimos tragedijas įgaudavo kaskart vis kitokį pobūdį ir turinį, nelygu kaip dangumi keliaudavo mėnulis ir kokie žmonės sėdėdavo prie stalo. Tačiau pasakoti mokėjo!

Tai jis buvo čigonas iš Rumunijos, tai kilmingos italų giminės palikuonis. Tai jis, žiūrėk – serbas, kurio šeimą išdraskė karas ir išdavystė.

Dina bandė jį nugirdyti, kad išgautų teisybę. Tačiau atrodė, jog šis žmogus, tvirtai išmokęs savo neįtikėtinas istorijas, pats jomis įtikėjo.

Ir pavėsinėje naktį, ir rūkomajame buvo atkimštas ne vienas butelis vyno. Tačiau niekam taip ir nepavyko išgauti teisybės.

Užtat kiekvienas gavo portretą. Pedras nutapė visus. O Jakobas, tapytas iš kito atvaizdo, išėjo toks gyvas, kad motušė Karena suplojo rankomis ir pasiūlė gerosios maderos.

Vieną dieną, kai Dina su juo nuėjo į Andreaso prieplauką parsinešti drobės, kurią jis parsisiųsdino garlaiviu, jį pakerėjo kūginis šviesos srautas, srūvantis pro atvirą palėpės krovininę angą.

– Pro ten įeina Jertrūda, – nelauktai prabilo Dina.

– Kas toji Jertrūda?

– Mano motina!

– Mirusi? – paklausė jis.

Dina nustebusi pakėlė į jį akis. Tuomet ji paaiškino. Įkvėpusi oro kalbėjo toliau:

– Ji ilgai klajojo pakrantėmis. Bet dabar čia! Įeina pro sandėlio duris, o išeina pro tinklų, kabančių palėpėje, akis. Mes kartu užkopiame visais laipteliais, kol ji išnyksta…

Pedras energingai kinkavo galva. Norėjo išgirsti daugiau.

– Kaip ji atrodė? Ar buvo aukšta? Tokia kaip tu? Šviesi ar tamsi?

Dina dar tą patį vakarą parodė Jertrūdos atvaizdą. Ji pasakojo apie sijono klostes. Apie plaukus, kurie dešinėje pusėje turėjo verpetą…

Jį taip užvaldė Jertrūda, kad jis persikraustė į sandėlį prieplaukoje ir nutapė ją šviesiomis spalvomis tarp tinklų klosčių. Išgavo veido bruožus.

Jis kalbėjo su ja, jos kontūrams ryškėjant drobėje.

Tą dieną, kai Pedras buvo bebaigiąs Jertrūdos portretą, jį netikėtai užklupo Dina.

– Tavo akys – žmogaus, saugančio savo sielą, – patenkintas sumurmėjo jis portretui.

Iš pradžių Dina už jo nugaros suakmenėjo. Jis negirdėjo, kaip ji kvėpuoja, ir palaikė tylą geru ženklu.

Kai už jo nugaros driokstelėjo griausmas ir grindų lentos ėmė linguoti, išsigandęs atsisuko.

Dina sėdėjo ant randuotų grindų ir staugė.

Vieniša įniršusi vilkė. Nepažįstanti nei varžtų, nei drovumo. Vilkė tupėjo saulės atokaitoje ir staugė šiurpią savo raudą.

Galiausiai ji tarsi suvokė, kad žmonės šitaip nesielgia. Ji nusibraukė ašaras ir nusikvatojo.

Pedras žinojo tai, ką žino kiekvienas tikras klounas: jog juokas – ištikimiausias tragedijos palydovas. Todėl jis palaukė, kol ji įveiks abi fazes. Tik pamėtėjo jai dažais išteptą skudurėlį bent kiek apsivalyti veidui.

Jis ramiai tapė toliau, kol brūkštelėjo paskutinį potėpį. Tuomet laikas iš mėlyno virto dulksvai baltu, o garsai kieme tapo tyliu dūzgenimu. Šešėliuotos kertės ėmė panėšėti į seno pergamento raštą. Jose tvyrojo kvapai.

Aplinkui sklandė Jertrūdos kvepalų dvelksmas. Jos veidas vėl buvo sveikas.

Jertrūdos portretas buvo pakabintas ant sienos svetainėje. Visi, kas lankėsi dvare, jį matė. Dagnė – ir ta.

– Koks nuostabus meno kūrinys! – mielaširdingai pragydo ji ir paprašė Pedrą nutapyti lensmano šeimą.

Pedras nusilenkė ir padėkojo. Jis su malonumu nutapysiąs lensmano žmoną. Kai tik atrasiąs laiko…

Jis nutapė Diną su violončele. Jos kūnas buvo žalsvas, o ji – nuoga. Violončelė balta…

– Tai šviesa, – paaiškino Pedras.

Dina stebėdamasi apžiūrėjo paveikslą. Tada linktelėjo.

– Kada nors tai bus išstatyta didžiosiose Paryžiaus galerijose, – užsisvajojęs pasakė jis. – Paveikslas vadinasi „Vaikas, grojantis savo liūdesį“, – pridūrė jis.

– Kas yra liūdesys? – paklausė ji.

Vyriškis žvilgtelėjo į Diną, tada atsakė:

– Man tai – visi paveikslai, kurių negaliu aiškiai matyti… Bet kuriuos vis viena esu priverstas nešiotis.

– Taip, – linktelėjo ji. – Tai paveikslai, kuriuos kiekvienas nešiojasi.

Aš esu Dina. Jakobas visada vaikšto greta manęs. Jis didelis, tylus ir eina vilkdamas koją, kurios jiems nepavyko iš jo atimti. Kvapo nebėra. Jakobas neišnyksta, kaip kartais išnyksta Jertrūda. Jis – garlaivis be garo. Iš lėto slenka šalia manęs. Sunkiai.

Jertrūda – tai mėnulio pjautuvas. Čia jaunas, čia senas. Jos nėra greta manęs.

Pedras ir Dina niekam nerodė „Vaiko, grojančio savo liūdesį“. Jie nusprendė, kad žmonės nesupras.

Paveikslas buvo suvyniotas į seną paklodę ir pastatytas kambarėlyje, kur kažkada miegodavo Jakobas. Už senojo šezlongo.

Pedras negalėjo pakęsti žiemos, sniego ir šalčio. Jis visas tarsi susitraukė. Suseno ir nusilpo kaip pasiligojęs arklys.

Atėjus pavasariui, visi manė, kad jis gaus galą nuo kosulio, slogos ir karščio. Stinė su Oline beveik per jėgą jam grūdo stiprinantį maistą.

Iš pradžių žmogus vien nuo maisto mirtimi vadavosi. Po to palengva ėmė atgyti ir jau galėjo tapyti sėdėdamas lovoje. Tada visi suprato, kad blogiausia praėjo.

Motušė Karena jam balsu skaitė laikraščius, Johano laiškus ir šiaip kas po ranka pakliūdavo.

Tačiau iš Biblijos jis nieko nenorėjo girdėti.

– Biblija yra šventas daiktas, – niūriai bambėjo. – Kai kambaryje esama nekrikštų, jos nereikia liesti!

Kas, jo nuomone, nekrikštas, sunku buvo pasakyti. Motušė Karena nemanė, jog jis turėjo galvoje ją.

Benjaminas dažnai įstrigdavo svečių kambarėlio tarpdury negalėdamas atitraukti akių nuo senelio su gausybe spalvų priešais save paletėje. Apžavėtas jis akimis sekiodavo pypkės dūmą. Kai senelis taip smarkiai nebekosėdavo, dūmai pasiekdavo lubų sijas.

Berniukas spoksodavo tol, kol tas jam pamodavo prieiti prie lovos ir ant galvos nusileisdavo sunki ranka.

Į jį nukrypdavo šelmiškos akys. Tuomet Benjaminas nusišypsodavo. Ir viltingai pakeldavo akutes.

Senukas atsikosėdavo, paptelėdavo pypkutę, porą sykių brūkštelėdavo teptuku ir pradėdavo porinti.

Labiausiai Benjaminui patiko, kai Pedras gulėdavo lovoje. Tada jis žinodavo, kur jo ieškoti.

Tada Dina negalėdavo jo pasisavinti. Nes Dina vengė lankyti ligonius.

Pedras išbuvo iki kitų metų rugsėjo. Tada garlaivis jį pasiėmė. Vienas vienintelis garlaivio ūktelėjimas – ir jis iškeliavo. Su odine skrybėle ir liemene, su savo dažais, pintine dėže ir romo statinaite su čiaupeliu. Reinsneso rūsyje ji vėl buvo pripildyta iki kraštų. Jam nebuvo gaila.

Aš esu Dina. Visi kažkur iškeliauja. „Vaikas, grojantis savo liūdesį“ iškeliavo. Aš nuėmiau Jertrūdą nuo sienos. Iškeliavo jos akys. Negaliu žiūrėti į portretą be akių. Liūdesys – tai paveikslai, kurių negali matyti, bet kuriuos vis tiek nešiojiesi.