Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

– Ir Jakobas nesakė „velnias“?

– Jakobas buvo vyras.

– Ar jis visada buvo vyras?

– Ne.

– O jis sakė „velnias“, kai dar nebuvo vyras?

– O varge! – bejėgiškai tarė Olinė, pakaitomis šluostydamasi savo mėsingas rankas į prijuostę. – Per daug žmonių tave auklėja. Taip ir liksi pagonis!

– O kas yra pagonis?

– Tai tas, kuris sako „velnias“!

Benjaminas nušliuožė nuo kėdės ir neskubėdamas nuturseno per virtuvę. Tuomet išlandžiojo visus namus, kol surado motušę Kareną. Ten iškilmingai pasiskelbė esąs pagonis.

Kilo nemažas triukšmas.

Olinė vis tiek laikėsi savo. Girdi, berniukas per mažai auklėjamas. Jis pasidaręs laukinukas! Lygiai kaip jo motina.

Pažiūrėjusi į jį, Olinė susiraukė. Jos veidas atrodė kaip suvytusi bulvė senais baltais daigais, nukarusiais iš abiejų šonų. Iš po skarelės jai visuomet išlįsdavo po plaukų sruogą.

Naktimis, kai šviesdavo pilnatis ir neimdavo miegas, Dina sėdėdavo pavėsinėje, kol viskas nurimdavo ir pasaulis sutilpdavo brūkšnyje tarp dangaus ir jūros.

Sėdėdavo ir glostydavo susivėlusius Jakobo plaukus. Tarsi nieko tarp jų ir nebūtų įvykę. Ji kalbėdavo su juo apie keliones. Jūromis. Kažkur kūne kirbėdavo nerimas. Kurį jis suprato.

8 skyrius

ŠTAI DIEVAS DIDIS, VIRŠIJĄS MŪSŲ ŽINOJIMĄ; JO METŲ SKAIČIUS NESUSKAITOMAS. JIS PAKELIA AUKŠTYN VANDENS LAŠUS IR IŠLIEJA LIETŲ KAIP SROVES, KURIOS TEKA IŠ DEBESŲ, VISA DENGIANČIŲ IŠ VIRŠAUS. JEI JIS NORI IŠTIESTI DEBESIS KAIP SAVO PADANGTĘ IR ŽAIBUOTI SAVO ŠVIESA IŠ VIRŠAUS, JIS APDENGIA TAIP PAT JŪROS PAKRAŠČIUS.

(Job 36, 26–30)

Laiške motušė Karena užrašė 1853 metų datą. Kada ne kada pasaulis kiek priartėdavo. Tomis dienomis, kai garlaivis atplukdydavo laikraščių. Liudvikas Napoleonas Bonapartas tapo Prancūzijos imperatoriumi. Laikraščiai rašė, kad monarchistai, liberalai ir bonapartistai konservatoriai susitelkę apie stiprų valdovą, pasiruošę kovoti su „raudonąja šmėkla“. Revoliucijų banga ritosi iš vienos šalies į kitą.

Motušė Karena bijojo, kad pasaulis neįsiliepsnotų Johanui dar nespėjus grįžti. Per pastaruosius metus ji dažnai baimindavosi dėl Johano. Jis buvo taip be galo toli. Ji nežinojo, ką jis veikia. Ar išlaikė egzaminus. Ar išvis kada nors grįš.

Jo laiškai neatnešdavo jai nieko iš to, ko ilgėjosi. Ji balsu skaitydavo juos Dinai, tikėdamasi sulaukti paguodos žodžių ir pritarimo.

Tačiau Dina neslėpė, ką mano.

– Jis tik tada parašo, kai pritrūksta pinigų! Išleidžia dvigubai tiek, kiek gauna palikimo. Motušė Karena per daug jam gera, kad siuntinėja pinigų.

Kad Johanas kažkada buvo žadėjęs parašyti jai iš Kopenhagos, ji neminėjo. Nuo to laiko praėjo beveik devyneri metai. Iš Johano nieko nebegalėjai tikėtis. Tik nuostolių.

Po to, kai žiema jau buvo beatsitraukianti ir balandyje pradėjo tirpti sniegas, per keletą dienų vėl iškilo metrinės pusnys, o jūroje ėmė siautėti pražūtingi vėjai.

Pakrantės gyvenimuose nemaža moterų paliko našlėmis. Kadangi audras jūroje lydėjo speigai ir sniego pusnys lyg sienos kilo tarp kiekvienos sodybos, palaikai išbuvo nepalaidoti iki pat vėlyvo birželio.

Žemė įsikibusi laikėsi įšalo. Lietus nenorėjo lyti ir daryti galą pačiai ilgiausiai žiemai, kiek tik siekė žmonių atmintis.

Jertrūda nesirodė visą pavasarį. Dina žingsniuodavo pirmyn atgal sandėliuose prie kranto. Valandų valandas. Kol speigas, palindęs po vilkenų kailiniais, lediniais gniaužtais jai taip surakindavo kojas, kad jos darydavosi bejausmės ir imdavo prašytis į šilumą.

Pavasaris žmonėms ir gyvuliams tapo dar sunkesniu išbandymu nei žiema. Net ir iš sakyklų buvo imta melsti šiltesnių orų, o dėl vėluojančio lietaus ir netirpstančio sniego aimanuoti per postilės skaitymą namuose.

Nedažnai maldos būdavo tokios nuoširdžios, taip aiškiai suformuluotos ir su tiek mažai kandžių užuominų kaimyno adresu.

Vasara atėjo birželio viduryje. Atnešdama karštį, kuris sukrėtė visa, kas gyva. Berželiai stovėjo ant savo tiesių baltų kojelių iki pusės paskendę sniege. Begėdiška jaunų lapelių skraiste dangstydamiesi gležnas šakeles.

Tą naktį papūtus pietvakariui, iš pradžių jie palengva susiūbavo. Tada sujudo. Vienas po kito, vis aukščiau ir aukščiau kalno šlaitu. Siūbavo visi kartu, atsidūrę didžiuliame gyvenimo sūkuryje. Kur viskas sukosi pašėlusiu greičiu.

Paskui ištirpo sniegas ir prasidėjo potvynis. Vanduo apsėmė laukus, kunkuliavo kalnų tarpekliuose. Paplovė žvyrkelį aukštai skardyje ir tuo pačiu keliu, kuriuo Jakobas kadaise nušliuožė su rogėm, garmėjo žemyn.

Po to viskas atslūgo. Ne iš karto. Baugščiai prasikalė vėlyvas vasarojus.

Žmonės ir gyvuliai išlindo iš savo būstų. Ramus vasaros skambėjimas išdrįso paimti viršų. Galų gale stojo dienos, pritvinkusios saulės, sakų ir alyvų dvelksmo. Pavėluotos, tačiau nežemiškai malonios.

Aš esu Dina. Garsai braunasi į mane tolimais šūksniais arba atgrasiu šnabždesiu. Arba griausmu, plėšiančiu ausų būgnelius.

Aš stoviu prie valgomojo lango ir matau Benjaminą, kuris žaidžia sode sviediniu. Mane susiurbia Jertrūdos apdaras. Greičiau nei verpetas. Nespėju nė pasipriešinti.

Tai Lorcho veidas! Toks didelis, kad užpildo visą lango ertmę, kiek fiordas siekia, ir dar daugiau. Benjaminas tėra mažytis šlakelis Lorcho vyzdyje, šmėkščiojantis tai šen, tai ten.

Lorchas bijosi! Aš jį prisileidžiu. Liepos septintoji.

Kaip tik per vėlyvąjį alyvų žydėjimą iš Kopenhagos atkeliavo laiškas. Adresuotas Dinai lensmano dvaran. Užrašytas įkypa dailia rašysena.

Su juo lensmanas pasiuntė vieną savo bernų. Laiškas buvo trumpas. Tarsi kiekvienas sakinys per didžiausią vargą turėjo būti iškaltas uoloje:

„Mano brangioji Dina!

Guliu karališkajame mieste. Pagaliau mirsiu. Nebėr plaučių. Nieko nepalieku po savęs. Tik siunčiu tau geriausių linkėjimų. Kiekviena diena yra atgaila už tai, kad išvažiavau. Neturiu nei sveikatos, nei turto, kad galėčiau grįžti atgal. Tačiau violončelė gyva. Dina! Ar parsiveši ją pati į namus? Padaryk tai, meldžiu! Ji garsaus meistro darbo.

Tavo Lorchas.“

Dina vaikštinėjo po sandėlius prie jūros. Visus tris paeiliui. Po antlubius.

Ji visą dieną nekreipė dėmesio į Jertrūdą. Jakobas tebuvo dulkių sūkurys.

Ji tylutėliai stūguriavo pati sau viena. Batai valandas kapojo į kąsnelius. Dienos šviesa buvo beviltiškai amžina. Krito ant grindų pro mažus grotuotus langelius.

Ji vaikštinėjo mirties karalystėje. Tai buvo slogutis ir sykiu – gražus sapnas.

Tada pagaliau prie jos smilkinio prigludo Lorchas.

Nuo to laiko ji visuomet eidavo susitikti su Lorchu, kai norėdavo atgauti ramybę.

Numiręs jis buvo drovus ir nerangus kaip gyvenime..

Kiekvienais metais, žydint alyvoms, jis išeidavo pasivaikščioti į sodą šviežiu smėliuku nubarstytais takeliais. Tarpulysviais, apdėtais vienodo dydžio akmenėliais. Jūra, nudažiusi juos ir suteikusi formą, vėliau nugludino ir išmetė į krantą.

Ten buvo Lorchas. Ji juos visus susikvietė į Reinsnesą. Lorchą taip pat. Jis priklausė jai. Atrastas buvo vandenyno šniokštimas. Melancholiškas violončelės skambesys. Akmenų griūties kalnuose bosas. Nežabotas džiaugsmo ir būtinybės potyris.

9 skyrius

ŠVENTĖS PROGA VALDYTOJAS BUVO PRATĘS PALEISTI MINIAI VIENĄ KALINĮ, KURIO JI NORĖDAVO.

TUOMET VALDYTOJAS JIEMS TARĖ: „KATRĄ NORITE, KAD JUMS PALEISČIAU?“ JIE ŠAUKĖ: „BARABĄ!“