Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Įėjęs į svetainę ir pareikalavęs pasikalbėti su ja akis į akį, jis aprimo. Pamiršo žodžius.

Tema buvo be galo delikati. Jis atsidūrė keblioje padėtyje.

Galiausiai išspjovė viską netašyta prasčiokų kalba ir trenkė kumščiu į stalą.

Dinos akys lyg du aštrūs spygliai susmigo į lensmaną. Jis juos labai gerai jautė. Ir traukėsi.

Pastebėjo, kad jam dar nespėjus visko pasakyti, jos galvoje jau virė mintys.

Ji nekomentavo nė vieno lensmano žodžio. Tik atvėrė kamaros duris ir paprašė tarnaitę pakviesti Nylsą. Taip pat pasiuntė žmogų pašaukti Stinės, Olinės, motušės Karenos ir Anderso.

Nylsas atėjo tik iš pagarbos lensmanui.

Ramiai įžengė į vidų ir pasisveikinęs susidėjo abi rankas už nugaros, rodydamas gerą išsiauklėjimą.

Antrankoviai nusmuko ant riešų, ir jis sutrikęs paraudo.

Dinos žvilgsnis buvo bemaž švelnus, kai ji tarė:

– Girdėjau, Nylsas labai gerai nusimanąs, kaip mes su Stine gyvename. Mes gyvenančios kaip sutuoktinių pora!

Nylsui trūko oro. Bet stovėjo jis stebėtinai tiesus. Jį vis tiek ėmė smaugti ankšta marškinių apykaklė, ir jis nurijo seilę. Tik tam, kad nurytų.

Lensmanas buvo visiškai sugniuždytas. Žmonės kambaryje neturėjo kur dėti akių, o visos durys iki pat virtuvės buvo atlapotos. Pokalbis truko neilgai. Nylsas neigė. Dina neabejojo savo teisumu. Vis dėlto ramiai jį išklausė, kai jis viską pavadino piktu prasimanymu, noru sukiršinti jį su Dina.

Netikėtai Dina stiklinėmis akimis palinko prie jo. Ir spjovė jam ant batų galų.

– Manyčiau, piktadarystės slypi štai ten. Į sveikatą!

Žmogus išblyško. Susigūžė. Buvo kažką besakąs. Tačiau apsigalvojo. Visą tą laiką bejėgiškai vedžiojo akimis nuo Dinos prie lensmano.

Nylsas pasėdėjo vienoje smuklėje, kitoje ir neatsargiai prišnekėjo. O žmonės viską paėmė už gryną pinigą.

Lensmanas metė prieš Nylsą visą savo galią. Pasistengė, kad būtų paskelbtos visos žmogaus nuodėmės. Jo niekam tikęs vadovavimas krautuvei ir bailumas tėvystės akivaizdoje. Jo šykštumas. Jo svajonė vesti Diną ir gauti Reinsnesą su visomis gėrybėmis. Ir tai, kad tapo negailestingai atstumtas.

Viską pasakius, Nylsas buvo žlugęs žmogus. Niekas negalėjo suprasti, kaip jis dar gyvena Reinsnese.

Tačiau tarp Dinos ir jo įsigalėjo taika. Jis nebebuvo lygiavertis priešininkas.

Dina paprašė Olinę iškepti avienos kepsnį. Apskrudusia plutele ir rausvą viduje. Iš rūsio liepė atnešti gerojo vyno ir visus namiškius bei gimines iš lensmano dvaro sukvietė susitaikymo pietų.

Nylsas be žodžių atsisakė. Jis paprasčiausiai neatėjo.

Jam padengta vieta prie stalo buvo tuščia, ir Dina visiems galėjo parodyti, kad tai nuo jos nepriklauso.

Nylsas sėdėjo su savo pypke kontoroje ir nesileido priprašomas į puotą.

Stinė vogčiomis nuėjo pas jį, pintinę prisikrovusi naminių gėrybių. Ji nesiveržė vidun, tik pastatė viską prie durų.

Kai ji prieš eidama gulti nuėjo parsinešti pintinės, joje nebebuvo likę nieko geriamo ir valgomo. Tik padažas ir sudžiūvę papuošimo likučiai. Dar nuosėdų butelyje. Indus ji slapta parsinešė į virtuvę. Olinė nieko neklausinėjo, tik pašnairavo į ją ir atsidususi toliau dirbo savo darbą.

Iš svetainės sklido pianino skambėjimas. Jas pasiekė triumfuojantys garsai.

Vieną dieną Dina ir Benjaminas padėjo motušei Karenai išnarplioti siūlų sruogą, kurią suvėlė Hana. Jie sėdėjo motušės Karenos kambaryje.

Benjaminas dūrė pirštu į paveikslus ant sienos ir paklausė apie žmogų, kuris čia kažkada buvo ir tapė portretus.

– Jis atsiuntė du laiškus, – atsakė Dina. – Rengia tų savo paveikslų parodas ir neblogai gyvena.

– O kur jis dabar?

– Paryžiuje.

– Ką ten veikia?

– Bando išgarsėti, – paaiškino Dina.

Motušė Karena nuėmė nuo sienos Jakobo portretą ir padavė Benjaminui palaikyti.

– Tai Jakobas, – iškilmingai pasakė ji.

– Tas, kur numirė, kai manęs dar nebuvo?

– Tas, kuris yra tavo tėvas, – susigraudinusi sušnabždėjo motušė Karena. – Aš tau jau anksčiau rodžiau…

– Koks jis buvo, Dina? – paklausė Benjaminas. Motušė Karena susigraudinusi darėsi pavojinga, todėl geriau buvo laikytis Dinos.

– Visose apylinkėse nebuvo už jį gražesnio vyro. Jis – motušės Karenos vaikas, nors buvo didelis ir suaugęs. Mes buvome vedę. Jis žuvo krioklyje tau dar negimus.

Tą patį Benjaminas buvo girdėjęs anksčiau. Jis matė keletą tėvo liemenių ir marškinių. Drabužiai kvepėjo tabaku ir jūra. Panašiai kaip Anderso.

– Jis nelaimingas žmogus, nes turėjo anksti numirti, – pasakė motušė Karena ir nusišnypštė į mažą nosinaitę nėriniuotu krašteliu.

Benjaminas nenuleido nuo jos akių. Kai ji būdavo tokia kaip mažas paukštelis, jam irgi užeidavo noras pravirkti.

– Niekas nėra nelaimingas dėl to, kad turi numirti. Nelaimingi yra gyvieji, – tarė Dina.

Motušė Karena nebekalbėjo nieko apie nelaimingus mirusiuosius.

Tačiau Benjaminas suprato, kad ji dar ne viską pasakė, ir užsiropštė jai ant kelių. Paguosti.

Dina jam pasirodė kaip didelė tamsi palėpė, ir likusią dienos dalį jis jos privengė.

Dina niekada jo nekalbindavo, kai jis su savo žaislais žaisdavo ant grindų arba kai ji ateidavo parsivesti jo iš sodo į namus. Nebardavo ir nekeldavo triukšmo, jei jis be leidimo būdavo prie jūros.

Vieną vasaros naktį, netrukus po to, kai motušė Karena kalbėjo apie Jakobo nelaimę, Benjaminas pamatė Diną didžiajame šermukšnyje sode.

Jis atsibudo savaime ir išėjo pažiūrėti, ar vištos padėjo kiaušinių, nes manė, kad jau rytas.

Ji sėdėjo tylut tylutėliai ir jo nematė.

Jis bematant pamiršo kiaušinius ir tik spoksojo sustojęs prie statinių tvoros.

Tuomet ji pamojo. Tačiau jis matė, kad ji ne tokia kaip visada.

– Kodėl Dina įsilipo į medį? – paklausė, kai ji nusliuogė ant žemės.

– Dina visada laipiojo po medžius.

– O kodėl?

– Smagu pakilti bent kiek arčiau dangaus.

Benjaminas girdėjo, kad ir Dinos balsas kitoks. Naktinis balsas.

– Ar teisybė, ką motušė Karena sako – kad Jakobas gyvena danguje?

Pagaliau Dina pažvelgė tiesiai į jį. Tada jis suprato, kad kaip tik šito ilgėjosi.

Ji paėmė jį už rankos ir nusivedė prie namo. Jos sijono padurkai apsunko nuo rasos. Traukė ją prie žemės.

– Jakobas yra čia. Visur. Jam reikia mūsų.

– Tai kodėl mes jo nematome?

– Jeigu tu prisėstum ant laiptelio štai čia, taip, būtent čia! Tada mažumėlę pajustum jį aplink save. Na, kaip?

Benjaminas atsisėdo, nurudusius kumštelius pasidėjo ant kelių ir pabandė pajusti. Po to energingai linktelėjo.

Akimirką Dina susikaupusi stovėjo šalia.

Tarp jų įsėlino baugštus vėjelis. Kaip alsavimas.

– Ar tai tik čia, ant laiptų, Dina? Ar jis tik čia yra?

– Ne! Jis visur. Jam reikia tavęs, Benjaminai, – tarė ji. Tarsi pati stebėdamasi tuo, ką pasakė.

Tada paleido jo ranką ir palengva nuėjo į vidų. Neliepdama eiti kartu ar gultis į lovelę.

Benjaminas pajuto stiprų, raminantį jos ilgesį.

Tuomet basomis kojomis nušlepseno per kiemą į vištidę. Ten kvepėjo žolių sėklomis ir vištų mėšlu. Jis pamatė, jog vištos tupi ant laktų, ir suprato, kad tebėra naktis.

Pavakary stovėdamas prie lango ir žvelgdamas į laukus, jis netikėtai skambiu, išdidžiu balseliu sušuko Olinei:

– Aure Dina joja! Tikras velnias! Dina greitai joja!

– Vaikai Reinsnese nesako „velnias“, – tarė Olinė.